Kry­žiai pa­kelė­se. Jei pra­biltų, ką pa­sa­kytų?

Šiauliai

Me­ta­li­nis Žad­žiūnų kai­mo kry­žius su Kris­taus kan­čia kryž­mo­je sto­vi ant ak­mens (kairėje). Ak­me­ny­je iš­kal­tas teks­tas: „1901 LEX MI­LIS­TOS ME­TUO­SE DY­DI­SIS JU­BI­LIE­JAUS.“ Kry­žius va­din­tas Bi­liu­ša­vo kry­žiu­mi, to­je vie­to­je yra pa­lai­do­ta nau­ja­gi­mių. Ir iš­ny­ku­sio Doč­kių kai­mo kry­žiaus (dešinėje) už­ra­šas: „Doč­kių kai­mo kry­žius 1948. Bu­vo kai­mas ir kai­mo nėra. Ąžuo­lo kry­žiau, il­gai sau­gok jo vardą. Rest. 1998 m.“ (N. Kas­pa­ra­vi­čienės nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

135556

Prieš ke­le­rius me­tus Šiau­lių ap­skri­ties Povilo Vi­šins­kio viešoji bib­lio­te­ka vykdė kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ciją „Ko liū­di kry­žiai pa­kelėm“, ku­rios me­tu Šiau­lių ra­jo­ne nu­fo­tog­ra­fuo­ta ir ap­ra­šy­ta dau­giau kaip 170 ma­žo­sios sak­ra­linės ar­chi­tektū­ros sta­ti­nių: kry­žių, kop­lytė­lių, rūpin­tojė­lių, ka­ra­vykų, kop­lyts­tul­pių, sto­gas­tul­pių, at­mi­ni­mo ak­menų.

Ko­kias liau­diš­ko­jo pa­mal­du­mo for­mas at­skleid­žia, ko­kią is­to­rinę at­mintį sau­go Šiau­lių r. pa­sta­ty­ti, tau­to­dai­li­ninkų ar­ba kitų na­gingų žmo­nių su­meist­rau­ti kry­žiai, tyrė doc. dr. Da­lia Ja­kaitė, ŠU mokslo darbuotoja.

Privatus maldingumo gestas

Doc. dr. D. Jakaitė išskyrė kelis įdomesnius ekspedicijos dalyvių aprašytus kryžius, apie kuriuos užrašyta ne tik jo pastatymo data, išmatavimai, sakralinio objekto statytojai, savininkai, bet ir autentiški pasakojimai, vietos gyventojų pasakojimai, liudijantys liaudiškojo pamaldumo praktiką, istorinė atmintis, vietos gyventojų prisiminimai.

Netoli Bubių esantis Linartų kryžius pastatytas, norint paženklinti istorines Lietuvos negandas, tačiau prisimenamos dvi kryžiaus pastatymo versijos. Pirmoji: kad kryžių pastatė kaimo gyventojai, sutarę, kad kryžius saugos kaimą nuo negandų. Antroji: kad kryžiaus statymą inicijavo kaimo gyventojas Juozas Melnikavičius, „paragintas“ partizanų. Kaimo gyventojai kryžių prieš atlaidus papuošdavo vainiku, tačiau prie jo nesirinkdavo ir negiedodavo.

„Kryžiaus paskirtis saugoti nuo negandų yra papildoma skaudžiausių tautos istorijos įvykių priminimu ir įprasminimu. Tačiau kryžiaus puošimas per atlaidus, ypač svarbus Katalikų Bažnyčiai, siejamas su kaimo gyventojais, bet tikėtina, kad tai tėra privatus maldingumo gestas, nes prie kryžiaus nesirenkama ir negiedama“, – komentuoja pašnekovė.

Istorinės negandos patirtis

Trijų prie kelio Šiauliai–Kelmė stovinčių kryžių istorijoje regime stipresnę liaudiškojo pamaldumo raišką, nes kryžiaus užrašas bendruomeninę istorinės negandos patirtį kviečia įprasminti malda.

Viduriniame kryžiuje iškaltas tekstas: „Šiame miške 1944–1945 m. buvo užkasami už Lietuvos laisvę kovoję, nukankinti partizanai bei pasipriešinimo okupantams dalyviai. Mielas praeivi, sustok ir pasimelsk už tautos sūnus bei dukteris. Pastatyti 1997 m. birželio mėn.“

Pasak netoliese gyvenančios Jeronės Alksnytės, gim. 1934 m., kryžiai yra pašventinti a. a. Kurtuvėnų klebono Stanislovo Kadžio. Tačiau, moters pasakojimu, įraše padarytos datų klaidos – turi būti 1952–1953 m., kadangi žuvusiųjų palaikai buvo atvežami jau po karo, apie 1953-iuosius metus, ir ji yra šio fakto liudininkė. Dar ant kryžių buvę mukos, kurios šiuo metu nėra išlikusios.

„Šiuo atveju liaudiškajam pamaldumui svarbų bendruomeniškumą reprezentuoja kreipimasis į kitą – tautos kančių istorijoje ir dabartinėje, nuolat atsinaujinančioje jos atmintyje potencialiai dalyvaujantį asmenį. Nepaisant to, kad Dievo vardas neminimas, ryšys su Dievu yra išsaugomas ir skatinamas, prašant maldos už tuos, kurie įgyja dvigubą – krikščioniškai tautišką sūnų ir dukterų tapatybę“, – sako D. Jakaitė.

Kryžius paženklino visos tautos tragediją

Emociškai paveikus, literatūriškai paįvairintas ir išnykusio Dočkių kaimo kryžiaus užrašas: „Dočkių kaimo kryžius 1948. Buvo kaimas ir kaimo nėra. Ąžuolo kryžiau, ilgai saugok jo vardą. Rest. 1998 m.“

„Jame į kryžių kreipiamasi kaip į patį Dievą, meldžiant jo globos, apsaugos kaimui, net kai jo nebėra. Šiuo atveju išnykusio kaimo ir jo bendruomenės atminimą metonimiškai saugo tik vardas“, – komentuoja D. Jakaitė.

Su Lietuvos istorija susijusios rezignacijos ir kartu vilties balsas girdimas ir Ratkūnų kaimo pakelės kryžiaus istorijoje. Valiukų kryžius yra Ratkūnų kaime (Gruzdžių seniūnijoje, netoli Norvaišų kaimo), pakelėje prie Valiukų buvusios sodybos. Kryžius jau apipuvęs, šalia pastatytas naujas kryžius. Senasis buvo dviejų kryžavonių, vadinamas karavyku. Sodyboje jis stovėjo prie trobos, kai sugriovė kaimus, žmonės kryžius perkėlė į pakeles, šalia savo sodybų, kad, dirbdami laukus, ūkininkai jų neišvartytų. Beje, iš šio kaimo į Sibirą buvo išvežti 187 žmonės.

Pasak D. Jakaitės, iš griaunamų sodybų į pakeles perkelti kryžiai mena tremtį ar kolektyvizaciją. Jie ženklina tiek pavienio žmogaus, tiek kaimo, tiek visos tautos tragediją. „Kaimo žmonės ieško būdo, kaip išsaugoti tai, ką dar galima išsaugoti, kai naikinamos ištisos bendruomenės. Liaudiškajam pamaldumui būdingą viltį rodo sprendimas vietoje seno, apipuvusio kryžiaus pastatyti naują, taip įtvirtinant ir religinę intenciją, ir istorinę atmintį“, – komentuoja pašnekovė.

Kryžiai – mirtims atminti

Kryžių istorijose bei jų užrašuose prisimenamos ir asmeninės ar mažesnės bendruomenės negandos. Įdomi tris kartas jungianti vieno Kuršėnų sodybos kryžiaus statymo intencija. Šioje vietoje prieš karą stovėjo namas, tačiau sudegė. Sudegusio namo šeimininkės Emilija ir Domicėlė Rupšaitės namo vietoje norėjo pastatyti kryžių, bet nespėjo, nes numirė. Tada kryžių pastatė kaimynė Rupšaičių atminimui priešais savo namo langus sakydama: „Aš noriu matyti pro langą, kai nebevaikščiosiu, tai prie jo melsiuosi.“

Pasak D. Jakaitės, ne vienas Šiaulių apylinkių kryžius pastatytas minint vieno ar kelių asmenų mirtį. Vieno seniausių ekspedicijos dalyvių užfiksuoto Žadžiūnų kryžiaus istorija tokia – jo pagrinde iškaltas tekstas: „1901 LEX MILISTOS METUOSE DYDISIS JUBILIEJAUS.“

Adolfas Trinka pasakojo, kad kryžius vadintas Biliušavo kryžiumi, kad toje vietoje yra palaidota naujagimių. Kaimo žmonės susirinkdavo pagiedoti prie kryžiaus, puošdavo jį gėlėmis. Ir dabar kryžius yra tvarkomas ir prižiūrimas.

„Naujagimių mirčių paslaptis įprasminama liaudiškojo pamaldumo formomis: bendruomeniniu giedojimu, kryžiaus tvarkymu ir puošimu gėlėmis“, – sako pašnekovė.

Istorija primena Kryžiaus kelią

Įdomi Diržių kaimo kryžiaus istorija, įrašuose paminėtos bendruomeniškos, tautinės kryžiaus statymo intencijos.

Pasakojama, kad ištašytą kryžių vietiniai gyventojai broliai Jonkai nešte parnešė iš Šiaulių. Kryžiaus pagrindas puoštas primityviai iškaltais Gedimino stulpais, kryžiaus ženklais. Pastatytas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui, kryžiuje iškalta: „1918–1928 ATMINTI. K. DIRŽIAI. IV-28.“

„Kryžiaus pastatymo istorija primena Kryžiaus kelią. Apeiginę prasmę kryžiaus nešimas įgyja per kito atmintyje kylančias asociacijas tarp šio veiksmo ir visos Lietuvos istorijos, tautinio sąmoningumo ženklų“, – komentuoja D. Jakaitė.

Kryžiaus garbinimo forma – malda ir tyla

Viešose erdvėse statomi kryžiai dažniausiai pagerbiami per gegužines pamaldas. Tai minima ir pasakojime apie Varputėnų kaimo sodyboje ant pušies kabančios Mergelės Marijos koplytėlės su kryželiu istoriją.

Varputėniškė Vanda Bružaitė-Kasparienė, gimusi 1933 m., pasakojo, kad kai po karo nuomojo kambarėlį pas Jadvygą ir Vincą Špakauskus, koplyčia prie pušies jau buvo. Čia buvo meldžiamasi per gegužines Švč. Mergelės – mojavos (tradicinės gegužinės pamaldos) mėnesį kasdien buvo kalbami poteriai, giedama.

„Kartą, kai visi suaugusieji išėjo šieno grėbti, aš likau namuose ir užsidegė suodžiai kamine. Pažadėjau apeiti tą koplyčią keliais, kad tik namai nesudegtų. Ir ėjau keliais, o iš pievų namiškiai pamatė mane besimeldžiančią. Už šį poelgį gavau puodynėlę medaus. Tada visi labai tikėjo, ėjo į bažnyčią, buvo geri kaimynai vieni kitiems. Vėliau šeimininkas buvo ištremtas į Sibirą“, – prisiminė moteris.

Kita varputėniškė – Stanislava Tuzinienė, gimusi 1935 m., – pasakojo koplytėlę perstačiusi naujai, nes senoji suiro. Koplytėlę padarė Stasys Stuparas, gyvenęs Varputėnuose. „Visada, kol turėjau sveikatos, melsdavausi prie jos ir keliais apeidavau, prašydama Švč. Mergelės užtarimo“, – sakė moteris.

„Ši koplytėlė, įkūnijanti viltį ir Dievo pagalbą, svarbi visai bendruomenei bei asmeniniam santykiui su Mergele Marija. Marijai skirtos maldos pratęsia gegužinių pamaldų atmintį, o bendruomeninį giedojimą keičia tylusis asmeninės maldos aktas“, – sako D. Jakaitė.

2001 metais kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje UNESCO buvo paskelbta vienu iš pirmųjų 19 Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 m. įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt