Krosnelės iš ratlankių – kad kuo daugiau ukrainiečių sušiltų

Lietuva
Šiauliuose įsikūrusios UAB „Kalvis“ darbuotojai E. Liakavičius, R. Utakis ir A. Kardašius sugalvojo būdą padėti ukrainiečiams – iš naudotų ratlankių ėmė gaminti krosneles. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Elena Monkutė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Rusams griaunant Ukrainos infrastruktūrą, milijonai žmonių yra priversti gyventi be dujų, elektros. Šąlant orui, situacija tampa vis įtemptesnė. Šiauliuose įsikūrusios UAB „Kalvis“ darbuotojai sugalvojo būdą padėti ukrainiečiams – iš naudotų ratlankių ėmė gaminti krosneles. „Nesame kariai – į frontą neiname. Mokame metalą virinti, tad darome tai, ką mokame geriausiai“, – sako Edgaras Liakavičius, įmonės gamybos direktorius, vienas iš idėjos sumanytojų.

Sušalo

Įmonė nuo pat karo pradžios rėmė Ukrainą: iš pradžių rinko ir kiekvieną mėnesį skirdavo kažkokią sumą pinigų – dalį įmonė, dalį patys darbuotojai. Buvo sugalvota akcija, kai galėjo kažkurią savo darbo dieną paaukoti – užmokestį skirti Ukrainai. O vėliau, lapkričio mėnesį, sugalvota gaminti krosneles iš ratlankių.

„Patys sušalome, – trumpam šypteli Edgaras. – Pamatėme per žinias, kad žmonės gamina žvakes šildytis. Žinome, kas vyksta Ukrainoje, kaip ten sprogdina, gadina visą infra-struktūrą. Sakome, reikia pabandyti kažkuo padėti, daryti tai, ką patys sugebame – pagaminti, suvirinti iš metalo.“

Vyrai suko galvas, ką galėtų padaryti, kad būtų kuo didesnis kiekis ir kuo mažesni kaštai. Nusprendė daryti iš ratlankių, o idėjų ieškojo internete – yra žmonių, kurie panašiai daro įvairias lauko virykles. „Kopijavome, ieškojome geriausio varianto, žiūrėjome, kaip kombinuoti ratlankius, kad mažiausiai reikėtų juos apdirbti – ratlankiai būna skirtingi. Atidirbome technologiją ir dabar jau konvejeriu leidžiame: atsistojame, tai praktiškai du pjauna, du šlifuoja, trys virina“, – pradžią prisimena Edgaras.

 

Vis greičiau

Šiuo metu nuolat, tai yra beveik kiekvieną savaitę, susirenka apie 15 savanorių. „Savanoriai užsikepę, užsivedę, tikrai iš širdies dirba. Ateina – tai išvaryti paskui nebegali“, – džiaugiasi kalvis. Tam paskyrę vieną dieną per savaitę, praeitą kartą per aštuonias valandas pagamino 42 krosneles. Kad pasiektų tokį rezultatą, reikėjo nemažai įdirbio: pirmąją savaitę per šešias valandas pagamino tik keturias.

„Neskaičiavome, kiek laiko užtrunka padaryti vieną krosnelę. Šiandien jau gana greitai. Išpjauti ratlankius – grubiai 20 min., apšveisti – dar 15–20. Sakykime, dvi valandos vienai krosnelei nuo pradžių iki galo. Bet čia jau atidirbus, žinant, ką darai. Tas, kas daro dureles, gal nėra pjovęs, virinęs. Esame pasiskirstę“, – pasakoja meistras.

Jis džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių nori prisidėti: atsirado Šiauliuose vienas savanoris, pabandė ir dvi krosneles suvirino. Dabar, gavęs medžiagų, žada suvirinti dar aštuonias. Taip pat dirbtuvės plečiasi ir į Vilnių: sostinės gyventojai darys „mazgus“: išpjaustys ratlankius, suvirins, įdės groteles, dugną ir atsiųs šiauliečiams. „Tada mes pabaigsime: pritvirtinsime kojas, rankenėles, kaminuką, įdėsime dureles“, – vardija Edgaras.

Kaip grybai po lietaus

Suprantama, kad, norint pagaminti krosnelių iš ratlankių, reikia gauti kuo daugiau ratlankių. Iš pradžių kreipėsi į pažįstamus, vietinius autoservisus bei metalo laužus. Vilniečiai, išgirdę apie idėją, taip pat norėjo paaukoti, bet vežti keturis ratlankius į Šiaulius – prabanga.

Taip susipažino su vilniečiu Viačeslavu Mickevičiumi, kuris sutiko priimti žmonių atvežamus ratlankius. Bet Vilniuje iniciatyva nesustojo. „Pradėjome plėstis. Norinčiųjų aukoti atsirado ir kituose miestuose: Klaipėdoje, Kretingoje, Kaune, Telšiuose, Plungėje, Kupiškyje, Panevėžyje“, – vardija pašnekovas.

Prie akcijos taip pat prisijungė autoservisų tinklas „Melga“ ir padėjo išspręsti vieną problemą: daug kas turi ratlankių, bet su padangomis. Dabar bet kuriame „Melgos“ autoservise darbuotojai nuima padangas ir atiduoda šiauliečiams kalviams ratlankius.

Šiauliečiai norimus paaukoti ratlankius gali atvežti tiesiai į „Kalvį“ – neretas taip ir padaro. „Būna, randame prie įėjimo paliktų. Sakome, dygsta kaip grybai po lietaus“, – šypsosi Edgaras ir priduria, kad krosnelėms tinka nuo 13 iki 18 colių diametro ratlankiai, būtinai skardiniai, o ne lieti aliuminiai.

Didžiausias galvos skausmas

Prie idėjos įgyvendinimo prisijungė ne vienas geradarys. Panevėžio ketaus gamykla dovanoja krosnelių viršus iš ketaus. „Iš pradžių norėjome iš jų pirkti, bet, sužinoję, kam mums jų reikia, nutarė prisidėti. Kol kas gavome 120, tariamės dėl 300, o paskui matysime, kiek jie dar sutiks mums duoti nemokamai“, – pasakoja vyras.

UAB „Sauresta“ iš Vilniaus dovanojo skardinių kaminų, tačiau nori nutraukti tiekimą. „Nebegali. Galvosime, kaip įsigyti, arba ieškosime, kas paaukotų, – kalba pašnekovas. – Tai dabar didžiausias galvos skausmas. Galvojame plėsti savo ratą ne tik Lietuvoje – Lenkijoje taip pat ieškoti kontaktų, kas gamina tokius kaminukus arba „špižlentes“. Pirmiausia ieškosime, kas aukoja, jeigu nerasime, imsime pirkti.“

Kai ką aukoja įmonė „Kalvis“. Vyrai patys pjauna detales, daro kojeles, rankenėles, laikiklius ir pan., taigi, visa tai kainuoja įmonei – ir metalas, ir įranga, dujos, diskeliai, vielos. „Mūsų įmonė prisideda prie tos akcijos ir irgi teikia neatlygintinai“, – džiaugiasi Edgaras.

 

Šalčiausi-karščiausi taškai

Iš viso per penkis susitikimus vyrai pagamino 92 krosneles, iš kurių 45 jau pasiekė savo tikslą – šildo Ukrainos karius ir civilius. „Ir dabar krauname 42 – turėtų spėti nuvažiuoti dar šiemet“, – priduria vyras.

Į Ukrainą krosneles gabena Karolis Sankauskas, turintis savo labdaros organizaciją ir dirbantis nuo pat pirmųjų karo dienų. Su juo krosnelės keliauja į šalčiausias-karščiausias vietas, ten, kur yra fronto linijos, – į Bachmutą, Iziumą. Pati pirmoji partija buvo skirta kariams, kad naudotų apkasuose.

Bet krosneles veža ne tik jis: organizuojama plačiai, kad iškeliautų į skirtingas vietas ir pasiektų kuo daugiau žmonių. „Aišku, suprantame, kad visų neužkišime savo ratlankiais, – priduria Edgaras. – Ten vienoje fronto linijoje stovi apie šešis tūkstančius karių – tokiam kiekiui vienos krosnelės neužteks.“

Kalviai bendradarbiauja su savanoriais šauliais, kurie gamina žvakes. Kai vežamos žvakės, priima ir kelias krosneles, o kai organizuojamas krosnelių gabenimas, priimama ir žvakių. Ukmergės savivaldybė taip pat prisideda: organizuoja labdarą, perka generatorių, miegmaišių, kitų reikalingų priemonių, o prie krovinio priima ir kelias šiauliečių gamintas krosneles.

„Tai tiesiog užkuria“

Kariai krosneles naudoja apkasuose, tačiau jos tinkamos ir vidaus patalpoms – tereikia į lauką išvesti kaminą, kad neapsinuodytų dūmais. Kadangi jos uždaros, pelenai ir žarijos nebyra. Žmonės gali ir šildytis, ir maistą gaminti. „Pridėjome dar pakabas. Apkasuose kariai įbėga pasišildyti daugiausia penkioms minutėms. Pasidaro kavos, išgeria. Tai – kad būtų kur pasišildyti striukę, batus prasidžiovinti. Ir vėl į priekį išeina – ilgai nesėdi, kai priešai puola“, – pasakoja Edgaras.

Vyrai pasakoja, kad kai pamato nušluotus Ukrainos miestus, kur ištisus kilometrus nėra nė vieno sveiko namo, vis daugiau namų be elektros ir dujų, kai sužino, kur ir kaip panaudojamos jų krosnelės, kaip jos padeda žmonėms išgyventi, norisi tik dirbti – kad kuo daugiau žmonių galėtų sušilti. „Tai tiesiog užkuria ir tiesiog nori eiti ir daryti, daryti daryti... – dalijasi meistras. – Tai yra atjautos jausmas, kai, pats turėdamas savo šeimą, pagalvoji, kad tavo vaiko darželyje gali su tanku sukinėtis.“

Edgaro kolega ir idėjos bendraautoris Aurimas Kardašius prisimena istoriją, kai suvirino pirmąsias 20 krosnelių. Tuomet atvažiavo ukrainietis vilkiko vairuotojas paimti – jam akyse kaupėsi ašaros, dėkojo ir sakė: „Jūs, vyrai, nežinote, kiek daug reiškia tai, ką jūs čia darote.“ „Suvirinome 20, vienas žmogus padėkoja ir, atrodo, atperka tą visą darbą. Smagu iš tikrųjų“, – pokalbį baigia jis.