Krikščioniška jaunimo stovykla garsina Ievos Simonaitytės gimtinę

Klaipėdos krašto metraštininkė, vanagiškė Ieva Simonaitytė kaip įprasta sausio 23-iąją, gimimo dieną, į Agluonėnų kultūros namus sukvietė savųjų knygų gerbėjus, jos atminties puoselėtojus, kraštiečius, o svarbiausia ir savo vardo Agluonėnų seniūnijos premijos laureatus. Jų nuo šiolei – jau 23. Šių metų premija atsigręžė į savanorystės, bendrystės, filantropijos idėjas.

Kunigo V. Miliausko ir jo komandos savanoriška veikla ugdant jaunimo dvasingumą, skiepijant savanorystės idėjas džiaugėsi Klaipėdos rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas, vicemerė V. Riaukienė, Administracijos direktorius S. Karbauskas, jo pavaduotoja L. Liutikienė.

Pirmenybė – krašto žmonėms

Vakaro svečius renginio sumanytojai – Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyrius – pasitiko rašytojos laiškų drobėmis ant salės sienų ir scenos. Nors kūrėja negarsėjo atvirumu, tačiau esą ji be paliovos stengdavosi užrašyti tai, kas susikaupę jos galvoje iš po nakties. „Jeigu neišdėsiu visko ant popieriaus, tai sprogs galva“, – šią frazę Ieva tarusi ne kartą.

Ievos Simonaitytės vakaro dalyviams galva irgi galėjo sprogti, bet tik nuo gerų emocijų: gyvo garso grupės „Gyvata“ koncerto, šokių studijos „Kūrybos kišenės“ interpretacijos „Prisirišimai“ apie Evės ir jos sesers Marijos ryšį bei gražių žodžių, pamąstymų, kurie buvo išsakyti sveikinant jau 23-iąjį Ievos Simonaitytės premijos laureatą. Ši garbinga premija Agluonėnuose yra atgaivinta 1997 m., minint Ievos Simonaitytės 100-ąsias gimimo metines. Nuo 2012 m. 500 eurų premiją finansuoja Klaipėdos rajono savivaldybė. Renkant premijos laureatą pirmenybė teikiama Agluonėnų ir kitiems Vakarų Lietuvos autoriams, prasmingai garsinantiems būtent šį kraštą ir Ievos Simonaitytės vardą.

Trečiadienį vykusiame renginyje dalyvavo ir keletas ankstesnių metų minėtos premijos laureatų: doc. dr. Silva Pocytė, tautodailininkė Rimantė Šalčiuvienė, etnologas Helmutas Lotužis, kultūros darbuotoja Virgina Asnauskienė.

Kai kurie renginio dalyviai apgailestavo, kad nebuvo paminėti ankstesni šios garbingos premijos laureatai, o tylos minute nebuvo pagerbti jau anapilin išėję.

Rašytoja – viena, premijos – dvi

„Ievos Simonaitytės vardo premijos Lietuvoje yra dvi: viena čia, Agluonėnuose, seniūnijos, o kita – literatūros, Klaipėdoje. Nežinau kito tokio rašytojo ar asmenybės, kuriam mūsų šalyje būtų tiek dėmesio. Pasidžiaugsiu, kad taip pat šiandien Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Klaipėdoje buvo įteikta 33-ioji literatūrinė premija kantvainiškiui, Agluonėnų garbės piliečiui, prof. Domui Kaunui. Mūsų komisija virpančiomis širdimis svarstė, kam suteikti Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės vardo premijos 23-iojo laureato titulą. Matyt, neapsirikome, nes teisingą mūsų sprendimą liudija vakaro dalyvių gausa, Savivaldybės vadovų dėmesio gausa“, – tęsdamas malonumą paskelbti naująjį laureatą kalbėjo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas, minėtos premijos skyrimo komisijos pirmininkas Gintautas Bareikis. Vos jam ištarus, kad 2019-ųjų metų laureatu tapo evangelikų liuteronų kunigas, krikščioniškos vaikų ir jaunimo stovyklos „Vanagai“ organizatorius Valdas Miliauskas (34 m.), Agluonėnų kultūros namų salėje nugriaudėjo plojimai.

Įvertintos komandos pastangos

Valdas Miliauskas ne tik kunigauja keliose aplinkinėse parapijose, bet ir vadovauja Šilutės rajone įkurtai viešajai įstaigai „Gabrielius“, teikiančiai reabilitacijos paslaugas, kurios steigėjas yra Liuteronų diakonija.

Priimdamas apdovanojimą naujasis premijos laureatas stovyk­los „Vanagai“ įvertinimas yra ne jo vieno, o visos komandos, bažnyčios, parapijiečių, o ypač jo brolio, stovyklos įkūrėjo, Čikagoje gerai žinomo ir gerbiamo evangelikų liuteronų kunigo Liudo nuopelnas. Kadangi stovykla nenaudoja nei Lietuvos biudžeto, nei ES pinigų, finansavimu nepailstamai rūpinasi būtent Liudas. Sklindančios geros žinios apie šią stovyklą pritraukia privačių lėšų iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos, Kanados, Švedijos, Danijos, taip pat ir Lietuvos. Aukotojai aiškiai žino, kad kiekvienas euras bus išleistas pagal paskirtį, viskas bus suskaičiuota ir atsiskaityta.

Kunigas V. Miliauskas apdovanojimo ceremonijoje akcentavo, jog pagalbos ir supratingumo taip pat visada sulaukia iš Klaipėdos rajono savivaldybės ir Agluonėnų seniūnijos.

Centras, nes kyla šviesa

Susijaudinusį ir švytintį Ievos Simonaitytės vardo premijos laureatą V. Miliauską pasveikino Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, vicemerė Violeta Riaukienė, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas, jo pavaduotoja Ligita Liutikienė, Tarybos nariai Audronė Balnionienė, Alfredas Šiaulys, Rasa Petrauskienė, Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė.

Kunigo Valdo tėveliai, dalyvavę apdovanojimo ceremonijoje, „Bangai“ sakė esantys laimingi užauginę du sūnus kunigus ir dukrą, studijavusią Vokietijoje, dabar ji – Japonijoje. Sūnui Valdui jie linkėjo stiprybės, supratingai suvokdami, koks sunkus ir atsakingas yra pasirinktas savanorystės kelias.

Geradarystės, išminties, pasiaukojimo pradas Miliauskų šeimoje yra perduodamas iš kartos į kartą – šią mintį sveikindamas premijos laureatą akcentavo Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Savo kalboje visiems prašydamas Viešpaties palaimos, taikos ir ramybės jis pasvarstė, kad lietuviai dažnai sako gyvenantys kraštuose – Vanagų krašte, Vilniaus, Klaipėdos krašte... „Kodėl sakote, kad čia kraštas? – mąsliai klausė dvasininkas ir atsakė: joks čia kraštas, čia joks pakraštys, jūs, Agluonėnuose, Vanaguose, gyvenate centre, nes centras yra ta vieta, iš kur kyla šviesa.“ Vyskupo nuomone, labai svarbu, kad į stovyklą vieni vaikai atsiveda kitus, jie yra nebūtinai tikintys, o tikintieji – Romos katalikai ir evengelikai liuteronai – puikiai sutaria tarpusavyje.

Stovyklautojai plūsta šimtais

Agluonėnų seniūnijos seniūnė L. Tučienė „Bangai“ pasakojo, jog prieš kelerius metus atkreipusi dėmesį, kokią teigiamą įtaką aplinkai daro jau trečią dešimtmetį vasaromis Vanaguose, Ievos Simonaitytės gimtinėje, organizuojama dvasines ir dorovines vertybes puoselėjanti vaikų ir jaunimo stovykla.

Stovyklaujančių moksleivių amžius yra 12–16 metų. Į stovyklą Vanaguose jie atrenkami per bažnyčias, taip pat socialines tarnybas, stengiantis, kad stovyk­lauti patektų sunkiau gyvenančių, socialinių problemų turinčių šeimų vaikai ne tik iš Klaipėdos rajono, bet ir iš visos Lietuvos.

Prieš du dešimtmečius pradėjusi nuo keliasdešimt vaikų, pastarosiomis vasaromis stovykla sutraukia per 500 paauglių, o vadovais dirba kelios dešimtys savanorių, iš kurių daugelis vaikystėje yra stovyklavę Vanaguose. Kai kurie dabar atvažiuoja jau su savo vaikais, stovyklai padėti sugrįžta net emigrantai iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos, kažkada taip pat buvę stovyklautojai.

Planuose – rašytojos kelias

Vaikų ir jaunimo stovykloje organizuojami įvairūs renginiai, varžybos, edukaciniai užsiėmimai, Vanagų bažnyčioje kiek­vieną dieną vyksta pamaldos, giedamos giesmės. Labai didelis dėmesys skiriamas dvasingumo, krikščioniškų ir dorovinių vertybių ugdymui.

Prieš keletą metų evengelikų liuteronų Bažnyčia nupirko 2 ha sklypą priešais Vanagų bažnyčią, kuriame įrengė krepšinio, lauko tinklinio aikšteles, pastatė stoginę – sceną, kur vasarą vyksta susibūrimai, yra 4 pavėsinės.

Dabar puoselėjamos ir naujos idėjos: norima įamžinti I. Simonaitytės atminimą, įrengiant jos vardo kelią – atminimo ženklus ar koplytstulpius iki netoliese esančios jos gimtinės vietos. Tie ženklai vaizduotų rašytojos kūrinių personažus. Čia būtų galima įamžinti ir Mažosios Lietuvos istorinį bei kultūrinį paveldą, paverčiant šią vietą dar didesniu visuomenės traukos objektu.

Vanagų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis renginyje prisiminė, kad kartu su kurso draugu Liudu Miliausku dar tik ruošdamiesi Dievo tarnystei galvojo apie ateitį, kaip suburti jaunimą. Liudas sumanė Vanaguose kurti jaunimo stovyklą. „Greitai pajutome, kad mums nebeužtenka vietos būti vien bažnyčioje. Pradėjome kieme kirsti krūmus, tvarkyti aplinką, ir tapo akivaizdu, kiek jaunimas įneša ryžto, energijos! Vanagų parapija, kurioje gimė ir augo Ieva Simonaitytė, dabar tikrai gali pasidžiaugti, kad stovykla garsina Vanagų vardą, kad ji nėra užsidariusi vien bažnyčioje, o apie stovyklą gera žinia sklinda net po visą Lietuvą“, – kalbėjo kunigas R. Šemeklis.

Agluonėniškė, Ievos Simonaitytės vardo premijos laureatė, doc. Dr. Silva POCYTĖ:

– Renginio metu buvo minėta, kad Ieva Simonaitytė yra išskirtinė rašytoja, nes turi dvi premijas, kurios teikiamos tą pačią dieną. Bet, man regis, tai nėra normalu ir jau pribrendo reikalas dabartinių premijų teikėjams šią problemą išspręsti. Pirmiausia literatūros premijos iniciatyva kilo būtent Agluonėnuose, tuometinis kolūkis „Jaunoji gvardija“ ją finansavo. Kolūkiui suirus būta tam tikros sumaišties dėl premijos teikimo ir jos finansavimo. Nežinau visų niuansų, bet įdomu, ar kai Agluonėnų seniūnija 1997 m. atgaivino premijos teikimą buvo kalbėtasi su klaipėdiečiais, perėmusiais pirmosios premijos vadžias, ar ne? Linkiu, kad abiejų premijų dabartiniai rėmėjai ir teikėjai susėstų prie bendro stalo ir susitartų. Kai viešai apgailestaujame, jog Simonaitytei mažai dėmesio Lietuvoje, patys esam išsiskaidę, vietoj to, kad nors vieną dieną per metus visi Rašytojos gerbėjai susiburtume drauge.

Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės vardo premijos laureato, kun. Valdo MILIAUSKO kalba

– Premija... Ant jos užrašytas mano vardas, tačiau šalia manęs yra visas vadovų būrys, kuris netilptų ant šio raudono kilimo. Per 21-erius metus daug žmonių savanoriška veikla prisidėjo prie stovyklos organizavimo. Dėkui jiems. Kaip ir minėjo savo kalboje vyskupas, nemažai mūsų buvusių stovyklautojų atostogas derina su stovyklos laikotarpiu. Štai pernai vasarą du broliukai su motociklais iš Anglijos atlėkę pirma užsuko į Vanagus, tik paskui tėvelius aplankė.

Tai iš tikrųjų yra didelė garbė priimti Ievos Simonaitytės vardo premiją. Tai įpareigojimas ateities žingsniams, ateities darbams. Bet kaip Jokūbo laiškas kalba, jeigu tokia bus Dievo valia, mes gyvensime ir padarysime šį bei tą. Dėkui Viešpačiui, kad galime gyvuoti.

Daug kartų šį vakarą nuskambėjo klausimas: kodėl, kodėl tai darome?.. Prisimenu vieną pokalbį tarp italo, kuris ne vienus metus gyvena Lietuvoje ir daro biznį, ir lietuvio. Italas, kalbėdamas nors ir su akcentu, bet lietuviškai, draugui aiškino, jog labai džiaugiasi gyvendamas tokiame krašte, kur nei per šalta, nei per karšta. Čia atsivežęs ir savo žmoną, vaikutį abu augina. Jiedviem labai gera, o vakare gurkšnodami vyną abudu svarsto, kad jei kas atsitiktų Lietuvai, jei pultų koks priešas, rusas, tai pasiimtų šautuvą ar pagalį ir eitų ginti Lietuvos. Lietuvis, išklausęs italą, jam atsakė, kad kol jiedu gintų Lietuvą, lietuviai bėgtų. Žinoma, ta mintimi kalba nesibaigė, kilo ginčas, buvo dar ilga diskusija, bet visgi galutinė išvada buvo tokia, kad ir lietuviai niekur nebėgs!

Kiek daug iš mūsų stovyklautojų, kiek iš mūsų vadovų yra Savanoriškose pajėgose! Kiek iš šių žmonių gyvena ir savo ateitį kuria ją matydami čia, Lietuvoje! Matydami save ne kažkur emigracijoje, o čia, Tėvynėje!

Štai ne vienus metus dirbu su priklausomybėmis besigrumiančiais žmonėmis, kurie bando kilti dar kartą. Ir aš puikiai suprantu būdamas čia, priimdamas šią premiją, kad būtent tokios stovyklos yra puikus užkardymas to, kad jaunuoliai nenukristų ir nenuslystų gyvenime į šoną.

Kaip minėta, Lietuvoje laikotarpis yra sunkokas. 100-metis žmogui yra ilgas laiko tarpas, valstybės Nepriklausomybei, brendimui – trumpas.

Kaip atsirinkti jaunuoliui, kaip atsirinkti žmogui, kai per televiziją girdi ir mato tokius lietuviškus filmus (na, „Moterys meluoja geriau“ čia dar švelniausias variantas): „Nemylimi“, „Prakeikti“... Ką tai transliuoja žmogui, besivystančiai asmenybei?

Atsilaikyti reikalingas charakteris. O ką jau turėjo Simonaitytė, tai turėjo. Berods aktorė Virginija Kochanskytė, bandydama įprasminti jos kūrybą, atvirai sakė: bjauri boba. O tai reiškia, turinti tokią stiprią charakterio jėgą, kuri jai, nuo vaikystės suluošintai, neturtingos šeimos vaikui, padėjo prasimušti. Ir šiandieną net jos vardo premijos dvi. Jos įteiktos skirtingose vietose – Agluonėnuose ir Klaipėdoje – dviejų valandų tarpsnyje. Sveikindamas literatūrinės premijos laureatą prof. Domą Kauną, prisimenu, kad jis įvertinęs Simonaitytės tikėjimą, jos santykį su Dievu, kaip ir yra įvardinęs, esą rašytoja tikriausiai Dievą netikėjo.

Bet aš galvoju kitaip. Galvoju, kad ji buvo giliai tikinti. Tik galbūt to neskelbė visiems. Skelbė santūriai, ramiai, savyje. Štai mes turime Vanagų bažnyčią, kuri Mažojoje Lietuvoje, skirtingai negu kitos, išliko, yra išsaugota, yra gyva. Manau, kad ne be Simonaitytės valios. Taip pat jos antkapinis užrašas, kuris liudija „Savo lazdą padėjau, kelionė baigta“, man labai panašus į ne vieną liuteronišką giesmę: amžių savo pabaigiau, vargą nugalėjau ir kt. Begalės liuteroniškų giesmių. Supratau, jog tai rodo užslėptą tikėjimą, užgniaužtą tikėjimą.

Ačiū Jai.

Ačiū, kad mūsų stovykla yra pastebėta. Ačiū rajono Savivaldybės administracijai. Ne vienus metus tenka bendrauti su įvairių savivaldybių vadovais. Iš tikrųjų noriu padėkoti jums, kad Mažosios Lietuvos kraštas, esatis ir istorija nėra užgniaužiama. Jeigu bendrauji su seniūnu, tai supranti, kad seniūnas sprendžia, o ne meras vadovauja.

Ačiū jums visiems, kad šiame krašte, naują žodį galbūt pavartosiu, nėra liuteronofobijos.

Savo įžangos žodžio pabaigoje noriu dar kartą priminti Jokūbo laišką: jeigu tokia bus Dievo valia, mes gyvensime ir padarysime šį bei tą.

O kalbos aš nesakysiu (juokiasi – aut pastaba). Tegu kalba darbai!