PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2022 m. Rugpjūčio 24 d. 08:41

Krepšininkė Rusnė Augustinaitė: svarbiausia – tikėti savimi, daug dirbti bei mylėti tai, ką darai

Šiauliai

Asmeninio archyvo nuotr.

Aidija MockevičiūtėŠaltinis: Etaplius.LT


243804

Šiauliuose gimusi ir užaugusi krepšininkė Rusnė Augustinaitė – vos aštuoniolikos, bet jau turi kuo didžiuotis – kartu su Lietuvos U18 merginų rinktine iškovojo aukso medalius Europos čempionate. Tai vos antras kartas, kai Lietuvos U18 merginų rinktinė triumfavo Europos čempionate. Rusnės gyvenimas po pergalės nesustojo – dabar ji jau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur toliau tęs mokslus bei treniruosis.

– Ar nuo pat mažens žinojai, jog krepšinis – tavo sritis? Ar tavo šeima sportuojanti, susijusi su krepšiniu?

– Mano krepšinio kelionė prasidėjo, kai pradėjau vaikščioti – nuo 3 metų. Vis tik manau, kad tikroji pradžia buvo dar anksčiau, nes mano mama yra krepšinio trenerė. Ji žaidė, treniravosi, kol buvau jos pilve, tad galima sakyti, kad krepšinio kamuolio bumbsėjimą jau seniai girdėjau (šypsosi). Taip pat mano senelis labai domėjosi krepšiniu, pats daug nežaidė, bet buvo didelis gerbėjas. Tačiau kai jis išėjo Anapilin, mano mamai buvo 14 metų, ji labai skaudžiai tai priėmė ir pasirinko krepšinio kelią dėl mano senelio. Krepšinis mane lydi visą gyvenimą ir, atrodo, neatsibos niekada. Taip pat labai gerai sutariu su savo krikšto tėčiu, jis gyvena JAV. Buvo kaip tik atvažiavęs į Lietuvą, kol buvau Graikijoje. Jis man parodė senelio kapą, atsiuntė nuotrauką prieš svarbias rungtynes ir parašė, kad senelis už mane. Tas momentas sujaudino mano širdį, o kai laimėjome – buvo fantastiškas jausmas.

– Kaip sekėsi derinti mokslus su krepšinio treniruotėmis?

– Nesunkiai. Mano pirmoji trenerė buvo Jūratė Bertulienė, ji turėjo krepšinio treniruočių grupes, o aš buvau truputį per jauna grupei, į kurią mane būtų leidę. Manau, būtų buvę smagu, jeigu būčiau ėjusi ten. Bet neprileido, tai neprileido (juokiasi). Tiesiog dar nežinojo, koks mano lygis. Kai atėjo laikas, kai pagaliau mane priėmė, pamenu, buvau smagiausias vaikas pasaulyje, nes turėti krepšinio treniruotes, trenerį buvo vau. Aš į mamos treniruotes ateidavau tik pažiūrėti, pabėgioti šalia. Mama manęs nenorėjo stumti į krepšinio pusę, norėjo, kad daryčiau, ką aš noriu, bet tiesiog negalėjau. Vis į varžybas, treniruotes su ja ėjau. Viską buvo gana lengva suderinti, nebuvo sunkumų.

Rusnė Augustinaitė vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotr.

– O ko moko Jungtinėse Amerikos Valstijose, Montverdo akademijoje?

– Čia yra kitokia sistema, gali išsirinkti kokius nori dalykus, koncentruojiesi į mokslus ir krepšinį, žinoma. Viskas yra subalansuota taip, kad tu gerai pabaigtum studijas. Čia labai prižiūri tavo pažymius, žiūri, kiek klaidų padarei, yra žmonių, kurie padeda. O dėl krepšinio – viskas yra suderinama.

– Kokie jausmai tave apėmė, kai reikėjo palikti Lietuvą ir iškeliauti į Jungtines Amerikos Valstijas? Ar buvo jaudulio, ar kaip tik norėjai palikti Lietuvą?

– Daugiau buvo džiaugsmo, laukimo, nes visada norėjau į JAV, mano dėdė labai ragino čia atvažiuoti, nes yra daugiau galimybių. Bet, aišku, buvo jaudulio, nes nežinai, kur važiuoji. Ir buvo labai daug pavyzdžių, kai žmonės išvažiuoja į kitas šalis, mokyklas ir iš akiračio pradingsta – baigia žaisti krepšinį, o gal jiems nepasiseka. Labai norėjau surasti mokyklą, kuri būtų pati geriausia krepšinio, mokslo atžvilgiu ir kad turėčiau daug galimybių. Tikrai džiaugiuosi savo sprendimu. Pirmieji metai tikrai nebuvo lengvi, nes būti toli nuo savo šeimos, kai esi pripratęs kiekvieną dieną grįžti ir matyti savus, yra sunku. Praeitais metais viskas buvo kitaip, jau namų nelabai ilgėjausi, tik pasiilgstu savo draugų. Dabar treti metai, džiaugiuosi atvažiavusi į JAV, nes žinau, kad galiu atsivežti savo šeimą, jiems viską aprodyti.

– Kodėl JAV, o ne kokia kita šalis?

– Kai vaikystėje atvažiavau į JAV, labai patiko, visada galvoje kirbėjo mintis, kad noriu grįžti. Dėdė man suteikė galimybę atvažiuoti, jeigu noriu tobulėti ir rimtai dirbti ties krepšiniu. Nežinau, ar norėčiau į kokią nors kitą šalį, nesigailiu dėl savo pasirinkimo.

– Tave nori priimti tęsti savo krepšinio kelionę tiek daug JAV universitetų. Kiek turi pasirinkimų, kokie yra tavo kriterijai?

– Taip, mokyklų labai daug ir iš tikrųjų po čempionato atsirado dar daugiau. Man dabar svarbiausia priimti sprendimą, esu atsirinkusi keturis universitetus, su kuriais bendrauju. Svarbiausias kriterijus – jaustis kaip namie, gerai, šiltai, jausti, kad rūpi, kad tavimi domisi, nori tavęs. Nes kai tave kviečia, visi universitetai nori pasirodyti patys geriausi – visi viską duos, bet, iš kitos pusės, manau, turi nujausti. O jausmas – geras, gaunu nerealių galimybių, bet manau, kad viskas priklauso nuo mano darbo, įdėtų pastangų. Kiek į save investuosi, tiek tau ir bus atlyginta. Kiekvieną galimybę turi vertinti kaip didžiulę dovaną. Labai džiaugiuosi, stengiuosi eiti svajonės link ir priimti gerus sprendimus.

– Kas yra tavo krepšinio idealai, kokie žaidėjai, žaidėjos tave įkvepia, motyvuoja nesustoti, siekti savo gyvenimo tikslo?

– Michaelas Jordanas ir Kobe Bryantas. Iš moterų man visai patinka Sue Bird. Man patinka tobulėti ne tik krepšinyje, bet ir kaip asmenybei. Daug dalykų mane motyvuoja eiti tolyn: šeima, krikšto tėtis, tas pats senelis, kurio niekada nesu mačiusi. Tiesiog yra tokių žmonių, į kuriuos pasižiūri ir sakai: dėl to aš ir dirbu.

– Ar manai, kad moterų krepšinis yra mažiau vertinamas nei vyrų?

– Taip, kažkiek nuvertintas. Visame pasaulyje situacija tokia, kad moterys mažiau matomos. Aš pati vaikystėje labiau mačiau vyrus krepšininkus, tačiau manau, jog mums pačioms reikia daug dirbti. Todėl labai džiaugiuosi savo komanda, su kuria laimėjome šį čempionatą. Jeigu įdėsi darbo, žmonės tikrai pastebės, bet reikia ir reklamos – labiau ryškinti moterų sportą, kad mergaitės, žiūrėdamos į moteris krepšininkes, norėtų sekti jų pėdomis.

R. Augustinaitė su komandos narėmis J. Jocyte ir G. Raulušaityte. Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks jausmas, tapus čempionėmis? Ką galvojote prieš šias svarbias rungtynes ir kas jau įvyko po jų?

– Mums svarbiausios rungtynės buvo ketvirtfinalio, jau tada labai džiaugėmės. Kai patekome į finalą, buvo dar geriau, o kai laimėjome, išvis negalėjome patikėti (šypsosi). Labiausiai džiaugiausi jau kitą dieną, nes tada supratau, ką padariau ir kas vyksta, kad žmonės taip džiaugiasi. Dar iki šiol neįsivaizduoju, kiek žmonių kalba apie tai, jog mes laimėjome (juokiasi). Jausmas buvo nepakartojamas, tokių emocijų dar nesu patyrusi, tai vienas iš svarbiausių laimėjimų mano gyvenime tiek man, tiek komandai.

– Ar naudojote kitokias strategijas prieš finalines varžybas čempionate?

– Aišku, kad buvo kitokių strategijų nei prieš kitas komandas, nes ispanės žaidžia labai protingai, daug dalijasi kamuoliu, greitai bėga ir kt. Man pačiai niekada neteko žaisti prieš ispanes, nežinojau, ko tikėtis, todėl buvo labai gera patirtis.

– Ar būna kokių nesutarimų tavo komandoje ar kaip tik ne, nes atrodote kaip vienas stiprus kumštis?

– Manau, kad kaip ir šeimoje turi būti ir yra nesutarimų. Jaučiuosi šioje komandoje kaip šeimoje, atrodo, kad mes visi maži vaikučiai – susipykstame dėl kokių nors nesąmonių, smulkmenų, buitiškų dalykų ir tuoj pat susitaikome. Visko būna, bet labai smagu.

– Kokios yra trys svarbiausios vertybės, kurias išskirtum, kurių reikėtų laikytis žmogui, kuris siekia tapti stipriu krepšininku?

– Pirma savybė – tikėjimas savimi. Antra – didelis darbas, nesvarbu, koks tavo pamatas. Reikia daug dirbti, per ašaras perbristi, be to nieko nebus. Taip pat ir ugdant tikėjimą savimi reikia labai pasistengti. Trečias dalykas – mylėti, ką darai. Nes jeigu nemylėsi, bus labai sunku, palūši. Šie dalykai tinka ne tik krepšininkui, bet ir kiekvienam žmogui.