„Kraujas šaukia savo ir tiek“

Kartą šiaulietės Eugenijos Buitvydienės vyras Jonas užsimanė kažko skanaus. Moters akys šelmiškai sužibėjo ir ji pagamino skanėstą – smulkiai supjaustė svogūno galvą, apliejo aliejumi ir patiekė su duona. Vyras raukėsi, o Eugenija šypsojosi – jai tremtyje toks patiekalas buvęs tikras gardėsis. Tai juokas, tai ašaros – tokios emocijos dvi valandas trunkančio pokalbio metu lydi Eugeniją, kurios paauglystė ir jaunystė pasiliko Niuros gyvenvietėje Irkutsko srityje.

Vieną dieną į kiemą atėjo stribai

„Žmonės sako, kad tremtiniai ilgai gyvens, nes sveikuoliškai valgė. Panašiai. Prisirenki miške laukinio česnako, suspaudi į saują, pasidažai į druską ir – su duona“, – skambiai nusikvatoja Eugenija ir ginčija, kad sveikuoliai tikrai taip dabar negyvena kaip jie tremtyje. Juk barakuose kas mėnesį sienos buvo balinamos nuo blakių ir tarakonų, į kalkes įpylus dusto. Metalinės lovos kojos į vandenį būdavo įstatomos, kad blakės naktį neliptų. Tik jos nuo lubų į lovas vis tiek sušokdavo. Uždegdavai šviesą, būriai tarakonų čežu čežu čežu – nuo maisto lakstydavo...

Šviesaus veido ir giedrų akių moteris, kuriai trečiadienį sukako 79-eri, nors ir skardžiai kvatojasi, patyrė daug skausmo. Tremtyje ji neteko kone visų artimųjų: mamos, brolio, tėvo, brolio vaiko. O jau grįžusi į Lietuvą, palaidojo abu sūnus ir vyrą bei vyriausiąjį brolį. Jo plaučius tremtyje „suėdė“ nuodingas anglies šachtų oras.

Giminių ji beturi vos kelis, bet Sibire mirusių keturių artimųjų palaikus prieš 20 metų parsivežė ir palaidojo gimtuosiuose Svėdasuose (Anykščių r.). „Parsivežėme palaikus, bet mano širdis dar ilgai buvo Niuros kapinėse, vis jų vaizdas iškildavo“, – atvirauja ji.

Vakar Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į gulago stovyklas.

Eugenija, kuriai dar nebuvo nė dešimties, su broliais ir seserimis, mama ir tėvu išvežti 1949-ųjų kovo 25-ąją. Vyriausiasis Eugenijos brolis už ryšius su partizanais tuo metu jau buvo suimtas ir uždarytas Kupiškio kalėjime. Moteris sako, kad ir kiti jos šeimos nariai pagelbėdavo partizanams. Ji prisimena, kaip su mama eidavo į mišką, pintinėse besinešdamos maisto miško broliams...

O vieną pavasario dieną į kiemą atėjo stribai ir liepė pakuotis daiktus. Niekas nepasakė, nei už ką suima, nei kur išveš. Gausi šeima manė, kad juos veža sušaudyti, tad net jokių daiktų nepasiėmė.

Vienas stribas ėmė įkalbinėti jauniausią iš vaikų – Eugeniją – nevažiuoti su tėvais. Kalbino, kad ją užaugins, išleis į mokslus, o tada ji galės tėvus aplankyti. „Tempė jis mane į vieną pusę už rankos, o mama nepaleido, tempė į save. Pasakiau, kad pasiliksiu tik tada, jei ir mama liks. Tik tada paleido jis mano ranką“, – apsiašaroja Eugenija.

Tiesa, mamos ji Sibire neteko jau po metų. Vos 46-erių metų moteris mirė nuo vėžio. „Kasdien po pamokų eidavau prie jos kapo. Kaip aš svajojau, kad tėtis dar kartą vestų. Kad tik turėčiau, ką mama pavadinti“, – ašaras nuryja pašnekovė.

Kelionė traukinio vagone – mėnesį

Eugenijos tėvai buvo ūkininkai, dirbo 40 hektarų žemės ir augino septynis vaikus. Suimti stribų, savo arkliu ir vežimu dardėjo į Kupiškį. „Šuniuką paleido tėtis. Tas – kaukdamas iš paskos... Mes visi irgi kaukdami važiuojame. Svėdasuose susodino į sunkvežimius ir išvežė į Kupiškį“, – vėl graudinasi moteris.

Kupiškio geležinkelio stotyje visi buvo sugrūsti į vagonus. Kelionė buvo ilga. Po mėnesio, balandžio pabaigoje, vyrai, moterys ir vaikai išlaipinti Niuros geležinkelio stotyje, Irkutsko srityje.

„Iki miesto per upę nebuvo tilto. Perkėlė keltu. Vietiniai sulėkė žiūrėti į mus kaip į beždžiones. Suvarė visus į pirtį, rūbus dezinfekavo. Kai pasiskaitau, kaip buvo kitiems, man atrodo, kad patekome į neblogą vietą. Barakai jau buvo pastatyti. Trylika žmonių sugrūdo į vieną kambarį. Stati tilpome, tai tada kitą šeimą iškėlė, o mus aštuonis paliko viename kambaryje“, – prisimena ji.

Teritorijoje buvo 12 barakų, du jų buvo pilni lietuvių, kiti – kitų tautybių žmonių. Vienus išvežė dirbti į kolūkius, o Eugenijos šeimai teko dirbti medžio apdirbimo kombinate.

Upe buvo atplukdomi rąstai. Vieni rąstus gaudydavo, rūšiuodavo, o kiti pjovimo ceche pjaudavo lentas, kraudavo į vagonus. Moteris sako, kad lietuviai labai darbštūs buvo. Pradėdavo net užsidirbti tie, kurie dirbdavo ir po darbo.

Ir apskritai lietuviai tremtyje greit prakuto. Nagingi vyrai pagamindavo baldų, moterys pasiūdavo rūbų. Eugenija juokiasi, prisimindama, kad per bulviakasį vietos gyventojai rusai, kad bulvės nereiktų pakelti, koja į žemę ją atgal sugrūsdavo. O lietuvaičiai dirbo kruopščiai, greitai ir gerai.

Artimųjų netektys

Eugenija su kitais vaikais lankė mokyklą. Mokėsi rusiškai, iš pradžių nieko nesuprato, tad gaudavo „kuolų“. Mokytoja rusė Evgenija Lvovna, kuri greičiausiai irgi buvo tremtinė, labai vaikams padėjo. Mergaitės būdavo sodinamos su berniukais, bet mokytoja išsodindavo berniuką, prisėsdavo šalia Eugenijos ir rodydavo, mokydavo.

Vietiniai vaikai tremtinių nemėgo. Kartais tekdavo slėptis, einant iš mokyklos, kad neprimuštų. „Kartais praeini ramiai, kartais gauni per kuprą. Paskui tik susidraugavome“, – sako ji.

O vieną gražią dieną visai klasei liepta atsinešti raudonus kaklaraiščius. Kad vaikai taptų pionieriais.

Liepė, tai liepė – trys mergaitės pasisiūdino kaklaraiščius, atsinešė. „Tada mokytoja paklausė, ar tėvų atsiklausėme, ar jie leido. Nebuvome atsiklausę. Tėvai, aišku, nesutiko, pioniere netapau. Ir niekas už tai nebarė“, – sako Eugenija.

Bet vieną kartą nutiko bėda. Eugenijos broliukas „ragatke“ sudaužė Stalino portretą... Mokytoja vaiką nuvedė pas direktorių, bet, panašu, įtikino direktorių, kad „nusikaltimas“ padarytas netyčia. Vaikas nebuvo nubaustas...

Deja, 1953-iaisiais berniukas susirgo vidurių šiltine ir mirė. Po trejų metų vėl nutiko bėda – 1956-aisiais mirė tėtis, kuriam krentantis rąstas buvo pažeidęs stuburą. Dar po trejų metų mirė nė dvejų metų neturintis brolio sūnus. Nuo ko jis mirė, niekas nenustatė, užrašė, kad taip pat nuo vidurių šiltinės.

Tik po Stalino mirties visi galėjo lengviau atsikvėpti. Daugelis nepilnamečių lietuvaičių jau tapo laisvi, galėjo grįžti į Lietuvą. Eugenija su draugėmis aplankė tetą Svėdasuose, bet mokytis lietuviškai Lietuvoje jau nebegalėjo. Grįžo į Sibirą, pas savus.

Niuros mieste ėmė mokytis vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti. „Bulves į batukus įsikišau, kad aukštesnė atrodyčiau, tai priėmė“, – juokiasi moteris ir parodo nuotrauką iš pirmosios darbovietės – ji staklėmis pjaustė nedideles lenteles.

Antrasis darbas – jau apskaitininkės. Reikėdavo skaičiuoti vagonus su kroviniais. Trečioji darbovietė – jau buhalterijoje. Eugenija mokėsi 10-ojoje klasėje, o cecho viršininkas – 9-ojoje. Jam labai nesisekė matematika, todėl jis prašydavo merginos jam paaiškinti ir „įtaisė“ į buhalteriją.

Bet atsitiko taip, kad Eugenijai teta kas savaitę pradėjo rašyti laiškus, primygtinai prašydama grįžti. „Mes jau pripratę ten buvome, dirbome lengvus darbus. O kai grįžome, teta paaiškino, kad prašė grįžti, bijodama, kad už rusų neištekėtume. O tai „zlastis“ mane suėmė. Ar mes pačios proto neturime?“ – juokiasi ji.

Tiesa, kai 1961-aisiais Eugenija visam laikui grįžo į Lietuvą, tėvų namo neberado. Kažkoks stribas nusigriovė sodybą ir savo namus pasistatė.

Tremtinė – nusikaltėlė

Apsistojusi pas tetą, 21 metų mergina ėmė ieškoti darbo. Be profesijos ir diplomo darbo rasti nesisekė. Nuvyko į Panevėžį, vėliau į Radviliškį, kur teko savo kailiu patirti, kokia „nuodėmė“ būti tremtine.

Radviliškio kooperatyve merginai pasiūlyta dirbti buhalterijoje. Vyriausioji buhalterė labai ieškojo pagalbininkės, bet pirmininkas, Lietuvos rusas, pareiškė: iš Sibiro grįžusios merginos negali į darbą priimti.

Eugenija nusiųsta pas rajkoopsąjungos partijos sekretorių. Jei jis leis – priims. Ir partijos sekretorius tremtinei atsakė.

Tada mergina nusiųsta į dar aukštesnę instanciją – pasikalbėti su rajono partijos sekretoriumi. Žmonės sakė, kad jis gana neblogas žmogus.

„Nueinu. Paaiškinau, kokia esu „nusikaltėlė“. Jis išklausė. Pačiupo telefono ragelį, paskambino pirmininkui ir paklausė, ar tik viena yra priežastis – grįžusi iš Sibiro – nepriimti manęs į darbą. O tada pasakė, kad už 5 minučių turiu sėdėti buhalterijoje prie stalo. Ir padėjo ragelį“, – juokiasi ji.

Užsispyręs kooperatyvo pirmininkas Eugeniją pasakė galintis tepriimti trims mėnesiams – mokine. Ir dar ilgai įtariai į ją žiūrėjo, kol galiausiai, įvertinęs jos matematinius gabumus, visada į revizijas veždavosi.

„Skaičiai – mano stichija. Aš visų kaimynių automobilių numerius mintinai žinau“, – juokiasi ji.

Tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi

Greit Eugenija ištekėjo, po metų gimė sūnus, o vyras gavo butą Zokniuose. Moteris Šiauliuose dirbo televizorių gamykloje, vėliau pardavėja, vedėja universalinėje parduotuvėje, o į pensiją išėjo, jau dirbdama Rėkyvos parduotuvėje.

Nors ir daug patyrė vargo, moteris, prisimindama tremties detales, vis kvatojasi. Net prisimindama eiles prie forminės duonos, kurios belaukiant nuo žmonių spūsties galvodavai, kad mirsi, nes uždusi.

„Valgydavau tą duoną ir galvodavau, kodėl ji tokia neskani. Lietuvoje ant duonos sviesto kai užsitepdavai, taip skanu būdavo. O čia – neaišku, iš ko ją kepdavo“, – juokiasi ji.

Eugenija pasakoja, kad apskritai lietuviai tremtyje buvo vieningi ir linksmi. Šventes švęsdavo, vaidindavo, šokdavo ir daug dainavo. „Rusai, aplink sustoję, klausydavosi. Jiems patikdavo. Mes, merginos, prie barako nušluodavome kiemą. Kad prie mūsų barako šokiai būtų“, – šypsosi ji.

Kartą mergaitė su keltu persikėlė į miestą, nes išgirdo, kad aliejaus yra pirkti. Moliname ąsotyje nešėsi tą aliejų, paslydo, griuvo, ąsotis sudužo, aliejus išsiliejo.

„Verkiu atsistojusi. Aliejaus nebėra. Nebėra ir pinigų jam nusipirkti, ir į ką jo nusipirkti“, – vėl juokiasi ji.

O kas nutiko Eugenijos vyriausiajam broliui, kalėjusiam už pagalbą partizanams?

Eugenija atsidūsta. Brolis buvo ištremtas kasti anglių šachtose Intoje. „Pradėjo siųsti mums laiškus. Rašydavau jam laiškus tik aš. Nežinojome, kada jis grįš. O vieną gražią dieną buvau viena namuose. Atsidaro durys, įeina žmogus. Aš nežinau, kas jis toks, bet kažkodėl kad puoliau jam ant kaklo ir pasikabinau. Kraujas šaukia savo ir tiek“, – susigraudina moteris...