Korona persirgusių istorijos: patikrina kiekvieno imunitetą bei visuomenės žmogiškumo lygį

Virusui tikrai nesvarbu, ar tu jo bijai, ar iš jo bijančių šaipaisi. Į jo gniaužtus gali patekti bet kas. Tik juo persirgusių kalbos ir patarimai šiek tiek skirsis. Tie, kurių imuninė sistema susitvarkė su liga ir sirgo lengvesne forma, tvirtins, kad susirgti nėra baisu. Tie, kurių imunitetas buvo per silpnas, o virusas privertė geras kelias savaites gyventi lovos režimu, savo pavyzdžiu iliustruos, kad jo reikia bijoti. 

Ne tiek dėl savęs, kiek dėl vyresnių artimųjų, kuriuos gali susargdinti. Kaip jau supratote, „paženklintų“ virusu požiūris į jį, žinoma, priklausys nuo to, kokia forma juo persirgs – lengvesne ar sunkesne. Šis virusas, vardu Covid-19, patikrina ne tik sergančiojo imuniteto stiprumą, bet santykius su artimaisiais, giminaičiais, kolegomis. Netgi paskatina atnaujinti užgesusius giminystės ar draugystės ryšius, ypač jei giminėje ar pažinčių rate būta medikų, vaistininkų, med. seselių ir pan. Tokios mintys išklausius įvairių naujuoju koronavirusu persirgusių jurbarkiečių pasakojimus – skirtingos istorijos, panašios tuo, kad iš gniaužtų ištrūkę viešintis kol kas nenori. Prisipažįsta, nesinori jaustis raupsuotaisiais, nors, priduria, visuomenėje baimių jau gerokai mažiau nei pirmosios bangos metu – kuomet kaimynai atidžiai stebėdavo, kad saviizoliacijoje turintys būti kaimynai kojos iš namų nekeltų, o pamatę lauke – be jokių skrupulų kviesdavo policiją. Paaiškėjo, kad virusas patikrina ir sveikatos apsaugos sistemą. Šiek tiek užbėgant už akių, šio straipsnio herojų pasakojimai iliustruoja, kad sergančių Covid-19 yra gerokai daugiau nei rodo statistika.

Persirgo lengvai

Su jurbarkiete Laima (taip ją vadinsime), veiklia moterimi, be tiesioginio darbo užsiimančia įvairiomis visuomeninėmis veiklomis, susitinkame pasikalbėti po to, kai jos šeima buvo kaip ir ištrūkusi iš koronaviruso gniaužtų. Dabar ji galinti kalbėti ramiai, nors dar prieš kelias savaites buvo ne iki juokų – stipriai sirgo jos mama, įkopusi į aštuntą dešimtį – sirgo taip, kad apie mirtį buvo pradėjusi kalbėti.

Laimutė save priskirianti prie tų, kuriai perdėtai bijantys virusų kelia šypseną. Ji neabejojo, kad korona yra, tačiau rimtai į jį nežiūrėjo. Šypsosi, buvo likimo pirštas, kad būtent ji buvo viena pirmųjų šeimoje, pasigavusių šį užkratą.

Viskas nutiko spalio pabaigoje, kuomet grįžusi po darbo namo ji pajuto silpnumą, pradėjo krėsti šaltis ir pajuto maudulį tarp menčių. Pasitikrino temperatūrą – termometras rodė 37,5. Tokia temperatūra laikėsi maždaug 1,5 paros. Jautėsi gana gerai, tik akys perštėjo. Ir rytais į veidrodį buvo baisu pažiūrėti – akių baltymai raudoni, tarsi stiklu aptraukti. „Kaip zombis“, – šypteli ji. Į penktą parą nebejuto kvapo ir skonio, kurie ilgainiui atsistatė. Susirgo ir vyras, taip pat gana lengva forma. Jam taip pat kurį laiką laikėsi neaukšta temperatūra (kiek daugiau nei 37), jam taip pat dingo skonis ir kvapas, kurie iki šiol neatsistatė. Kitaip nei Laimutei, buvo atsiradęs kosulys. Paauglys sūnus nesusirgo.

Vienas šeimos narys sirgo sunkiausiai

Kitokia Laimutės mamos ligos istorija. „Ji sirgo labai sunkiai“, – pasakojo Laimutė. Mama pirmoji iš šeimos bene ir sunegalavo. Septynias paras nekrito aukšta temperatūra – nepadėdavo ir paracetamolis, kurio poveikį pašnekovė sulygina su kramtomosios gumos. Laimutės mamai buvo labai silpna ir savijauta prasta – veidas išbalęs, paakiai pajuodę, silpna, negera.

Laimutė iš tos nevilties apskambino visus padėti galinčius, žinių turinčius pažįstamus ir medikus, klausdama, ką daryti. Laimutė dabar su šypsena prisimena, kaip jos giminaitė, vaistininkė, į siuntinį pridėjo komplektą vaistų, su instrukcija, kaip kada vartoti – tarp jų ir lašelinės, ir imunitetą stiprinantys preparatai, „smūginiai“ antibiotikai, vitaminai. Laimutei, kuri pati tuo metu sirgo koronavirusu, sunkiausia ir buvo tai, kad reikėjo sergančia mama pasirūpinti, ją slaugyti – juokauja, kad buvo slaugoma kaip karo lauko ligoninės sąlygomis – mėgėjiškai sumontuota lašalinė ant siūlo, verdamos arbatos, kurių, šypsosi, nežinia, kiek mamai sugirdė. Svarstė apie galimybę mamą guldyti į ligoninę, bet žinojusi, kad ten striuka su personalu, tad būtų pačiai tekę ja rūpintis ir slaugyti ligoninėje.

Užkratas atkeliavo iš ligoninės

Laimutė spėja, kad būtent iš ligoninės koronavirusas į jų šeimą ir pateko. Tikėtina, kad jos mama užkratą iš šios gydymo įstaigos ir parsinešė. Taip manyti leidžia tai, kad skyrius, kurio paslaugomis naudojosi Laimutės mama, ilgainiui buvo uždarytas dėl koronaviruso. Tarp susirgusių buvo ir med. seselės, kurios Laimutės mamą ir aptarnavo. Pati Laima greičiausiai užsikrėtė nuo mamos, ligą perdavusi kolegei, kuriai virusas smogė stipriau – ir aukšta temperatūra, ir skonio kvapo netekimas, pykinimas, nes turėjusi skrandžio bėdų. Pašnekovė spėja, kad virusas apčiuopia silpnas organizmo vietas ir ten pilna jėga smogia.

Laima džiaugiasi tuo, nuo koronaviruso pavyko apsaugoti sutuoktinio tėvus, pas kuriuos svečiuodamasi ji jau buvo užsikrėtusi virusu. Džiaugiasi, kad užkrato nepaskleidė ir jų nesusargdino, Sako, kad kaip nujausdama ir pati pasisaugojo, ir jų pačių prašė pasisaugoti – paviršius dezinfekuoti, išlaikyti atstumą. Visos viešnagės metu su kauke sėdėjo, stengdamasi neliesti paviršių, rankenų. Ir išsaugojo.

Paradoksas: sunkiai sirgo, bet abu testai – neigiami

Įdomiausia šioje istorijoje štai koks momentas, į ką dėmesį atkreipia ir pati Laima. Šeimoje koronavirusu persirgo trys – ji, vyras ir mama, tačiau visų jų koronaviruso testų rezultatai buvo skirtingi. Visiems keturiems (kartu ir sūnui) pasitikrinus mobiliajame patikros punkte, teigiamas testo rezultatas buvo tik Laimos. Visiems kitiems rezultatai buvo neigiami. Ir tokie patys koronaviruso testo rezultatai buvo pasitikrinus antrą kartą. Pašnekovė nesuprantanti, kaip taip galėjo nutikti, kad abu testai mamai, kuri išsitirti važiavo su iš ryto numušta aukšta temperatūra ir kuri sirgo sunkiausiai, buvo neigiami, kai tuo tarpu jai, susirgusiai lengva forma – teigiami. Laima neabejoja, kad ir jos vyras sirgo koronavirusu, nors abiejų mėginių testai rodė ką kitą – buvo neigiami. Vieną kartą visa šeima pasitikrino Tauragės mobiliajame patikros punkte, o kitą kartą tokiame pat punkte Jurbarke.

Vyras, kuris pagal testo rezultatus kaip ir koronavirusu nesirgo, saviizoliavosi ir dirbo nuotoliniu būdu. Pašnekovė daro prielaidą, kad sergančių virusu yra kur kas daugiau, nei rodo oficiali statistika. Vyras ir mama sirgo, nors į sergančiųjų statistiką nepateko.

Aktyvų vyrą paguldė dviem savaitėms

Panašiais pastebėjimais pasidalijo ir kitas „Mūsų laiko“ pašnekovas, kurį vadinsime Andriumi. Jo giminaitei, dirbančiai medicinos srityje, ir sunkiai sirgusiai Covid-19 pakilo 40 laipsnių temperatūra, dingo skonis ir kvapas, tačiau koronaviruso testas buvo neigiamas, kai tuo tarpu kolegėms, kurios sirgo lengva forma – teigiamas. Jo paties susirgimo istorijoje viskas buvo aišku. Itin aktyvų gyvenimo būdą ir darbą turintį vyrą koronavirusas paguldė kelioms savaitėms. „Dvi savaites sąžiningai išgulėjau lovoje. Tik į tualetą ir į lovą“, – pasakojo jis, kuris, spėja, šiuo virusu susirgo viename renginyje. Simptomai jam pasireiškė greitai – kone trečią parą. Pradžioje dieną jausdavosi gerai, o vakare pakildavo temperatūra – per 38. Ilgainiui pradėjo laužyti kaulus, užgulė begalinis silpnumas, atsikėlus užeidavo kosulys, nors gerklės neskaudėjo. Vienu metu pradėjo pykinti, kaip ir dusinti. Kreipėsi į ligoninės priimamąjį, kur, atlikus testą, paaiškėjo, kad serga koronavirusu. Vyras pripažįsta, kad viruso labai bijojo, nes turi gretutinių ligų – serga cukriniu diabetu. Buvo informuojama, kad tokiu atveju šis užkratas daug pavojingesnis. Pasidžiaugė, kad žmona koronavirusu nesusirgo – kiek įmanoma stengėsi saugotis, laikytis atstumo, nors tai ir sunku gyvenant bute. Pripažįsta, kad buvo iš tų, kurie bijojo viruso ir jo saugojosi – pirmosios bangos metu teko saviizoliuotis, nes turėjo kontaktą su sergančiu. Antros bangos metu buvo atsargus, bet pripažįsta gal šiek tiek atsipalaidavo ir mažiau saugojosi.

Kalbinamas telefonu vyras pasakojo, kad jau netrukus grįš į darbą – savijauta geresnė, nors pats dar nėra visiškai atsigavęs. Dieną susimaišė su naktimi – užmiega tik paryčiais. Šypsosi, kad darbo pasiilgęs, bet dabar prireiks laiko, kol įstos į senąsias vėžes ir į ankstesnį tempą. Vyras kalba ramiai, be pykčio – šypsosi, kad tikrai nebandys išsiaiškinti, kaip ir nuo ko galėjo užsikrėsti (nors numanyti gali), nepyksta ant viruso, kurio iki šiol bijo, ir nepyksta ant tų, kurie jo paties, kaip ir kitų susirgusių, baiminasi ir šalinasi – pajuokauja, kad nesinori „raupsuotoju“ jaustis, bet supranta tokį požiūrį. Tikina, kad ir jis pats bijotų. „Bijojau, bijau ir toliau bijosiu“, – prisipažįsta jis. Tiems, kurie abejoja viruso egzistavimu, ragina neabejoti ir geriau pasisaugoti, kad nesusargdintų vyresnių artimųjų.

Kai už virusą baisesnė vienatvė

Virusas išbando ne tik susirgusių imuninę sistemą, bet ir sveikųjų psichinę sveikatą, emocinę būklę. Ypač tie, kurie priklauso pagal amžių ir ligas rizikos grupei, jaučiasi atskirti – jie kalba atvirai ir be viešumo baimės. „Kažkodėl man atrodo, kad mus iš lėto žudo ne tiek ji, korona, o atskirtis“, – sako Onutė Čirvinskienė, kuri, priklausydama pagal amžių rizikos grupei, priversta labiau saugotis. Onutė turi omeny didėjančią atskirtį ne finansine, ekonomine prasme, o moraline, emocine. Jos žodžiais, kasdien brukama informacija, kad jauni žmonės saugotų vyresnius ir ribotų lankymą. „Teko kalbėtis su socialine darbuotoja, kuri sakė, kad visiems seneliams tas bendravimas su vaikais, anūkais yra reikalingas kaip oras. Juk mūsų vaikai ir anūkai nėra kvaili, kad nežinotų, kokias apsaugos priemones naudoti, kad užkrėtimo rizika būtų minimali“, – mintimis dalinosi Onutė. „Pradėjome bijoti vieni kitų. Jei esi rizikos amžiaus ir dar turi rimtų šalutinių sveikatos problemų, ko gero, esi pasmerktas vienatvei. Gali iš buto neišeiti keletą dienų ir, vargu, ar kuris kaimynas pasidomės, tu dar gyvas ar ne. Dar televizija siūlo gerai pagalvoti, ar verta vykti pas gydytoją“, – susikaupusias emocijas ir mintis išliejo Onutė.

Istorija: žmoniją puolė kur kas baisesni virusai

Bandysime paguosti. Tuos, kurie serga, ir tuos, kurie jaučiasi atskirti. Gal dabar ir yra blogai, bet žmonijos istorijoje yra buvę kur kas blogiau. Turime pasidžiaugti, kad gyvename ne Viduramžiais ar net ne XX a. pradžioje, kuomet siautė kur kas pavojingesni virusai, baisesniais simptomais ir išguldę kur kas daugiau milijonų. Jei naujasis koronavirusas nusinešė virš 1,3 mln. gyvybių visame pasaulyje, tai vien per 1918–1919 metus ispaniškas gripas numarino iki 50 mln. gyventojų. Priminsime, kad virusai jokia naujiena. Jie žmonijos imunitetą, žinias tikrina jau nuo IV-V amžiaus. Tuomet pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas daug gyvybių nusinešęs Justiniano maras. Žmoniją nuolat įvairiuose pasaulio taškuose sudrebina įvairiausi virusai, kurių tikslas yra ne žudyti, o daugintis ir kuo plačiau išplisti. Žmonija atsipalaidavo ir pamiršo apie virusus, kurie, pasak mokslininkų, tokia pat atskira didžiulė gyvūnų karalystė kaip ir žmonija (tikintiesiems tai nepatiks). Tikriausiai pamiršome Juodąjį marą, kuris siautėjo Viduramžiais ir nusinešė milijonus gyvybių. Jau priminėme apie ispanišką gripą, kuris, manoma, išguldė iki 3 proc. pasaulio gyventojų. Netrūko virusų ir jų atmainų išpuolių ir XXI amžiuje – SŪRS (SARS), kilęs prieš 18 metų, kas, manoma, galėjo būti koronaviruso pradžia. Koronavirusas pats jokia naujiena – jau prieš 30 metų pasirodė mokslininkų knygos ir straipsniai apie šio viruso ir šikšnosparnių ryšį. Manoma, kad koronaviruso atmaina galėjo siautėti jau XIX a. pabaigoje.

Bijojo ir bandė saugotis. Viduramžiais laivus į uostą įsileisdavo po to, kai įgula keturiasdešimt dienų praleisdavo laive ar kurioje saloje, taip siekiant apsaugoti nuo maro užkrato patekimo į uostą. Štai kodėl karantinas iš italų kalbos reiškia 40. XX a. pradžioje, karo metais, kariai apsupdavo gyvenvietes ir nieko neišleisdavo bei neįleisdavo – jei kas nesilaikydavo atstumo ir bandydavo praeiti – nušaudavo.

Įvairiais būdais bandė apsisaugoti ir tų laikų gydytojai, kurie bandė nelaimėlius gydyti apsigobę juodais apsiaustais ir kaukėmis, primenančiomis ilgą paukščio snapą, prikimštą įvairių žolelių, smilkalų, tikintis, kad šie nukenksmins nuodingą orą ir apsaugos gydytoją nuo ligos. Reikalas tas, kad žmonija galvojo, kad juos marina nuodingas oras. Prireikė laiko, kad suprastų, kad pagrindinės ligų platintojos yra žiurkės ir blusos. Šiais laikais mokslininkų reikia klausyti ir į jų žodžius įsiklausyti. Jie kalba esmę – kad žmonėms dabar baisu, nes jie atprato matyti mirtį. Ir dar, kad baimę kelia ne virusas, o nežinojimas, o mes, žmonija, žinome labai daug. Esame puikiai informuoti, koks užkratas mūsų tyko, kaip nuo jo apsisaugoti ir kaip jo neprileisti prie silpniausios visuomenės grandies. Mūsų protėviai, puldinėjami kur kas pavojingesnių virusų, tokios prabangos neturėjo. Tad nesame bejėgiai.

Kodėl vienur mėginiai imami iš nosies, kitur – iš gerklės

Klausimai gali kilti iš žinojimo. Mūsų pašnekovė Laima pasidalino ir savo pastebėjimais bei pasvarstymais apie mėginių tyrimams ėmimą – vienuose mobiliuose patikros punktuose mėginiai imami ir iš nosies, ir iš gerklės, kituose – tik iš nosies arba tik iš gerklės. „Nuo ko tai priklauso? Gal tai lemia ir tyrimų tikslumą“, – svarstė ji, pripažinusi, kad norėtų atlikti antikūnų testą – kiek jos organizme susidarė.

Kaip pakomentavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento Jurbarko skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Samienė, tyrimų ėmimo būdas priklauso nuo terpės gamintojo, o imant mėginius vadovaujamasi instrukcija.

„Kiek teko domėtis, tiksliausias mėginys yra, kai paimama iš nosiaryklės, nes ten virusas gyvena“, – komentavo ji. Pasak pašnekovės, Covid-19 laboratorinei diagnostikai gali būti naudojami molekuliniai arba serologiniai metodai. Molekuliniai testai nustato viruso genetinę medžiagą (viruso RNR), o šiuo metu rinkoje esantys greitieji serologiniai testai nustato antikūnus, susidariusius infekuoto asmens organizme, vystantis imuniniam atsakui į koronaviruso infekciją. Atliekant molekulinius testus, tyrimui imami nosiaryklės mėginiai, nes virusas patenka į žmogaus organizmą oro lašiniu būdu, t.y. per kvėpavimo takus. Kvėpavimo takų ląstelėse virusas dauginasi (replikuojasi), todėl mėginyje galima aptikti viruso RNR. PSO rekomenduoja naudoti molekulinį metodą COVID-19 laboratorinei diagnostikai.