REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2022 m. Birželio 19 d. 15:48

Kor­ne­li­jus Užuo­tas kei­čia pro­fe­si­ją

Šiauliai

Kai pe­da­go­gas, dai­li­nin­kas, bu­vęs uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas ir ŠU dai­lės ga­le­ri­jos di­rek­to­rius Kor­ne­li­jus Užuo­tas pri­si­sta­to ta­pęs kir­pė­ju, dau­ge­lis ne­pa­ti­ki. Idė­ją iš­mok­ti nau­jo ama­to pa­ki­šo kny­gos „Dvy­li­ka kė­džių“ ci­ta­ta. (And­riaus La­maus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


237189

Tu­rė­ti ke­le­tą pro­fe­si­jų, net la­bai skir­tin­gų, kar­di­na­liai pa­keis­ti veik­los kryp­tį, net su­lau­kus bran­dos, ro­dos, nie­ko ne­bes­te­bi­na. Ta­čiau kai pe­da­go­gas, dai­li­nin­kas, bu­vęs uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas ir ŠU dai­lės ga­le­ri­jos di­rek­to­rius Kor­ne­li­jus Užuo­tas pri­si­sta­to ta­pęs kir­pė­ju, dau­ge­lis ne­pa­ti­ki. Idė­ją iš­mok­ti nau­jo ama­to pa­ki­šo kny­gos ci­ta­ta ir tai, kad pa­gal jo tu­ri­mas kva­li­fi­ka­ci­jas Užim­tu­mo tar­ny­ba per pu­sę me­tų ne­ga­lė­jo pa­siū­ly­ti jo­kio dar­bo.
 

Nugirsta frazė pasiūlė išeitį

„Tai buvo lygiai prieš metus. Birželį važiavau mašina, klausiausi radijo, kalbėjo apie „Dvylika kėdžių“ (I. Ilfo ir J. Petrovo romanas (1928 m.), – aut. past.). Ten buvo tokia citata: „Kysa Vorobjaninovas gimė apskrities N mieste, kuriame buvo tiek daug kirpyklų ir laidotuvių biurų, kad atrodė, jog miesto gyventojai gimsta tik nusiskusti, apsikirpti, vežetaliu atsigaivinti galvą ir tuojau mirti.“ O tuo metu buvau bedarbis nuo 2020 m. gruodžio“, – apie tai, kaip naujos profesijos idėją pasufleravo nugirsta frazė, pasakoja dailininkas, dabar dar ir kirpėjas, 49-erių Kornelijus.

Iš tiesų toks pasirinkimas nors ir buvo spontaniškas, bet jo priežastis labai proziška – pasak dailininko, labai mažai kas iš menininkų pragyvena vien tik iš savo darbų. O šukuosena jam pasirodė irgi tam tikra meno rūšis.

„Tapiau ilgą laiką portretus, gyvenau iš portretų užsakymų. Šovė į galvą: „Kirpimas! O kodėl ne?“ Tai juk irgi meno rūšis: šukuosena gali keisti žmogų anatomiškai, ją pritaikyti taip, kad jis sau būtų įdomus, čia kaip tapyboje: reikia, kad ir įtiktum klientui, ir išliktum savimi. Tai stengiuosi toks būti. Šiame kirpėjo amplua – aš dar tik mėnuo. Kol kas gerai jaučiuosi“, – naują profesiją jau antrą mėnesį rimtai matuojasi tapytojas.

Profesijų sąrašas nepadėjo

Kardinalų karjeros posūkį išprovokavo nedarbas. Buvusio Šiaulių universiteto dėstytojas, ŠU dailės galerijos direktorius bedarbiu tapo 2020-ųjų gruodį, kai per karantiną buvo sustabdyta galerijos veikla. Menų fakultetas jau anksčiau buvo panaikintas, o prasidėjus Šiaulių universiteto tapsmui Vilniaus universiteto akademija, įvairių komisijų verdiktas paskelbė, kad nei galerija, nei menų pakraipa Šiauliams nebereikalinga.

K. Užuotas dar ir dabar su nostalgija kalba apie puoselėtas galerijos erdves, iš kurių kraustėsi pusantro mėnesio, nes beveik viskas savomis rankomis ten buvo sunešta. Bedarbis dailininkas pasinėrė į tapybą, tačiau realizuoti darbų buvo neįmanoma. Vienintelis stabilus pragyvenimo šaltinis – nedarbo išmoka – teikiamas su sąlyga, jog nėra jokių kitų su darbine veikla susijusių pajamų.

„Teko sustabdyti ir verslo liudijimą meno kūrinių prekybai. Aš buvau toje biržoje, tikėdamasis, kad gal man padės susirasti darbą. Bet ten man nieko nepasiūlė. Aš turiu šaltkalvio-mechaniko 6 kategoriją, taip pat vairuotojo profesionalo. Nors yra tekę dirbti projektuotoju, inžinerijos nesu baigęs. Esu kvalifikuotas pedagogas. Radviliškio dailės mokykloje dirbau 10 metų mokytoju metodininku, 14 metų universiteto lektoriumi buvau, buvusio Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktoriumi – 9 metus. O dabar tų mokytojų pas mus pilna – juk uždarė Menų fakultetą, tai kiek gatvėje laisvų dailininkų“, – išvardijęs visas kompetencijas, kurių, pasirodo, niekam nebereikia, kalba vyras.

Tad pernai vasarą pateikęs dokumentus mokytis kirpėjo specialybės Šiaulių profesinio rengimo centre, šiemet K. Užuotas savo profesijų sąrašą papildė nauja ir paklausia – kirpėjas.

283511213-5432478683432000-7487046072386560427-n.jpg

Nustebino net pats save

„Jeigu sąžiningai, kai padaviau dokumentus mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre, visi – net mano tėvai ir antroji pusė, nors ji pripratusi prie visko (aš juk ir stogą dengiau, ir autobusiuką vairavau), o ypač kolegos – galvojo: „Ai, pakvailios jis čia.“ O suprantate, man 49-eri, nebėra laiko kvailioti. O čia pradėjus, reikia ir darbo vietos, ir klientūros ieškoti, ir mokytis nuolat, nes apsijuokti negali. Už savo žodžius, už tą poelgį turi atsakyti“, – pradėjęs mokytis, mesti negalėjo, o atsiradus susidomėjimui – ir nebenorėjo K. Užuotas.

Dailininkas naujo amato mokėsi rimtai: „Kai pradedi, nusiperki manekeno galvą ir mokaisi, bandai, ją gadini. Tai aš sugadinau septynias galvas. Kai pradedi kirpti profesionaliai, tai pirmą kartą sužinai, kas yra žirklės: su jomis negali kirpti popieriaus, negali kirpti net siūlo, o jei nukrito ant žemės – tai tragedija, nes tada reikia geometrijos, kuri atliekama tik Kaune.“

Kurse Kornelijus buvo vyriausias, tačiau grupėje mokėsi ir daugiau suaugusių žmonių, jau turinčių profesijas ir net aukštąjį išsilavinimą. Tačiau kam iš pažįstamų pasisakydavo, niekas jo karjeros posūkio nepriimdavo rimtai, nors ir žinojo, kad dailininkas mėgsta netipiškus sprendimus.

„Kad aš trenktas, tai visi žino. Prieš pusę metų sutikau prof. Juozą Pabrėžą, paklausė, ką veikiu, ar tapau. Sakau: „Kirpėjas.“ Tai jis taip į mane pasižiūrėjo... Na, pagalvojo, kad aš nusišneku arba juokauju. Susitikome dabar ir jis dar kartą klausia, ką iš tikrųjų veikiu. „Taigi, sakau, kad kerpu.“ – „Tu rimtai?“ – „Na, rimtai.“ – „Tu visą laiką sugalvoji ką nors nenormalaus.“ Na, ir aš pats nesutikau dar, kad buvęs direktorius, Dailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, taptų kirpėju“, – naujos profesijos pasirinkimas stebina net patį Kornelijų.

Balandžio 1-osios „pokštas“

Atėjo metas praktikai, reikėjo, kad kas nors priimtų suaugusį naujoką. Pasisakęs apie tai draugams, jis buvo palydėtas į kirpyklą keistu pavadinimu „Mistress Kūtvela“, kuriai draugai nuomojo patalpas. Bet ir čia jo išsyk nepriėmė rimtai.

„Buvo penktadienis, balandžio 1-oji, rytas. Atidarė mums duris ir aš sakau: „Man reikia praktiką atlikti.“ Pasižiūrėjo kaip į kvailius. Įsivaizduokite: ateina kažkoks barzdotas diedas, susivėlęs, su akiniais, metuose – jau beveik 50. Nepatikėjo – juk balandžio 1-oji, pokštas. Liepė ateiti antrą valandą. Ir aš atėjau. Išklausinėjo mane visko ir pasiūlė likti“, – apie darbo vietos pasirinkimą lyg pokštą pasakoja K. Užuotas.

Tik kolegės iškėlė sąlygą: jis turi likti ir normaliai pradėti dirbti, nes pakvailioti, gaišinti laiką ir tik susirinkti parašų niekas čia neleis. Beje, kirpykla kaip tik ketino ieškoti kirpėjo. Ir reikėjo tokio netipiško, kaip ir visas kolektyvas.

„Kornelijus mums – pats tas. Gal mes pačios keistos ir salonas kitoks, vadinasi „Mistress Kūtvela“ ir čia ne kūtvėlų mes nepriimame, nepačiuožusių – irgi ne“, – juokiasi stilingoji meistrė Henrieta.

„Mes kitokio ir nebūtume įsileidę į kolektyvą“, – priduria kita kolegė Ernesta.

Ypatingi klientai

Ir dailininkas tapo kirpėju. Pirmąja Kornelijaus kliente sutiko būti jo antroji pusė: „Ranka juda, galiu suklysti, o ji man leidžia kirpti ir skusti. Tai iki dabar ją kerpu ir visą laiką skirtingai. Tai jau daug išbandžiau.“

K. Užuotas buvo nusprendęs kirpti tik moteris, nes, pasak jo, vyrai aikštingesni, jautriau reaguoja į šepečio šerelius ar karštą džiovintuvo srovę, dažniau pateikia pretenzijų dėl kokio nors ne taip netyčia nukirpto plaukelio. Tačiau netrukus savo plaukus ir įvaizdį pradedančiajam kirpėjui patikėjo ne vienas žinomas Šiaulių menininkas, keli buvę kolegos, net jų žmonos.

„Tikrai labai jaučiasi, kad jis turi šarmo ir pas jį klientai ateina tokie kitokie – ypatingi“, – pastebi ir jo kolegė Vaidotė.

Tądien, kai susitikome pakalbėti, Kornelijus pasisakė jau apkirpęs dvi moteris kare stiliumi, o berniukus ne tik kirpo, bet ir mašinėle išskutinėjo piešinius: „Esu piešęs gatvėje, tai man čia panaši patirtis. Įsivaizduojate, ką gali kirpėjas? Šiandien padariau voratinklį, kurio gyvenime nesu daręs. Ir dar žaibą. Patenkinti išėjo vaikinukai.“

Netipiškas grožio salonas

Menas ir dailė niekur iš Kornelijaus gyvenimo nedingo. Priešingai – atrado naują nišą: jo tapybos darbai puošia grožio salono sienas, juos galima įsigyti, yra idėjų ne tik į aplinką, bet ir į veiklą integruoti.

„Aš ir toliau tapau. Nieko nemečiau. Dalyvauju ir parodose. Turiu idėjų. Negaliu kitaip, tapyba man – kaip oras. Dabar kaip oras bus ir kirpimas. Planuoju iš to duoną valgyti. Mano svajonė buvo visą gyvenimą dirbti tokiame salone, kur gali vykti tapybos, grafikos, juvelyrikos parodos, galima įsigyti tuos darbus, galima tiesiog pasižiūrėti, galima daryti vakarėlius su muzika ar kažką panašiai. Net nežinau, į ką čia išsivystys viskas. Kalbėjome apie studiją-grožio namus“, – nedrąsiai netipiško salono planus dėlioja K. Užuotas.

Tuo metu jo kolegės tam ne tik kad neprieštarauja, bet pritariamai šypsosi, nes, pasirodo, ir pačios turi crazy idėjų: „Įsikalbėjome ir jos sako: „Kodėl gi ne? Klientei plaukus dažo, ji ilgai sėdi su dažais, paskui plauna galvą ir dar sėdi. Tai kodėl nepasivaikščioti, nepasižiūrėti į paveikslus?“

Kornelijus prisipažįsta, kad labai gerai jaučiasi naujame kolektyve, jį nustebino, kad kolegės negaili patarimų, draugiškai dalijasi profesinėmis paslaptimis: „Aš tik pradedu, o kolegių – ir Henrietos, ir Ramutės – aukšta kvalifikacija, jos puikios profesionalės, viskuo padeda, pataria. Retai sutiksi meistrą, kuris taip dalytųsi patirtimi, retas kuris taip negailėdamas duoda žinių.“

Ar tokia grožio sintezė pavirs į pirmąjį bohemišką saloną Šiauliuose? Visko gali būti. Pokštaujant. Netyčia. Rimtai dirbant.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA