Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.LTŠaltinis: KPD informacija
Nustatyta, kad pastatui būtina keisti stogą ir langus, taip pat reikia ir kitų fasadų priežiūros darbų. Pasitarime taip pat dalyvavo pastatų administravimo funkcijas vykdantys UAB „Varėnos šiluma“ atstovai.
Nedzingės dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. 1569 m. liepos 16 d. Žygimanto Augusto rašte užfiksuota, kad dvaro savininkai – Sapiegos. Bene ankstyviausios kol kas turimos autentiškos žinios apie Žilinskius, kaip Nedzingės savininkus, yra iš 1794–1795 metų. Pirmą kartą dvaras aprašytas 1791 m. lapkričio 25 d. Nedzingės dvaro, priklausiusio LDK arklininkui, Ašmenos ir Gomelio seniūnui Povilui Sapiegai, inventoriuje. Didelėje dvaro sodyboje, be keleto gyvenamųjų namų ir keliolikos ūkio trobesių, priešais vartus stovėjo medinė malksnomis dengta bažnyčia. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. 5 dešimtmečio dvarą valdė Žilinskiai. XIX a. pabaigoje pastatyti nauji mediniai dvaro rūmai su mezoninu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dvarininkas J. Žilinskis su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Karo metais dvaras buvo labai nuniokotas. Dvarininkas į Nedzingę sugrįžo tik po karo. 1918 m. paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, reikėjo prikelti ir nualintą kaimą. Žemės reforma tapo svarbiausiu vyriausybės uždaviniu.
Žemės reformos įstatymas neaplenkė ir Nedzingės dvaro. Dvarininkui priklausė 546 ha žemės. Po žemės reformos, 1924 m. sausio 30 d. nutarimu, J. Žilinskiui buvo palikta 80 ha žemės norma. Nusavinta žeme buvo aprūpinti Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai, bežemiai ir mažažemiai. Už nusavintą žemę J. Žilinskui valstybė turėjo atlyginti iki 1941 m. gruodžio 8 d., tačiau J. Žilinskis nesuspėjo atsiimti šio atlyginimo. 1941 m. birželio 14 d. Žilinskių šeima ( 69 metų amžiaus dvarininkas J. Žilinskis, jo 59 metų žmona Vanda, 23 metų sūnus Jurgis) buvo ištremti į Sibirą.
Sūnus Tadas išvengė trėmimo, kadangi tuo metu mokėsi Anglijoje. Sūnus Zigmantas, išėjęs į žentus ir gyvenęs Alovės dvare, taip pat buvo ištremtas. Jonas Žilinskas Sibiro nepasiekė, mirė kelyje. O žmona Vanda su sūnumi Jurgiu, atbuvę Sibiro tremtį, išvažiavo į Lenkiją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dvaras buvo gražiai sutvarkytas, aplinkui puikavosi gražūs gėlynai, dideliame sode buvo prižiūrimos dvi kūdros, sodą ir keliukus juosė medžių alėjos, prie upelio stovėjo didelis malūnas. 1944 m. traukdamiesi vokiečiai susprogdino seną Žilinskių malūną.