Konservatorių nokdaunas: kas lėmė nesėkmę Seimo rinkimuose ir kokie pokyčiai laukia šios partijos?

Seimo rinkimuose Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) patyrė nokdauną. Nors po pirmojo rinkimų turo kilo kalbos apie teorinę konservatorių pergalę, po antrojo turo pasidarė aišku, kad konservatoriai netgi prarado pozicijas Vilniuje, kuris buvo laikomos jų bastionu.

Žurnalistai domėjosi, kokios yra esminės konservatorių nesekmės priežastys. Ekspertai sako – prastus rezultatus lėmė ir vieningas frontas prieš juos, ir pačios partijos klaidos.

Sunkūs metai Seime

Kalbinti ekspertai sutinka, kad priežasčių, kodėl konservatoriai buvo sutriuškinti Seimo rinkimuose, yra ne viena. Viena esminių priežasčių – sunkūs metai Seime.

„Po krizės buvo krizė, o kai kurios krizės supriešino visuomenę. Tai ir pandemija, ir kainų kilimas, ir migrantų krizė. Vyriausybei reikėjo priiminėti sunkius sprendimus, kurie populiarumo nepridėjo“, – sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Virgis Valentinavičius.

Šią kadenciją neišvengta ir klaidų, sakė politologas Vytautas Dumbliauskas: „Visą šitą kadenciją buvo elgesys tam tikras: Gabrielius Landsbergis galvojo labiau apie savo reklamą, Ingrida Šimonytė pridarė daug komunikacinių klaidų.

Netrūko ir keistų reformų. Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė priskaldė malkų ir pabėgo, sveikatos apsaugoje irgi nėra gerai: daugėja privačių klinikų ir mažėja dėmesys valstybinei medicinos sistemai, nelygybė didėja. Mokesčių reformą žadėjo, kad darys, bet neįvykdė.“

V. Dumbliauskas / Alfa TV

Kita priežastis, kurią įvardija pašnekovai, – Landsbergio pavardės neigiamas šleifas, opozicinių partijų gebėjimas mobilizuoti savo rinkėją, įtakos turėjo ir prezdentas.

„Buvo vieningas frontas prieš juos. Frontą sustiprino tai, kad jam dirigavo prezidentas. Nuo pat pradžių prezidentas labiau trukdė, negu padėjo, o į pabaigą pasidarė visiškai priešiškas. Jis kišosi į rinkimus, kviesdamas partijų lyderius, išskyrus konservatorių“, – aiškino V. Valentinavičius.

Koją kišo ir partijos pirmininkas

Jo nuomone, TS-LKD koją kišo ir G. Landsbergio vadovavimas partijoje, nes jis partijos pirmininko posto nenaudojo pagal paskirtį.

„Jis realiai nevadovavo partijai, ir tai ypač pasimatė likus dviem mėnesiams iki rinkimų, kai jis nedalyvavo rinkimų kampanijoje. Ignoravo visus debatus netgi tuomet, kai buvo svarstomi užsienio politikos ir saugumo klausimai.

Tai didelė nepagarba rinkėjams ir atitinkamai buvo nubaustas. Nuo to nukentėjo ir partija. G. Landsbergio pareiga buvo susivienijusių prieš konservatorių partiją akivaizdoje nešti vėliavą ir kviesti žmones į rinkimų apygardas, bet jis to nedarė“, – aiškino politologas.

G. Landsbergis / Josvydas Elinskas/ELTA

Politologas Bernaras Ivanovas pastebi, kad rezultatai būtų kitokie, jei valdančiajai daugumai būtų pavykę įgyvendinti rinkimų reformą, kurios esminis punktas – balsuoti tik pagal sąrašus.

„Socialdemokratai būtų surinkę 40 balsų, TS-LKD – 36, „Nemuno aušra“ – 30, demokratai „Vardan Lietuvos“ – 16, Liberalų sąjūdis – 16. Kadangi pas mus liko mišrioji sistema, konservatoriams antrame ture buvo suduotas smūgis. Šachas ir matas“, – teigė ekspertas.

G. Landsbergio pasitraukimas nestebina

Partijos pirmininkas patyrė fiasko, sulaukęs nesėkmės įprastai konservatoriams palankioje Centro-Žaliakalnio vienmandatėje apygardoje. Jis po prastų rezultatų nusprendė ne tik atsistatydinti iš partijos pirmininko posto, bet ir atsisakyti Seimo nario mandato.

Kadangi užsienio reikalų ministrui iki kitų partijos pirmininko rinkimų vadovauti liko tik kelis mėnesius, ne vienas partijos narys buvo nustebęs, kad G. Landsbergis atsistatydino anksčiau, nelaukęs partijos pirmininko rinkimų.

Tačiau kalbintiems politologams nuostabos tai nekelia. B. Ivanovas sako, kad jis būtų pasitraukęs esant bet kokiam rinkimų rezultatui.

„Aš manau, kad jis jau seniai yra suplanavęs tarptautinę politinę dienotvarkę, o tai, kas vyksta Lietuvoje, jam ne pirmo reikalo klausimas. Todėl, net jei būtų sulaukęs kitokio rezultato ir nunešęs Simoną Kairį, G. Landsbergis būtų vis tiek traukęsis“, – sakė politikos apžvalgininkas.

B. Ivanovas / Asmeninis archyvas

Jo nuomone, Lietuvos politikoje jam nėra ką veikti.

„Jo visiškai nedomina politika Lietuvoje, Seimo nario mandatas. Mes matėme, kaip jis sunkiai tramdė emocijas, rodė įsiutį, arogantiškai ir ganėtinai negražiai kalbėjo su žurnalistais, atsakinėjo politiniams oponentams.

Ar lyderio pozicija nevesti sąrašo, ar lyderio elgesys tai, ką mes matėme per pastaruosius kažkiek metų, – vyskta konfliktas ar skandalas, jis atostogose. Tad partijoje jam nėra ką veikti. Tik mane nustebino, kad jis laikinai traukiasi iš politikos. Po tokių dalykų reikia eiti visiems laikams, nes jo buvimas skandina partiją labai smarkiai“, – svarstė politologas.

Sprendimas logiškas

Vis dėlto, V. Dumbliausko teigimu, pasitraukti iš partijos pirmininko pareigų yra logiškas sprendimas.

„Normalu, kad jis traukiasi, kai partija pralaimėjo. Pralaimėjimas didesnis negu 2012 m. Tuomet konservatorių partija daugiamandatėje gavo 206 tūkst. balsų po ketverių metų valdymo. Jie 2012 m. prarado beveik 40 tūkst., o dabar prarado beveik 70 tūkst. 70 tūkst. balsų gauna partija, kuri peržengia 5 proc. barjerą, nes šiemet 5 proc. barjeras buvo 62 tūkst. balsų“, – sakė politologas.

Panašiai mąsto ir V. Valentinavičius: „Sprendimas yra logiškas ir teisingas. G. Landsbergis pripažino atsakomybę už prastą rezultatą tiek savo apygardoje, tiek partijos. Aš jau rinkimų naktį kalbėjau, kad atsakomybės klausimas turi būti keliamas. Su tokiu rezultatu reikia trauktis.“

Kita vertus, ekspertas neslepia, kad šis sprendimas pavėluotas jau trejus metus, nes partijos pirmininkas labai mažai būdavo Lietuvoje.

„Būdamas užsienio reikalų ministru, jis negalėjo eiti partijos pirmininko pareigų. Nuolat bendrauti su partijos nariais, su vadovybe, skyrių vadovais, matyti, kuo gyvena Lietuvos žmonės. Aš manau, kad jis buvo blogas pirmininkas, kai partijai vadovavo iš Briuselio. Realiai tada partijos vadovė buvo I. Šimonytė, kuri partijos labui padarė tai, ko G. Landsbergis nedarė“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Virgis Valentinavičius / Asmeninis archyvas

Politikos apžvalgininko teigimu, geriausias laikas pasitraukti G. Landsbergiui iš partijos pirmininko pareigų buvo po migrantų krizės. Tada, kaip pastebi V. Valentinavičius, politikas atitrūko nuo reikalų Lietuvoje.

Ar mažės priešiškumas konservatoriams?

Viena iš priežasčių, kodėl traukiasi G. Landsbergis, yra daliai rinkėjų su jo pavarde siejamas neigiamas šleifas. Čia kyla klausimas, ar jam nusprendus stabdyti politinę karjerą gali sumažėti priešiškumas konservatoriams.

B. Ivanovas pabrėžia, kad tam tikras lyderių perkrovimas gali padėti.

„Konservatoriai, kaip ir socdemai, yra nomenklatūros, administracinio resurso partijos. Jos valdo beveik visus valdžios lygmenis – nuo savivaldos iki aukščiausiųjų koridorių. Tai leidžia tokioms struktūroms nepaskęsti.

Turi tokius atsarginius variantus, kur vieną pramušus kitas nenuskęs. Šia prasme jie skiriasi nuo kitų likusių partijų, kurios ateina ir išeina. Todėl aišku, kad visa tai, kas įvyko, perkraus situaciją ir leis kalbėti apie naują politinį identitetą, lyderystę ir vertybinę politiką“, – aiškino ekspertas.

V. Dumbliauskas sako, kad tam reikia laiko. „Tikrai labai daug Lietuvos žmonių nemėgsta Landsbergių. Aš kaime girdėjęs, kokiais žodžiais keikia Vytautą Landsbergį – siaubas, nenoriu cituoti. Bet ar pasikeis, būtų sunku spręsti.

V. Landsbergis vis tiek yra gan aktyvus partijoje, jis ten kalba, rašo. Gal kai jis išeis į amžinybę ir jei G. Landsbergis dings iš Lietuvos, tada prisimirš. Bent jau pavardės fenomenas neveiks neigiamai, kaip jis dabar veikia“, – įžvalgomis dalijosi MRU docentas.

V. Landsbergis / ELTA

Kuria linkme partija judės toliau?

Nors šiuo metu laikinai partijos pirmininko pareigas eina Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, viešojoje erdvėje yra du minimi kandidatai, kurie galėtų konkuruoti tarpusavyje dėl konservatorių pirmininko posto, t. y. liberalesnių pažiūrų I. Šimonytė ir labiau tradicinių pažiūrų Laurynas Kasčiūnas.

Kadangi nuo partijos pirmininko priklausys, į kurią pusę suks TS-LKD, dabar yra laikas partijai mąstyti, ar jie nori būti labiau liberalia partija, ar nori būti tikrais krikščionimis demokratais, sako pašnekovai.

„Jeigu L. Kasčiūnas taptų pirmininku, TS-LKD gresia prarasti jaunus, liberalius rinkėjus, kuriuos konservatoriai pastaruoju metu pritraukdavo. Aišku, tokiu atveju bus tikimasi susigrąžinti konservatyvesnius rinkėjus, kurie dabar balsuoja už „Nacionalinį susivienijimą“.

I. Šimonytė įrodė, kad yra viena iš nedaugelio konservatorių politikų, kurie pritraukia kitų partijų rinkėjus. Nedaug, bet pritraukia. Todėl ji būtų daug geriau ir perspektyviau“, – mintimis dalijosi V. Valentinavičius.

I. Šimonytė / ELTA

Jis neslepia palaikymo I. Šimonytei ir liberaliam partijos flangui.

„Šios kadencijos pradžioje ne vien aš džiaugiausi, kad Tėvynės sąjungos frakcijoje liko mažai vadinamųjų talimų, t. y. labai konservatyvių politikų. Nors jų kitados buvo daug, šioje kadencijoje buvo Audronius Ažubalis, Vilija Aleknaitė ir dar keli.

Bet per šiuos ketverius metus patirti sunkumai tų talimų neišnaikino, priešingai – L. Kasčiūno asmenyje yra nauja karta konservatyvių politikų. Jeigu lyderystė atitektų jiems, ši partija trauktųsi iš tos pozicijos, kurią užima dabar, – modernios, šiuolaikinės, konservatyvios partijos su liberaliomis nuostatomis žmogaus teisių klausimais ir kultūrinių karų klausimais“, – aiškino MRU docentas.

Kiti kalbinti pašnekovai mano priešingai ir būtų linkę palaikyti L. Kasčiūną.

L. Kasčiūnas / ELTA

„I. Šimonytė yra toksiškas politikas su prastu reitingu, kuris daro žalą partijai. Jos liberalumas yra nelogiškas. Prie ko čia konservatoriai ir liberalizmas, tai gal reiktų pereiti į kitą partiją. Kitas dalykas, jos emocinė būklė. Ji nuolat yra susierzinusi, kalba pakeltu tonu ir reaguoja agresyviai.

Tai blogas vadovo bruožas. L. Kasčiūnas yra gerokai ramesnis, nuoseklesnis. Turi šleifą, patys žinome, kokį ir iš kokios partijos, bet tai galbūt dalykas, kurį galima įveikti. Jis galėtų grąžinti partiją prie tradiciškesnio prado, ko aš ir linkėčiau konservatoriams: susitelkti į jį, Paulių Saudargą, kitus respublikonišką poziciją užimančius partijos narius“, – atviravo B. Ivanovas.

Jam pritarė ir V. Dumbliauskas: „Manau, jeigu L. Kasčiūnas taptų pirmininku, pagerėtų situacija, nes I. Šimonytė pyksta ant rinkėjų, pilna sarkazmo. Mano galva, Lietuvai užtenka vienos liberalios partijos, t. y. Liberalų sąjūdžio.“