PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Rugsėjo 23 d. 19:45

Koncertų ciklo „Muzika popiežiaus kelyje“ apžvalga

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


146944

Trijų paskaitų-koncertų ciklas „Muzika popiežiaus kelyje“ buvo skirtas paminėti popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo šimto metų jubiliejų, priminti šio ypatingo žmogaus svarbą ir supažindinti auditoriją su kūriniais, inspiruotais popiežiaus gyvenimo ir jo išsakytų pamokslų.


Foto galerija:

5f6b2d0a569d5.jpg
5f6b2d0a615b8.jpg
5f6b2d0b99919.jpg

Koncertai vyko Kražių, Šiaulių ir Pakruojo bažnyčiose, tad šiai progai sudarytą programą galėjo išgirsti ne tik Šiaulių miesto, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai. Šventovės, kuriose skambėjo popiežiui skirti kūriniai taip pat išsiskiria savo istorine svarba. Pirmoji bažnyčia Kražiuose pastatyta dar didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. XVII a. būtent šiame miestelyje stovėjo puošniausia bažnyčia Žemaitijoje, turėjusi Leonardo da Vinčio altorinį švč. Mergelės Marijos paveikslą.Vėliau, XIX a. pab., miestelį ir visą pasaulį sukrėtė Kražių skerdynės, kurių metu, devyni bažnyčią nuo uždarymo gynę žmonės, žuvo. Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčia ypatinga tuo, kad joje lankėsi pats popiežius, o jo vizitas įamžintas bažnyčios šventoriuje pastatyta skulptūra, siejama su netikėtu stebuklu. Pakruojo šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta vos šešiais metais anksčiau nei įvyko Kražių skerdynės, tad šios šventovės istorija kur kas trumpesnė, tačiau ne ką mažiau įdomi.

Popiežiui skirtoje koncertinėje programoje Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ atliko lenkų ir lietuvių kompozitorių kūrinius, vienaip ar kitaip įkvėptus Jono Pauliaus II-ojo. Popiežiui yra sukurta apie tūkstantį įvairių mėgėjiškų ir profesionalių muzikos kūrinių, tačiau koncertuose daugiausia skambėjo lenkų kūryba, mat Lenkijoje kuriančių lituriginę muziką kompozitorių gausu. Lietuvoje liturginius kūrinius su popiežiumi susijusia tematika parašė vos keli kompozitoriai: Alvidas Remesa, Onutė Narbutaitė, Algirdas Bružas ir Algirdas Martinaitis. Kaip teigia muzikologė Danutė Kalaviskaitė, pristačiusi kompozitorius ir kūrinių turinį paskaitų dalyje, Lietuvoje nėra giliai įsišaknijusios liturginės muzikos kūrybos tradicijos, todėl tokia situacija visiškai suprantama.

Paskaitų dalyje muzikologė D. Kalavinskaitė papasakojo kūrinių sukūrimo aplinkybes ir kuo atliekami kūriniai susiję su popiežiumi. Muzikologė didelę reikšmę teikė kūrinių liturginiams tekstams išversti ir paaiškinti, kad klausytojai geriau suprastų pagrindinę kūrinio mintį, taip pat pristatė muzikinės kalbos elementus, papasakojo apie retorines figūras – priemones, kuriomis kompozitorius pasirinko iliustruoti giedamus žodžius. Kiekviename iš trijų koncertų paskaitos turinys šiek tiek skyrėsi, buvo papildytas naujais įdomiais faktais ir muzikologinėmis įžvalgomis, tad klausytojai turėjo progą kūrinius pažinti atkreipdami dėmesį į įvairias muzikos išraiškos priemones.

Svarbų vaidmenį kūrinių interpretacijai ir choro valdymui atliko skirtingi dirigentai, atsiskleidę per choro valdymą. Kražiuose „Polifonijai“ dirigavo chormeisterė Inga Kaškelytė, Šiaulių šv. Ignaco Lojolos ir Pakruojo šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose – chormeisteris Mindaugas Žalalis. Abu chormeisteriai dirigavo labai skirtingai, todėl choras pademonstravo skirtingus rezultatus. Visuose trijuose koncertuose kūriniai „Quem diligit anima mea“ (komp. Łukasz Farcinkiewicz), „Beatus vir Sanctus Ioannes de Dukla“ (komp. Paweł Łukaszewski), „Preghiera a San Francesco“ (komp. Algirdas Martinaitis) ir „Totus Tuus“ (komp. Henryk Mikołaj Górecki) suskambo beveik be priekaištų, o likęs kūrinys kaskart atlikas vis kitaip. Kūrinį „Veni sancte spiritus“ (komp. Miłosz Bembinow) Kražiuose choras atliko judriai, bet kartu su užtektinai tęstomis frazių pabaigomis, taip išlaikant kūrinio vedimą ir klausytojo įtampą, įsitraukimą. Tuo tarpu, Šiauliuose kūrinys įgavo visiškai kitokį veidą. Chorui pradėjus giedoti plačiai ir neskubriai, gana greitai dirigentas kūriniui bandė įkvėpti lengvumo bei uždavė spartų tempą, prie kurio choras mėgino prisitaikyti visomis išgalėmis, tačiau vietomis nesėkmingai – išlįsdavo paskirų choristų skubotas frazės užbaigimas ar įstojimas, taip pat vietomis nespėjant susiklausyti nežymiai krito tonacija. Sopranai neturėjo laiko paruošti aukšto registro natų, dėl to nukentėjo garso kokybė. Greičiausiai dirigentas siekė panaudoti lėtų ir greitų frazių kontrastą, tačiau greitos vietos choristams pasirodė per greitos, o lėtosiose prarastas muzikos judesys ir veržimasis į priekį, tad kontrastas buvo tikrai ryškus, tik nepasiekė norimo efekto. Tas pats kūrinys Pakruojyje atliktas tiesiog puikiai – žymiai plačiau ir su reikiama dinamika bei dideliu susikaupimu.

Trečiasis ir paskutinis ciklo koncertas Pakruojyje nustebino didingumu ir kokybe. Kaskart girdint „Polifoniją“ giedant didelėje aidinčioje, gera akustika pasižyminčioje bažnyčioje vis sukirba mintis, kad tai geriausia vieta šiam chorui, nes tokioje edrvėje atsiskleidžia daugiausia choro galimybių ir jaučiamas ne tik paskiro dainininko potencialas, bet ir bendras kolektyvo kvėpavimas. Tokia mintis kirbėjo ir Pakruojyje. Net dirigentas turėjo daugiau edvės judėti – šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje matyti subtilūs, vos už asmeninės erdvės išleidžiami judesiai Pakruojyje pavirto charakteringais, vietomis plačiais ir banguojančiais. Kūrinyje „Beatus vir Sanctus Ioannes de Dukla“ M. Žalalis dėliojo aiškius akcentus, o choras taikliai juos pagavo, tad girdėjome kiek kitokią nei pirmuose dviejuose koncertuose kūrinio interpretaciją. Baigiamasis kūrinys „Totus Tuus“ tikrai priminė lopišinę, o subtilus jo užbaigimas pianissimo kontempliatyviai pabaigė ir koncertų ciklą.

Iki paskutinės koncerto minutės sklandė pakylėtos dvasios nuotaika, sukelta cituojamų popiežiaus minčių, muzikinių maldų ir jų grožio. Šie koncertai buvo puiki proga prisiminti iškilų, mūsų kraštui labai brangų popiežių ir tiesiog kuklų žmogų, kurio palinkėjimą norisi perduoti apibendrinant: „Tegul jūsų menas padeda atskleisti grožį, kuris kaip Dievo Dvasios atspindys perkeistų materiją atverdamas žmogaus dvasią amžinybės pojūčiui!“

Teksto autorė Gražina Montvydaitė