Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Kol vieniems patinka minti siaurais miško takeliais, kiti didžiausią malonumą jaučia manevruodami triukšmingame ir nuolatos skubančiame mieste. Skirtingiems pomėgiams – skirtingi dviračiai. O jei pomėgių nemažai, vieno dviračio gali ir neužtekti.
Skubantiems į pajūrį
Jei yra tekę dviračiu važiuoti vėsiais, pušimis kvepiančiais Kuršių Nerijos takais, veikiausiai kitaip atostogų lietuviškame pajūryje ir neįsivaizduojate. Su dviračiu ten ir greičiau, ir patogiau, ir įdomiau, nes kaskart galima aplankyti vis kitą kurortinį miestelį.
Pajūrio mėgėjams dviračiais ir visais jų aksesuarais didžiuosiuose Lietuvos miestuose prekiaujančios įmonės UAB „Vasarė“ direktorius Rytis Paulikaitis siūlo rinktis hibridinio tipo dviračius. „Jie yra pakankamai nesunkūs ir turi gerą pravažumą – tinka važiuoti ir dviračių taku, ir miško paklote. Dažniausiai šie dviračiai yra be jokių papildomų elementų – skydelių, bagažinių ir pan., bet juos labai lengva transformuoti į ilgesnei kelionei tinkamus dviračius“, – sako jis.
Kitas reikalas, jei važiuoti ketinate smėlėta jūros pakrante. Su įprastu dviračiu toks „kelias“ taps nemenku iššūkiu, tačiau su FAT tipo dviračiais galima įveikti ir smėlį, ir sezonams pasikeitus sniegą. FAT tipo dviračius lengva atpažinti – jie turi itin plačias padangas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkūs, taip nėra: padangose tėra oras, todėl dviračiai greitai įsibėgėja ir gerai rieda.
Tiesa, įveikti ilgesnį atstumą su FAT tipo dviračiais kiek sudėtinga. „Jie skirti pravažumui ir tiems, kurie mėgsta važinėti ekstremaliau. O važinėti smėliu – irgi ekstremalumas“, – šypsosis R. Paulikaitis.
Beje, neretai dviratį, atsivežtą į pajūrį, tenka nešioti stačiais kopų šlaitais, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į jo svorį. Klaidinga manyti, kad dviračiai su aliuminio rėmu yra lengvesni už plieninius. Atsižvelgiant į dviračio tipą, skirtumai yra labai menki, o kartais jų apskritai nėra.
Užmiesčio romantikams
Kadangi į pajūrį pabėgti galime tikrai ne kasdien, nemažai žmonių ilsisi ir gražiu oru džiaugiasi užmiestyje. Čia, kaip ir pajūryje, tiks hibridinio tipo dviračiai, nors yra dar vienas, mūsų šalyje itin populiarus variantas – kalnų dviračiai su 29 colių ratais.
„Šie dviračiai Lietuvoje labai prigijo, nes dėl didelių ratų jie lengviau rieda bei tinka važinėti ir po lygų ar duobėtą žvyrkelį, ir miško takais, ir per negilius upelius“, – vardija R. Paulikaitis.
Vis tik minėtieji dviračiai nėra tokie manevringi kaip, pavyzdžiui, kalnų dviračiai mažesniais (26 arba 27,5 colių) ratais. Tačiau tai nėra didelis minusas, mat Lietuvoje techniškai sudėtingų kelių pasitaiko retai. Nebent patys jų ieškome.
Miesto ereliams
Užmiesčio priešingybė – miestas, tad ir važinėjantiems mieste siūloma rinktis visai kitokio tipo dviračius. Pavyzdžiui, gėlių į turgų nusipirkti važiuojančiai senjorei veikiausiai tiks standartinis, dar vadinamas olandiško tipo miesto dviratis. Su vidinėmis 3 ar 7 pavaromis, su bagažine, krepšeliu, apšvietimu ir galbūt pelerina – kad vasariškas sijonas neįsisuktų į ratus.
O štai kasdieniame miesto šurmulyje verdančiam jaunam žmogui, kuris dviratį naudoja kaip patogią ir greitą susisiekimo priemonę, R. Paulikaitis siūlo rinktis dviračius siauromis padangomis, kurie yra pritaikyti važiuoti asfaltu. Pasak jo, „miesto ereliams“ nereikia įmantrių perjungimo sistemų. Šiuo atveju labai tiktų „Single speed“ arba FIX tipo dviračiai, kurie turi vieną fiksuotą arba laisvą pavarą, yra greiti, patogūs ir tuo pačiu ne itin patrauklūs vagims.
Dideliuose užsienio miestuose labai populiarūs sulenkiami dviračiai, kuriuos lengva vežtis viešuoju transportu. Vis tik Lietuvoje šių dviračių poreikis kol kas nėra didelis. „Pas mus dar reikia infrastruktūros pasistūmėjimo ir aktyvesnio skatinimo naudotis dviračiais. Reikia ir darbdavių sąmoningumo: kad užtikrintų dviračių saugojimo vietas, dušus, nes jeigu atvažiuoji iš toliau, suprakaituoji, norisi nusiprausti“, – sako jis.
Gražinantiems figūras
Kalbant apie prakaitą. Atšilus orams, sunku jį lieti sporto salėje. Vilioja saulė ir grynas oras. Laimei, treniruotę sporto klube galima pakeisti fitneso dviračiu.
„Fitneso dviratis yra savotiškas sportinio dviračio variantas, tik jo vairas nesportinis ir sėdėsena šiek tiek patogesnė. Iki sportinio dviračio reikia užaugti, o fitneso dviratis labai tinka rytinėms ar vakarinėms treniruotėms, nes didelis diapazonas pavarų – galima gerai pajudėti“, – aiškina R. Paulikaitis.
Šeimyniškiesiems
Dviračiai neretai tampa visos šeimos mėgstama pramoga, o jei kai kurie šeimos nariai dar labai maži, R. Paulikaitis siūlo keletą išeičių. „Mėgstantys pasivažinėjimus su visa šeima gali rinktis „Trekking“, turistinio, miesto arba hibrido tipo dviračius ir juos papildyti aksesuarais. Tai gali būti prie dviračio prikabinami vežimėliai, kuriuose pasisodinsite vieną arba du vaikus, taip pat specialia tandemo jungtimi prikabinami vaikiški dviratukai pakeltu priekiniu ratu arba vaikiškos kėdutės, kurias patariu rinktis labai atsakingai. Juk vaiko saugumas – ne vieta taupyti“, – sako jis.
Jeigu vaikai jau paaugę, didesniu galvos skausmu tampa ne jų dviračiai, o klausimas, kaip gi viską sutalpinti į vieną mašiną, kai vykstame atostogauti. Lietuvių sumanumui ribų nėra, tačiau kartais tas sumanumas išeina ne į gera. „Būna, žiūrime į kaimyną – kaip patogiai ir greitai jis pritvirtina dviračius prie laikiklio ant mašinos, o patys valandą rišame dviračius diržais, prakaituojame, nervinamės ir galų gale nebelieka jokio džiaugsmo. Taip ir visą kelionę susigadinti galima“, – pastebi R. Paulikaitis ir priduria visuomet esantis už patogumą.
Užkietėjusiems turistams
Kartais mašinos apskritai nereikia norint pasiekti atostogų tikslą. Ir ne todėl, kad šis būtų netoli, o todėl, kad kai kurie žmonės dviračiais pasiryžta įveikti nemenkus atstumus.
Užkietėjusiems turistams R. Paulikaitis pataria rinktis „Trekking“ tipo dviračius. „Dažniausiai jie yra su bagažinėmis, apšvietimu, jų padangos vidutinio storio, todėl tinka važiuoti ir asfaltu, ir ne tokiais gerais keliukais. Turistiniame dviratyje turi būti nemažai pavarų, kad vežant turistinę mantą nejaustume didelio krūvio kojoms. Nepavargti turi ir nugara, nes jei ant miesto tipo dviračio sėdime 90 laipsnių kampu, tai ant „Trekking“ tipo dviračio – šiek tiek pasvirę, kad dirbtų ne tik kojų, bet ir kiti raumenys“, – sako jis.
Keliaujant su tokiu dviračiu, nemažai reikšmės turi šalmai, apranga, kuprinės. Iš esmės, šie aksesuarais svarbūs važinėjant bet kokiu dviračiu. „Kaip į sporto klubą neinate su šlepetėmis, taip ir dviračiui yra atitinkama apranga“, – pastebi dviračių žinovas.
Nepadėkime vagims
Pabaigai UAB „Vasarė“ direktorius pažeria dar keletą patarimų, norintiems įsigyti dviratį. „Sakyčiau, kad svarbiausia yra pirkti iš patikimo pardavėjo. Tuomet įsigysite ne tik dviratį, bet ir aptarnavimą. Nepirkite vogto dviračio – tokį išduos neadekvati kaina, siūloma turguje, iš antrųjų rankų“, – sako jis ir priduria, kad jei „gąsdina“ parduotuvėje siūlomų dviračių kainos, juos šiais laikais galima įsigyti išsimokėtinai.
Įsigytą dviratį vyras pataria pasižymėti policijoje ir užregistruoti dviračių registre. Pamačius lipduką, kuriuo bus pažymėtas užregistruotas dviratis, vagims gali praeiti noras jį pasisavinti. „Reikia atkreipti dėmesį ir į spynos saugumo lygį, nepalikti dviračių prastai matomoje, atokioje vietoje. Galų gale dviračius jau galima ir apdrausti. Kitaip tariant, yra įvairių būdų, kaip apsaugoti savo dviratį nuo vagių, o baimintis pirkti gerą, nes pavogs – pasenęs mąstymas“, – mano jis.