PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Liepos 13 d. 12:42

Kokios gyvenimo krizės kiekvienam numatytos iš anksto?

Vilnius

www.needpix.com nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


90566

Seniai pastebėta, kad žmogaus gyvenimas nebūna netolygus: tai kyla į kalną, tai leidžiasi, tai užeina juodasis periodas, tai baltasis.

Psichologai išskiria aštuonis krizių periodus žmogaus gyvenime, kurie atitinka tam tikrus amžiaus tarpsnius. Trys iš jų išgyvenamos vaikystėje ir paauglystėje, penkios krizės tenka suaugusiam žmogui. Kas būdinga toms krizėms? Jei žmogus jas sėkmingai pergyveno, tai jos duoda teigiamų vaisių.

22–27 metai: prarastų galimybių suvokimas

Jei žmogus sėkmingai įveikia šio amžiaus krizę, jis išmoksta be baimės imtis gyvenimo permainų, priklausomai nuo savo asmeninės raidos. Tam reikia įveikti savyje esantį savotišką „absoliutizmą“, verčiantį tikėti, kad viskas, ko jis pasiekė gyvenime iki to momento, pasiekta visam laikui ir nieko naujo nebus. Atsiranda miglotas suvokimas, kad praleistos kažkokios galimybės ir nieko pakeisti negalima.

Sėkmingai išgyvenus šią krizę, permainų baimė išnyksta. Žmogus suvokia, kad joks gyvenimo kursas negali būti absoliutus, vienintelis, nepajudinamas, kad jį galima ir reikia keisti, priklausomai nuo to, kaip keitiesi pats, nebijoti eksperimentuoti ir imtis naujų dalykų.

32–37 metai: savo klaidų supratimas

Šiame amžiuje jau būna įgyta bendravimo su aplinkiniais, bendradarbiais ir artimaisiais patirtis. Rimti gyvenimo rezultatai dažniausiai vertinami ne objektyviai, o pagal asmeninio pasitenkinimo lygį. „Kam man to reikia?“ „Ar vertėjo dėti tiek pastangų?“ Daug kam savo klaidų suvokimas būna labai skausmingas. Jie stengiasi visaip vengti tokių apmąstymų, kabinasi praeities, iliuzinių idealų.

Jei žmogui užtenka narsos pripažinti savo klaidas ir pakoreguoti savo gyvenimą, savo planus, tai jis išeina iš šios krizės įgavęs naujų jėgų, atveria sau naujas perspektyvas ir galimybes.

37–45 metai: gyvenimo baigtinumo pojūtis

Šio amžiaus krizė – vienas sunkiausių gyvenimo etapų. Žmogus pirmą kartą aiškiai suvokia, kad gyvenimas nėra begalinis, kad vis sunkiau vilkti ant kupros „nereikalingą“ naštą, kad būtina susikoncentruoti į svarbiausius dalykus. Karjera, šeima, ryšiai – visa tai ne tik nusistovėjo, bet ir apaugo daugybe nereikalingų, varginančių suvaržymų ir įsipareigojimų, kurių tenka paisyti, nes „taip reikia“. Troškimas augti, tobulėti slopinamas sustabarėjusio gyvenimo būdo.

Svarbu išmokti paskirstyti laiką ir jėgas, atskiriant svarbius dalykus nuo balasto. Įsipareigojimus artimiesiems tenka padalyti į pirminius (tikrai būtinus) ir antrinius, kuriuos vykdome iš įpratimo. Išsivaduoti nuo nereikalingų socialinių ryšių, išsiaiškinant, kurie iš jų yra pageidautini, o kurie – varginantys.

Po 45 metų: antroji jaunystė

Šiuo metu prasideda antrosios jaunystės etapas ne tik moterims, bet ir vyrams. Jie pagaliau nustoja matuoti savo amžių pagal išgyventus metus ir pradeda mąstyti laiko, kuris dar liko prieš akis, kategorijomis.

Šio amžiaus vyrus ir moteris galima palyginti su paaugliais. Jų organizme vyksta smarkūs pokyčiai, sukelti natūralių fiziologinių procesų. Jiems vėl sustiprėja „Aš“ pojūtis. Jie vėl pasirengę pakovoti už save, priešintis bet kokiai jų nepriklausomybei iškylančiai grėsmei.

Vieni suvokia šią krizę kaip gyvenimo prasmės praradimą, kiti įžvelgia tokiame neišvengiamame gyvenimo posūkyje galimybę vystytis toliau. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus sugebėjo išgyventi ankstesnes krizes.

Šiame etape galima aptikti neišsemiamų dvasinių resursų ir neatskleistų talentų. Jų panaudojimas tampa įmanomas dėl suvoktų amžiaus privalumų, o galimybės galvoti ne tik apie savo šeimą, bet ir apie naujas kryptis darbe ar net naujos karjeros pradžią.

Po 50 metų: įprasminta branda

Po penkiasdešimties žmogus pradeda veikti, vadovaudamasis asmeniniais prioritetais ir interesais. Deja, asmeninė laisvė ne visiems atrodo kaip likimo dovana. Daug kas pradeda skausmingai jausti savo vienatvę, svarbių reikalų ir interesų stoką. Dėl to kyla graužatis ir nusivylimas praleistu gyvenimu, jo beprasmiškumu ir tuštumu. Taip atsitinka tais atvejais, kai žmogus iš ankstesnių krizių nebuvo padaręs atitinkamų išvadų.

Neretai būna ir kitaip: žmogus pradeda įžvelgti sau naujų perspektyvų, nenuvertindamas savo ankstesnių laimėjimų, ieško naujų veiklos sferų, kur galėtų pritaikyti savo gyvenimišką patirtį, išmintį, meilę ir kūrybinius sugebėjimus. Tada sąvoka „senatvė“ įgauna tik biologinę prasmę, nesuvaržo žmogaus gyvenimo ir jo interesų.

Visi šie krizių etapai, kurių kupinas gyvenimas, lengvai pereina vienas į kitą kaip „gyvenimo ilgio“ laiptai, kur neįmanoma patekti ant kito pakopos, neperžengus ankstesnės, ir kur suklupęs ant vieno laiptelio jau negalėsi tolygiai lipti aukščiau. Juo labiau nepavyks peršokti per kelias pakopas į viršų, vis tiek teks sugrįžti ir ištaisyti klaidas.

Alfa.lt

alfalt-logo-skaidrus.png