Ko­dėl trūks­ta džiaugs­mo?

Nie­ko ne­skau­da, nie­ko blo­go, nie­ko ne­trūks­ta, bet kaž­kaip džiaugs­mo nė­ra. Iš ki­tos pu­sės, kaip ir si­tua­ci­ja ne­sta­bi­li, gam­ta tam­sė­jan­ti, dar­bo są­ly­gos nie­ko ne­ge­rė­jan­čios... O tai ko čia džiaug­tis? Dar kaž­kaip pa­si­links­mi­ni: ar va­ka­rė­lis koks, ar ren­gi­nu­kas, jei dar spor­tuo­ti pri­si­ver­ti, kaip ir ga­li­ma gy­ven­ti.
 

O mūsų sielovadoje sako, kad teisingam gyvenimui būdinga aukštesnė nata. „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“, – sakė Jėzus, žadėdamas savo mokiniams dvasią.

Jei nebūčiau gyvenusi metus Brazilijoje su vargšais, kurie šoka ir dainuoja, myli ir džiaugiasi, nors maisto stokoja, nors turi tik vieną eilę pakaitinių rūbelių, neturi nė vienų batų, tik per pirštą įmaunamas šlepetes, jokių santaupų, draudimų, gydymo, net galimybė rasti darbą yra labai miglota, patikėčiau, kad mūsiškiam žmogui kažko trūksta.

Kuo tų žmonių mąstymas kitoks? Jie ten visi, kad ir kaip tikėtų, turi tokį gilų vidinį įsitikinimą, kad viskas, kas yra, – dovana. O jei gavai dovaną, tai nebūk kiaulė – padėkok! Todėl jie, pasakodami, kaip gyvena, nuolat įterpia: „Ačiū Dievui, šiandien atsikėliau, stogą turiu, gyvenu, ko daugiau reikia.“ O pasakodami, kas bus, ką veiks artimiausiu metu, net įkyriai įterpia: „Jei Dievas norės.“ Kai kurie žmonės ten nemoka skaityti, niekada nebuvo mokykloje, neperskaitė nė vienos knygos, bet jiems aišku kaip dieną, kad vienintelio dalyko – jog esi gyvas – užtenka džiaugsmui. Jie gyvena po vieną dieną. Šią dieną reikia švęsti, nes ji yra. Padaryti viską, kas išeina šiandien, o visa kita palikti. Jei Dievas norės, rytoj irgi gyvensime.

Mes juk labai apgalvoti, planuojame, analizuojame, vertiname, taupome, o džiaugsmo nėra! Žiūri žmogus į kalendorių ir ką mato? Kad visos dienos užimtos: dirbs, dirbs, tada dirbs namie, tada važiuos į svečius pas giminaičius, kas irgi darbas, nes tas bendravimas nelabai koks. Ir visai liūdna, nes atostogos tik liepos mėnesį. O ir tai kažin ar išleis. Dirbti reikia. Reikia būtinai. Tas žiaurusis „reikia“.

„Mamyte, – švelniu džiugiu balsu sako jaunas vyrukas, vos į trečią dešimtmetį įžengęs. – Kaip gerai, kad gavau darbą! Dabar visada uždirbsiu pinigėlių ir galėsime mums nupirkti, ko reikia.“ Net atsisukau pažiūrėti į tvarkingai apsirengusius, tame pačiame traukinio vagone besikalbančius brazilus migrantus Romoje. O nepamirštamas pokalbis vyko prieš 15 metų – man visam gyvenimui paaiškino, kas yra darbas.

Mūsų džiaugsmui trūksta tik dvasinių dalykų: dėkingumo ir dosnumo.

Neprivaloma, kad būčiau gyva, sveika, dirbanti, turinti kažką. Neprivaloma. Tiesiog vietoj nereikalingo pokalbio, socialinių tinklų ar piktų straipsnių skaitymo galiu sustoti dešimčiai minučių, pajusti savo kvėpavimą, kūną, gal išeiti lėtai pasivaikščioti ir padėkoti Dievui už viską, ką turiu ir kas esu. Lėtai, be sustojimo. Kiek minučių, kiek padėkų išeis? Ar sugebėsiu dešimt minučių dėkoti? Visiškai pradedantiesiems rekomenduojama rašyti dėkingumo dienoraštį. O kiekvienos dienos dėkingumo pratybos apie konkrečios dienos dalykus: už viską, ką pajėgiau padaryti, už kiekvieną vykusį dalyką, už gautą pamoką, įžvalgą, supratimą, gerą žodį, švelnų žvilgsnį, už konkrečioje situacijoje įveiktą ydą, sugebėjimą nusiraminti ir nusišypsoti.

Tiesiog tereikia nuolankiai pripažinti, kad viskas man Dievo duota. Taip, taip, žinau tokią filosofiją: nieko dykai negavau, viską pats pasiėmiau. Tai ypač skurdžių žmonių filosofija. Žmonių, kurie nesuvokia, kad pasiimti galima tik tada, kai tau duotas gyvenimas, sveikata, kažkiek proto, kažkiek aplinkybių. Be abejo, kiekvienas mes pastangų įdėjome, negulime vystykluose, kaip gimę.

Pasitikėjimo ir dėkingumo santykis su Davėju, Kūrėju ir yra tas dėkingumo šaltinis. Tiesiog tęsiant dėkojimo pratybas, bet sąmoningai suvokiant, kad tai dovana, kad vaikštau, kvėpuoju, matau, kalbu... Turiu namus, darbą, artimų žmonių... Vieną dieną pavirs nesibaigiančiu džiaugsmu. Bet džiaugsmas ateina po ramybės.

Beje, pratybos būtinos visam gyvenimui! Nes aplinkoje tvyrantis nepasitenkinimas, kalbos ir rašiniai tikrai kėsinasi atimti ramybę ir džiaugsmą kiekvieną dieną, todėl ir prisipildyti reikia vėl kiekvieną dieną. Ir dar – tikėti reikia, kad čia viskas nesibaigia. Iš tiesų niekas nesibaigia, tik paaugame dangui, amžinybei. Ten nešimės tik su meile atliktus darbus. Čia tokia valiuta, kita ten nekonvertuojama. Baigiamosios gyvenimo fazės, kai ateina negalios, skausmo, užmaršties paslaptingas laikas, kai stovime jau prie durų ir beldžiame, kol jos atidaromos. Tam laikui ir lieka tik dėkingumas ir meilė, kuriuos užsiauginome per gyvenimą.

Ir turtingas žmogus tampa tik tada, kai dalija kitiems dosniai. Kol šykštauja, jis skurdžius. Danguje galios pinigai tik tie, kuriuos išdalijame vargšams.

Ir pabaigoje gana plačiai žinoma istorija iš nežinomo šaltinio:

Pas išminčių atėjo labai neturtingas žmogus ir paklausė:

– Išminčiau, kodėl gi aš toks vargšas?

– Todėl, kad tu nepraktikuoji dosnumo.

– Bet juk reikia būti turtingam, kad galėtum būti dosnus, – nustebo vargšas. – Juk aš neturiu, ką duoti kitiems.

– Tu turi penkis dalykus tam, kad būtum dosnus, bet tu jų nenaudoji, – pasakė išminčius.

– Papasakok man apie tai daugiau, – sublizgo vargšo akys.

Išminčius pasakė:

– Tu turi veidą ir gali dovanoti kitiems savo šypseną, bet tu nedarai to.

Tu turi akis ir gali jomis žiūrėti į kitus meilės ir rūpesčio kupinu žvilgsniu, bet tu nedarai to.

Tu turi balsą ir moki kalbėti, todėl tu gali sakyti kitiems gerus žodžius, bet tu nedarai to.

Tu turi širdį ir gali linkėti kitiems laimės, bet tu nedarai to.

Tu turi kūną ir gali judėti, todėl tu gali padaryti kitiems kažką gero, bet ir to tu nedarai...