Kodėl mėgstu skraidyti „Lufthansa“ ir SAS oro linijomis

Todėl, kad keleivius aptarnauja ne jauniklės stiuardesės. O ar matėte šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur dirba pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės. Pastarųjų savininkai tikisi, kad tokių padavėjų kojos atpirks maisto kokybę.

Jauni tenesupyksta ant šio mano teksto – tarp jūsų daug puikių specialistų, bet šįkart norėčiau gerą žodį tarti pagyvenusiems žmonėms, todėl taip ir rašau.

Šešiasdešimtmetis ieško darbo. Kreipėsi į vieną firmą. Pateikė visus dokumentus, kurie atrodė nepriekaištingai. Laukia atsakymo. Jo nėra. Vėl kreipiasi į firmą. Jam atsako, jog darbuotojas į šią vietą jau priimtas. „Bet juk atitikau visus kriterijus?“ – stebisi ieškantysis darbo. Jam mandagiai kažką aiškina. Gi, sako, būna, jog net atrėžia: „Pažiūrėk į savo gimimo metus“ ar netgi „Mes lavonų nepriimam“. O štai perskaičiau žinutę apie pensininkę didžėją. Aišku, Vakarų pasaulyje.

Gustavas Floberas, prancūzų rašytojas, „Madam Bovari“ autorius, dažnai draugams sakydavo: „Na, pakalbėkim apie tikrą gyvenimą.“ „Norint kalbėti apie mūsų tikrą šiandieninį gyvenimą, reikia kalbėti apie pensininkus“, – girdėjau vieno garbaus amžiaus žmogaus pamąstymą.

65

Šis skaičius mūsų senjorams iki skausmo žinomas. Lietuvoje pensinis amžius ir vyrams, ir moterims prasideda nuo 65 metų. Austrijoje, Lenkijoje vyrai pensijos sulaukia 65-erių, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur kaip ir pas mus – 65-erių. Šis pensinis amžius yra Europos šalių vidurkis. Tiesa, ne vienos ES šalies gyventojai į pensiją išeina vėliau, pavyzdžiui, Norvegijoje – 67 metų, tačiau vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Norvegijoje yra 77,8 metai, moterų – 82,5, Austrijoje – atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrų – 65,3 metai, moterų – 77,2. Vadinasi, išėję į pensiją vyrai gyvens tik tris mėnesius? Norint pratęsti pensinį amžių, reikia dviejų paprastų dalykų: darbo ir sveikatos.

65 metų pensininku galėjai tapti ir 1883 m., kai Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos kancleris, pristatė pensijų sistemą, nors vidutinė gyvenimo trukmė tuomet siekė tik apie 40 metų net turtingesnėse šalyse. Skamba gal ir žiauriai, bet tuomet „laimingųjų“ pensininkų buvo tikrai nedaug.

Dabar visi kovoja už savo teises: daugiavaikės ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, žemę atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinės bei tautinės mažumos, žalieji, žydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji... Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai? Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate dar ne blogiausiai. Skurdieji tai prisimena.

Vokiečių pensininkų porelė restorane prie stalelio

Dažnas vaizdelis. Prie staliuko sėdi vokiečių porelė – abu pražilę, jau pensininkai, tačiau jų akys linksmos lyg jaunuolių. Anksčiau jie, žinoma, dirbo, tačiau ir uždirbo, kad galėtų važinėti po užsienį. Jų tokia senatvė, apie kokią mūsų žmonės net nesvajoja. Nors skaičiau, kad ir Vokietijos valdžia ruošiasi žmones išleisti į pensiją tik tada, kai jie sulauks 69 metų. Mat Vokietijos visuomenė vis labiau sensta.

Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos. Mūsų pensininkai – tai ne paminėti sėdintys bare jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys, keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu ar naudotis kompiuteriu? Kai kurios kavinės kartą per metus nemokamai vaišina pensininkus puodeliu kavos ar arbatos (turtingesnės prideda dar sausainį ar saldainį). Tas kartas per metus atrodo savotiškai, tad gal geriau jos to net nedarytų.

Pabuvojusieji netoli Krokuvos esančiuose Veličkų druskų kasyklose pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykusieji iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai ir oriai gyventi, neprašydami išmaldos keliauti.

Girdėjau klausiant, kodėl, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarų pasaulio įstaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiuoju. Kodėl? Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.

Pensininkų gausėja ir Vakarų pasaulio šalyse, tačiau abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirūpins.

Visi senstame – net ir tie, kurie dabar jauni

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo tiek įvykių, kad, skaičiau, normalus žmogus tiek pasikeitimų nepergyventų ir mirtų. Mes gyvename. O tiek pergyvenę žmonės, sako, keliauja tiesiai į dangų.

„Eime, aš žinau trumpesnį kelią“, – tokiais Mozės žodžiais prasidėjo žydų tautos kelionė per dykumą. Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.

Kažkas Šiaulius pavadino pensininkų miestu. Girdi, įlipi į autobusą – vien pensininkai, užsuki į prekybos centrą – irgi, į banką – tas pats... Girdėjau nuomonę, kad pensininkai gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti, jiems girdint, juos gerbti. Galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“. Didelio džiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plėtrai. Vyriausybė mąsto, jog teisingiausia būtų pensininkais nesirūpinti.

Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimų. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti.

Bet yra ir geroji pusė. Vieni ilgisi tylos, ramybės, vienatvės, o šiauliečiams to nereikia, viskas vietoje – ir tyla, ir ramybė, ir vienatvė. Jokio šurmulio, jokios žmonių minios. Šiauliečiai tokiu sustabdytu gyvenimu nėra patenkinti. Niekada nesidžiaugi tuo, ką turi. Tiesa, kai kurie teigia, kad Šiauliuose triukšmo per daug, ir skuba į užmiestį. O baigti norisi labai paprastu sakiniu. Visi senstame – net ir tie, kurie dabar jauni.