PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Karas Ukrainoje2023 m. Balandžio 2 d. 18:55

Klausimas, vertas ne vieno „Bayraktaro“

Šiauliai

Etaplius.lt nuotr.

Ry­tas Sta­se­lisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


263137

Apie Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) ir Tautinio olimpinio komiteto (TOK) „mutacijas“ šiek tiek rašiau anksčiau. Pretekstas – diskusija apie karą prieš Ukrainą sukėlusių Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimą kitąmet įvyksiančiose olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.

Tąsyk minėjau, kad olimpinės žaidynės šiaip jau yra viso labo vienas sėkmingiausių pasaulio istorijoje komercinių projektų, kurį dar XIX a. pabaigoje suformavo prancūzas Pierre’as de Cubertinas, pasiūlęs sporto žaidynes su aliuzija į Antiką, grįstas nacionaline simbolika (be to išvis nieko nebūtų išdegę), astronominiais virtusiais reklamos ir televizijos transliavimo kontraktais ir, nepaisant nacionalinės simbolikos svarbos, visomis komercinėmis teisėmis, kurios priklauso tik IOC ir jo struktūroms. Kaskart pabrėžiant, kad konkrečių šalių vyriausybė neturi jokios teisės kištis į nacionalinių olimpinių komitetų veiklą. Net jeigu jie neskaidrūs, korumpuoti, o sporto pasiekimai jiems – penkiasdešimt aštuntoje vietoje (panašiai it futbole).

Galima spėti, kad, jeigu karą prieš Ukrainą 2022-aisiais būtų pradėjusi tik Baltarusija, šiandien dėl tos šalies sportininkų dalyvavimo olimpiadoje nebūtų jokio klausimo. Tačiau esmė, kad pagrindinė agresorė yra Rusija – šalis, kuriai, sprendžiant iš sporto finansavimo apimčių bei nacionalinės simbolikos kulto sporto varžybose, dalyvavimas globaliame sporte, pasiekimai, pjedestalai ir t. t. turi keleriopai didesnę reikšmę nei kitoms šalims.

Taigi, šią savaitę pasitvirtino prastosios prognozės: IOC Vykdomasis komitetas (kažkada šveicarų kilmės lietuvių mokslininkas Alfredas Erichas Sennas šią struktūrą lygino su bolševikų partijos Centro komitetu arba CK) rekomendavo visų sporto šakų tarptautinėms federacijoms tam tikromis sąlygomis sudaryti galimybes grįžti Rusijos ir Baltarusijos sportininkams į tarptautines varžybas, nors prieš 13 mėnesių platino visiškai priešingą rekomendaciją. Tik individualiose, o ne komandinėse sporto šakose. Tik tiems sportininkams, kurie pasisako prieš karą (ką ketinama daryti tiems, kurie, jau dalyvavę žaidynėse, pasakys: „Ups, apgavau...“). Tik tie, kurie formaliai nėra kariškiai.

Tačiau skelbiama, kad galutinį sprendimą šiuo klausimu IOC „priims tinkamu metu“.

Tomas Bachas – IOC prezidentas – tarsi didina statymus Rusijai: pasiūlysite man tapti „Gazprom“ arba „Rosneft“ valdymo struktūrų veikėju, nutarsime dėl jūsų sportininkų teigiamai. O aš pats gal net tapsiu Rusijos piliečiu, kaip buvęs Tarptautinės ledo ritulio federacijos vadovas Rene Faselis iš Šveicarijos. Neužtikrinsite man asmeniškai arba IOC tam tikrų papildomų pajamų – sprendimas bus neigiamas... Rusijos prezidento Vladimiro Putino metodika veikia „gyvai“.

Kitaip tariant, IOC nusiplovė atsakomybę, perleisdamas ją tarptautinėms sporto federacijoms, tačiau pasiliko teisę į galutinį sprendimą.

Mūsų Tautinis olimpinis komitetas viešai tvirtina nepritariąs tokiam IOC sprendimui. Bent jau tol, „kol Ukrainoje vyksta karas“. Imkime ir tikėkime tuo, kas skelbiama oficialiojoje TOK interneto svetainėje. Kyla tik pobjauris klausimas: mūsų TOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė yra IOC Vykdomojo komiteto narė. Ir neteko girdėti, kad ji dėl tokio sprendimo būtų ardžiusis ar kitaip protestavusi. Vakarų žiniasklaidoje apie tai pranešimų nebuvo.

Mūsų TOK seka IOC gudručių pėdsakais: praneša, kad niekas kitas, tik TOK gali priimti sprendimą esamomis sąlygomis boikotuoti Paryžiaus olimpiadą (taigi, politikai į tai neturi teisės kištis), tačiau dėl boikoto TOK veikla tarptautiniu mastu gali būti IOC suspenduota, o štai sportininkai esą yra laisvi apsispręsti į Paryžių nevykti.

Kitaip tariant, protesto prieš rusų ir baltarusių dalyvavimą olimpinėse žaidynėse teisė paliekama patiems Lietuvos sportininkams. Tačiau nutylint, kokius sutartinius bendradarbiavimo su TOK įsipareigojimus mūsų sportininkai yra prisiėmę (turiu galvoje bent jau stipendijas) ir kas laukia tų, kurie tų įsipareigojimų kaip nors nesilaikytų.

Mūsų TOK, beje, tvirtina, kad galutinę savo poziciją priims po konsultacijų su kitų šalių kolegomis (gal net Ukrainos). Tačiau kodėl man net lažintis nesinori, galvojant, ar TOK prezidentė ir IOC Vykdomojo komiteto narė p. Gudzinevičiūtė tarptautiniu lygiu ims aktyviai konsultuotis, ar organizuoti proukrainietiškas koalicijas, ar net ims mąstyti, kad lietuvių sportininkams kartu su rusais beigi baltarusiais varžytis Paryžiuje turėtų būti nepriimtina?