Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris IngaŠaltinis: Etaplius.lt
„Arūnas Kriunas – puikus pareigūnas, pareigingas, punktualus, taktiškas. Jis ne kartą buvo skatintas už žaibiškai priimtus sprendimus gaisrų ir gelbėjimo darbų metu, kurių dėka buvo išgelbėtos žmonių gyvybės“, – taip apie Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos skyrininką kalbėjo šios komandos viršininkas Rokas Danilevičius. Už gaisro Kuršių nerijoje gesinimą 2006 m. A. Kriunui buvo įteiktas VPGT pasižymėjimo ženklas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“.
A.Kriuno biografijoje – šimtai išgelbėtų gyvybių, užgesintų gaisrų, atliktų įvairiausių gelbėjimo darbų. Jau daugiau kaip 30 metų jis su kolegomis ugniagesiais gelbėtojais skuba į pagalbą klaipėdiečiams.
„Mūsų komandos specifika – gaisrai ir gelbėjimo darbai miegamuosiuose rajonuose ir uosto teritorijoje, – sako A. Kriunas. – Ilgiausiai atmintyje išlieka incidentai uoste, kai tenka gesinti laivuose kilusius gaisrus ar atlikti sudėtingus darbus aukštyje. Kilus gaisrui laive, ugniagesiai patenka į tikrą pragarą. Kartą liepsnas malšinti teko 30 valandų, kol mus pakeitė kita pamaina. Gesinant tokius gaisrus reikia ne tik specifinių žinių, bet ir būti labai atsargiems.“
Kadangi A. Kriunas yra baigęs Klaipėdos laivininkų mokyklą ir atlikęs praktiką laivų remonto įmonėje, gerai išmano jų konstrukciją ir žino, kad gesinti laivą labai sudėtinga. „Kai laive daug dūmų, jame labai lengva pasiklysti, ten siauri praėjimai, sunku judėti, gali būti ertmių, kurių, užpylus putomis, gali nepastebėti ir įkristi. Yra buvęs atvejis, kai ugniagesys įkrito į remontuojamame laive išpjautą skylę ir susižalojo“, – sakė jis.
Skyrininkas, keliaudamas užsienyje, stengiasi aplankyti ir kitų šalių gaisrines. Pasak jo, įvairių šalių praktika šioje srityje labai skiriasi: „Užsienyje ugniagesiai gelbėtojai į degantį laivą nelipa, tik nuo kranto jį aušina lafetiniais švirkštais. Ugniagesių saugumas, ypač Švedijoje, yra daug aukštesnio lygio nei pas mus.“
Neretai uoste gelbėti žmones tenka ir šios komandos aukštalipiams. „Ir mūsų pamainoje yra keletas aukštalipių profesionalų, kurie šį darbą dirba ir laisvomis nuo tarnybos dienomis, tad turi daug praktikos. Kartą žmogų, dirbantį dideliame aukštyje, ištiko infarktas. Jeigu ne mūsų profesionalai, būtume pusę valandos užtrukę jį nukeldami. Vienas mūsų aukštalipių gretai pakilo į viršų, specialiais aukštalipių ženklais susikalbėjo su kranininku, pritvirtino vyrą prie krano ir per 3-5 minutes žmogus buvo nuleistas ant žemės ir perduotas medikams“, – sakė skyrininkas.
A.Kriunas teigia, jog jį džiugina besikeičiantis žmonių mentalitetas ir didėjantis sąmoningumas: „Pastaruoju metu mažėja netvarkingų, apleistų būstų ir gaisrų juose. Žmonės keičiasi, įsigyja autonominių dūmų detektorių, rūpinasi savo saugumu. Žinoma, tokių, kuriems rūkymas lovoje – gyvenimo būdas, dar yra. Jų įpročius sunku pakeisti. Kartais pasigendame ir didesnės socialinių darbuotojų pagalbos. Neretai pagyvenę, ligoti žmonės, kuriems reikia priežiūros, gyvena vieniši. Yra ir tokių, kurie neturi elektros ir namuose degina žvakes. Kilus gaisrui, važiuojame pas juos, gesiname ir po to ieškome socialinių darbuotojų, kurie jiems padėtų. Bet reali pagalba jiems nesuteikiama, nes socialinės pagalbos sistema neveikia taip, kaip turėtų.“
Pasak skyrininko, ugniagesių darbe labai svarbi gyvenimiškoji patirtis: „Sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Patirties nenusipirksi ir neišmoksi – ją turi sukaupti. Mūsų pamaina kartais vadinama „dinozaurų“. Visi patyrę, tikri profesionalai. Ateina ir jaunimo, tačiau ne visi išlieka, vieni nepritampa, kitiems per didelis fizinis ar psichologinis krūvis. Bet neseniai į mūsų pamainą atėjo jaunas motyvuotas vaikinas, baigęs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Džiaugiamės turėdami jį savo pamainoje.“
Skyrininkas teigia, jog neretai išgelbėti žmonės padėkoja ugniagesiams. „Buvo toks atvejis, kai žmogus važiavo dviračiu Vilhelmo kanalu per ledą ir įsmuko. Mes jį ištraukėme ir jis į kitą mūsų budėjimą po keturių dienų atėjo mums padėkoti. Kitą kartą gesinome butą, kuriame dėl šaldytuvo užsidegė virtuvė. Mano kolega nevaikščiojantį senolį iš buto išnešė ant rankų. Po kurio laiko į mūsų gaisrinę į ekskursiją atėjo vaikų grupė su auklėtoja. Moteris paklausė, ar ne mes gesinome gaisrą tam tikru adresu. Sakau, taip, mes, antras aukštas, durys dešinėje. Moters išraiška trumpam pasikeitė, po to ji ištarė, kad mes išgelbėjome jos tėvus,“ – pasakojo jis.
Savo kolegoms ugniagesiams gelbėtojams A. Kriunas linki stiprybės ir ištvermės, o gyventojams – atsakingumo.