Klaipėdietis metė gerai apmokamą darbą verslo įmonėje ir grįžo į mokslo vandenis

Iš Pavandenės miestelio kilęs, Klaipėdos universiteto absolventas Rokas Kubilius šiandien yra, ko gero, vienintelis lietuvis, echolotais tyrinėjantis pasaulio vandenų išteklius. Norvegijoje gyvenančio jaunojo mokslininko tyrimų objektas – žuvys. Dėl jų jis atsisakė prestižinio darbo dujų kompanijoje ir tęsia mokslinę karjerą Bergeno jūrinių tyrimų institute.

Neseniai R. Kubilius lankėsi Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute ir buvusiems dėstytojams bei studentams pristatė savo studijas bei mokslinius tyrimus. Pilna auditorija klausytojų jaunojo mokslininko prezentaciją stebėjo tarsi įdomiausią filmą iš „National Geographic“ serijos.

– Kada ir kodėl jus sudomino žuvų tyrimai?

– Esu kilęs iš mažo Pavandenės miestelio Telšių rajone. Esu žvejys ir žuvys man įdomios. Todėl norėjau studijuoti ką nors susijusio su vandeniu ir žuvimis. Pasirinkau ekologijos ir aplinkotyros bakalauro studijas Klaipėdos universitete. Čia susitikau dėstytoją Antaną Kontautą, kuris tapo mano bakalauro baigiamojo darbo vadovu. Su juo pradėjau studijuoti žuvis Lietuvos upėse ir ežeruose.

– Kokia buvo jūsų bakalauro darbo Klaipėdos universitete tema?

– „Žuvų bendrijos produkcija Žemaitijos ežeruose“. Gaudžiau žuvis moksliniais metodais ir tyrinėjau, kiek jų priauga per metus. Nelabai rimta, bet labai įdomi studija. Ją rengdamas išmokau keleto metodų, kaip tyrinėti žuvis gėluose vandenyse.

– Kaip atrodo mokslinis žuvų gaudymas?

– Yra specialūs tinklai, naudojami žuvims gaudyti ežeruose, ir silpnos elektros srovės aparatai, skirti žuvims apsvaiginti upėse. Su tais aparatais žuvys apsvaiginamos labai trumpai. Sudėtos į kibirėlį jos atsigauna. O aš tada jas tyrinėdavau, išsiaiškindavau, kokių rūšių, kokio amžiaus ir dydžio žuvys, analizavau, kiek svorio per metus žuvys priauga.

– Kaip atsidūrėte Norvegijoje?

– Paskutiniais studijų metais dalyvavau mainų programos konkurse įsipareigojęs, kad tęsiu magistro studijas Klaipėdos universitete. Taigi, vos pradėjęs magistro studijas išvažiavau į Norvegiją. Norvegijos Bergeno universitetas – stipriausias universitetas, kuriame galima studijuoti žuvis. Dėstytojas Egil Ona sutiko tapti mano magistro darbo vadovu. Taip išėjo, kad aš, studijuodamas Klaipėdos universitete, magistro darbui tyrinėjau Norvegijos jūrų išteklius.

– Kaip klostėsi jūsų karjera po studijų Klaipėdos universitete?

– Apsigynęs magistro laipsnį, keletą mėnesių dirbau Bergeno jūrinių tyrimų institute, keletą –Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute. Kadangi galvojau apie tolesnę mokslininko karjerą, įstojau į doktorantūros studijas Bergeno universitete, kurioms vadovavo jau mano minėtas dėstytojas E. Ona. Būtent jis naudoja echolotą kaip metodą žuvims stebėti ir sudomino mane šios krypties tyrimais.

– Kodėl pasirinkote žuvų tyrimus būtent echolotu? Juk yra ir kitokių metodų.

– Yra. Galima studijuoti žuvis jas filmuojant kamera, bet nufilmuoti gali tik keleto metrų atstumu, toliau nieko nesimato. Galima žuvis gaudyti su įvairiais tinklais ir tyrinėti. Tą aš dariau Lietuvoje. Tyrimas echolotu patrauklus tuo, jog gali greitai ištirti didelius vandens plotus. Echolotas pranašesnis už tinklus ir tuo, jog veikia nuolat, jo nereikia nuleisti, ištraukti, valyti, nereikia tiek daug žmogiškųjų išteklių.

– Kaip veikia echolotas, ką jis parodo?

– Echolotas veikia panašiai kaip delfinas arba šikšnosparnis. Jis siunčia garsą, klausosi jo aido ir sukuria vaizdą. Informacijos surinkimas echolotu – tik pusė darbo. Tikrieji tyrimai vyksta prie kompiuterio ekrano, kai reikia analizuoti, ką prietaisas užfiksavo. Echolotas sukuria spalvotą paveiksliuką, kuriame matomas jūros dugnas, paviršius ir viskas, kas yra tarp jų. Tame paveikslėlyje galima žuvis suskaičiuoti, pamatuoti, išsiaiškinti, ką jos veikia.

– Tačiau jūsų doktorantūros tyrimo objektas buvo ne tik žuvys.

– Taip, aš echolotą panaudojau ne tik žuvims, bet ir dujų burbuliukams vandenyje stebėti. Ketverius metus trukusių doktorantūros studijų tyrimo tikslas buvo atskirti echoloto ekrane, kur yra žuvų būrys, o kur dujų burbuliukai. Kad ir kaip atrodytų keista, bet atskirti labai sunku.

– Savo tyrime sugebėjote sujungti mokslinius ir komercinius interesus.

– Mano doktorantūros studijos Bergeno universitete buvo neįprastos, nes tai buvo industrinė doktorantūra. Industrinės doktorantūros studijos yra praktikuojamos tik keliose Skandinavijos šalyse.

Valstybė šioms studijoms skiria 50 procentų finansavimo, kad įmonė išleistų savo darbuotoją studijuoti doktorantūrą. Doktorantūros studijos visoje Skandinavijoje yra traktuojamos kaip darbas, nesvarbu, ar universitete, ar privačioje įmonėje. Taigi, mane doktorantūros studijoms įdarbino įmonė, kurios verslo objektas yra dujų ištekliai. Aš gi įsipareigojau po studijų pasilikti dirbti toje įmonėje mažiausiai metus.

– Ar sunku jums, užsieniečiui, buvo įgyti tokį verslininkų pasitikėjimą bei palaikymą?

– Taip sutapo, jog jiems buvo reikalingas biologas, kuris išmanytų darbą su echolotais ir žuvis bei fizikas-matematikas, kuris galėtų studijuoti garso fiziką po vandeniu.

Įmonė veikia visai šalia Jūrinių tyrimų instituto ir jos darbuotojai neblogai pažįsta akademinę Bergeno universiteto bendruomenę. Jiems tiko mano tyrimai ir patirtis, juolab kad jau buvau įleidęs šaknis Jūrinių tyrimų institute, su kuriuo įmonė kartu įgyvendino žuvų ir dujų išteklių tyrimus prie Norvegijos krantų.

– Baigęs doktorantūros studijas dar pusantrų metų dirbote įmonėje. Kodėl vis dėlto išėjote iš šio darbo, kuris, beje, apmokamas daug geriau nei mokslininko?

Dirbau privačioje įmonėje ketverius metus kaip studentas ir pusantrų ne kaip studentas. Per tą laiką supratau, kad verslas man užtikrina šiltą, gerą darbo vietą, nelimituotą darbo sutartį ir solidų atlyginimą, tačiau man tame darbe trūko įvairovės, plataus mąstymo, įvykių, kitų mokslininkų prezentacijų, kurios stimuliuoja domėtis naujais metodais ir atlikti naujus tyrimus. Privačioje įmonėje man buvo keliamas vienas tikslas – surasti kuo daugiau dujų burbuliukų, kad būtų galima kuo daugiau parduoti ir uždirbti.

Man norisi imtis vis kitų projektų. Atlikęs projektą su burbuliukais, aš noriu imtis kito projekto. Tad nusprendžiau dar pasipliuškenti mokslo vandenyse ir tapti mokslininku. Todėl grįžau į Bergeno jūrinių tyrimų institutą ir pasirašiau ketverių metų trukmės podoktorantūros sutartį. Dvejus metus jau dirbu, dar dveji liko.

Taigi dabar esu kažkas tarp studento ir tikro mokslininko.

– Vykdydamas mokslinius tyrimus keliaujate po įvairius pasaulio vandenis, tyrinėjote žuvis Antarktidoje. Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Kelionės yra vienas motyvų, kodėl geriau būti mokslininku. Atlyginimas mažas, bet gali keliauti į skirtingas jūras, konferencijas kitose šalyse, į Antarktidą.

Po to bus kitas projektas, su kuriuo galbūt keliausiu į kitą pasaulio kraštą, kur bus reikalingos mano žinios ir patirtis. Nėra rutinos.

Į Antarktidą keliavau su britų laivu kaip svečias iš Norvegijos, su dar vienu norvegų mokslininku. Antarktidoje praleidome tris savaites. Tyrinėjome krilių išteklius. Kriliai yra pagrindinis banginių maistas. Banginiai man paliko didžiausią įspūdį. Aplink laivą jų būdavo dešimtys, o dar šimtai ruonių ir pingvinų. Buvo nuostabu juos stebėti.

– Turite svajonę, tikslą, ką norite ištirti?

– Man įdomu tai, ką aš darau.

– Ar dažnai būnate Lietuvoje?

– Pasiilgstu Lietuvos. Tėvai ir brolis gyvena čia. Grįžtu gana dažnai. Per metus Lietuvoje praleidžiu apie pusantro mėnesio, Kalėdas, Velykas švenčiu čia, žvejoju ir padedu šienauti.

„Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint leidėjų sutikimo“.