Ki­to laimė­je ran­di sa­vo laimę

Šiauliai

I. N. Lingienės asmeninio archyvo nuotr.

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

160961

„Kol ne­pa­kei­si­me gy­ve­ni­mo būdo – būsi­me egois­tai ir gal­vo­si­me tik apie sa­ve, tol siautės pan­de­mi­jos“, – sa­ko šiau­lietė Izo­li­na Na­ta­li­ja Lin­gienė. Prieš dau­giau nei tris­de­šimt metų ji, vaikš­tinė­da­ma prie Tol­min­kie­mio baž­ny­čios, dil­gėlė­se ap­ti­ko ant­kapį. Paaiškė­jo, kad to­je vie­to­je būta ka­pi­nių, ku­rias I. N. Lin­gienė su bend­ra­min­čiais kas­met tvar­ko ir gra­ži­na, į Mažąją Lie­tuvą at­vež­da­ma sau­jelę lie­tu­vybės. Tol­min­kie­mis – pa­sku­tinė lie­tu­vių li­te­ratū­ros pra­di­nin­ko Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio bu­vi­mo vie­ta. Sau­sio pirmąją jam su­kako 307 me­tai.

– Ar kaip nors paminėjote šią ypatingą progą? Juk esate Kristijono Donelaičio draugijos garbės narė, pirmininko pavaduotoja, apdovanota K. Donelaičio medaliu „Širdings brolau“.

– Dabartinėje Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje turėdami Kristijono Donelaičio auditoriją, dėl karantino negalėjome švęsti visi kartu prie kasmečio „Būrų stalo“ (būrai – Mažosios Lietuvos valstiečiai, kurių džiaugsmai ir vargai vaizduojami „Metuose“, – aut. past.).

Mintimis nusikeliu į poeto 306-ojo gimtadienio šventimą su mūsų pačių pagamintais būriškais valgiais bei arbata, nors K. Donelaitis gerdavo ir „kafiją“; su trimis mūsų profesoriais – Džiuljeta Maskuliūniene, Kazimieru Župerka, Vyteniu Rimkumi – ir aktoriais Vladu Baranausku, Nomeda Bėčiute, skaitančiais K. Donelaičio eiles; su Juliaus Janonio gimnazistais, pasakojančiais, kaip jie suprato „Metus“ ir kaip išvis sekėsi perkąsti gana sudėtingą poeto kūrybą. Šįmet šventėme kitaip, kiekvienas savo širdyje, laukdami giedresnio dangaus.

apdovanotaa.jpg

– Su vienu iš savo profesorių prie „Būrų stalo“ jau nebesusitiksite. Koks prisiminimuose išliks Šiaulių miesto garbės pilietis V. Rimkus?

– Jis buvo doras, inteligentiškas, šviesus žmogus – tikra vaikščiojanti enciklopedija. Su žmona Česlava visuomet norėdavo vykti į Tolminkiemį, o mes juos, mūsų garbės svečius, visuomet priimdavome. Praėjusiais metais netekome ne tik V. Rimkaus, bet ir Juliaus Janonio gimnazijos mokytojos ekspertės Almos Šeputienės. Deja, jų abiejų, kaip nuolatinių mūsų renginių dalyvių, jau nebeturėsime. Negalime įsivaizduoti, kaip mes be jų, bet jie mus laimins iš aukštybių.

1.jpg

– Spalį minėjote dar vieną gimtadienį – 125-ąsias Gustavo Juozupaičio gimimo metines. Kuo reikšmingas Lietuvai šis žmogus?

– 1921 m. rugsėjį Klaipėdoje buvo įkurta Kristijono Donelaičio draugija. Jos įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas buvo Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, ekonomistas, poetas
G. Juozupaitis (draugijai vadovavo 1921–1930 m.).
Jis nuoširdžiai sutiko Klaipėdos krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, 1939 m., vokiečiams užgrobus kraštą, persikėlė gyventi į Panevėžį. 1954 m. balandžio 14 d. mirė, kapas nežinomas. Dabar panevėžiečiai įsipareigojo visais įmanomais būdais tą kapą surasti, o mes, šiauliečiai, draugijos įkūrimo 100-mečio proga rugsėjį organizuosime paminėjimą-konferenciją.

2.jpg

– Ar draugija tokia pat reikalinga ir svarbi šiandien, kaip ir prieš šimtą metų?

– Žinoma, kaipgi nebus svarbi? K. Donelaitis – mūsų istorijos dalis. O nežinoti, nepažinti istorijos – tai būti žmogui visiškai aklam. Turiu savo anūkus, jie domisi poetu, Mažąja Lietuva ir esu labai laiminga, kad jau kartu važiuoja į Tolminkiemį. Ten tokia atgaiva – širdimi ją jauti.

1-01.jpg

– Kiek jau buvo tų kelionių į Tolminkiemį, kur kadaise klebonavo ir mirė K. Donelaitis?

– Gegužės mėnesį turėjome vykti į 35-ąją talką-šventę Tolminkiemyje, kurios visi šiauliečiai, ypač jaunimas, taip laukėme. Juk jubiliejinė, neeilinė. Bet pasaulį paralyžiavo COVID-19 – valstybių sienos buvo uždarytos. Galime svajoti: galbūt gegužę pavyktų? Būna stebuklų.

Sode jau užaugo didelis ąžuolaitis, kurį, važiuodami į Tolminkiemį, šiais metais turėtume nuvežti į Lazdynėlius – K. Donelaičio gimtinės ąžuolyną. Jį pasodintų VU Šiaulių akademijos studentai. Per 34 metus daug ąžuoliukų pasodinta, gražiai žaliuoja Lazdynėlių ąžuolynas, todėl ir jaunimas visada nori pažiūrėti, kaip auga jų medeliai, ar koks nors traktoristas, pjaudamas žolę, nenupjovė. Tada su liūdesiu turime vėl atsodinti.

Mūsų talkose-šventėse Mažojoje Lietuvoje pabuvojo per tūkstantį šiauliečių, panevėžiečių, joniškiečių. Daug norinčiųjų, didelė konkurencija, bet pirmenybę turi jaunimas. Važiuojame 55 vietų autobuse ir jis visuomet pilnas.

tinka-v-irasui.jpg

– Kokia ta Mažoji Lietuva?

– Pastaruoju metu ten atsirado nemažai naujųjų rusų, kurie aria laukus ir trobeles savo pasistatę šiuolaikiškai. Bet vis tiek tai yra apžėlęs, dirvonuojantis kraštas.

Gaila, bet nyksta senoji – vokiška – kultūra. Lietuvybė – taip pat. Juk Mažojoje Lietuvoje – daug lietuvių, kurių tėvai, seneliai kadaise bėgo nuo Sibiro, nuo tremties. Kai Ragainėje sustojame prie Martyno Mažvydo kalnelio, pamatę mūsų autobusą, visuomet ateina lietuviai. Taip nori bendrauti, taip išsiilgę lietuviško žodžio. Bet dauguma šeimų mišrios, žmonės asimiliavosi. Vieni vaikai dar moka lietuviškai, kiti tarpusavyje jau bendrauja rusiškai. Kalbėjau su Tilžėje kunigaujančiu kanauninku Anupru Gauronskiu, jis sakė bandąs gaivinti lietuvybę, bet tai – šauksmas tyruose. Taip pat yra Karaliaučiaus–Kaliningrado krašto regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija, kuriai pirmininkauja Aleksas Bartnikas. Jie irgi nenuleidžia rankų, nors lietuvybės gaivinimas Mažojoje Lietuvoje – sunkus darbas. Kasmet, kai Tolminkiemyje baigiame darbus, pas mus atvažiuoja apie šimtas lietuviškų šaknų turinčių vaikų iš visos Kaliningrado srities. Jie rodo, kiek per metus išmoko lietuviškai – dainuoja dainas, deklamuoja eiles.

is-griuvesiu.jpg

– Viename interviu esate sakiusi, kad kai pirmą kartą nuvykote į Tolminkiemį, nusilenkėte K. Donelaičiui. Už ką?

– K. Donelaitis mokė žmones, kad jie vieni kitus mylėtų. Juk buvo ne tik poetas, bet ir kunigas. Su dukra nusilenkėme už tą jo meilę žmogui, už „Metus“. Tai yra nuostabus kūrinys – gamtos ir žmonių gyvenimo sintezė, antroji knyga po Evangelijos. Beje, UNESCO saugojami ir unikalūs hegzametru parašyti „Metai“, šiais labai sunkiais metais išversti į graikų kalbą. Tai – 18-oji „Metų“ vertimo kalba.

– Mylėti, atjausti kitą mokate ir jūs pati. Esate apdovanota Švento Kazimiero ordino garbės medaliu, o kazimieriečių moto: „Gyventi darant gera.“ Kaip yra su tuo gerumu: jis įgimtas, užkrečiamas?

– Viskas duota tėvų, viskas genuose. Mano mama buvo aktyvi visuomenininkė ir labai geros širdies. Matyt, persidavė. Iš tiesų džiaugsmas, jeigu gali žmogui padaryti ką nors gero. Kito laimėje randi savo laimę.

Šv. Kazimiero ordino veiklai atidaviau nemažai metų: vedu buhalterinę apskaitą, padedu renginiuose. Taip pat esu samarietė, vedu buhalterinę apskaitą. Abiejų organizacijų panašūs šūkiai: kazimieriečių – „Gyventi darant gera“, samariečių – „Skubėkime daryti gera“. Tikrai žmogus gali nesuspėti.

Norėčiau visiems palinkėti įprasminti savo gyvenimą, nes kol nepakeisime gyvenimo būdo – būsime egoistai ir galvosime tik apie save, tol siautės pandemijos ir visos negandos. Palengva išmokime „mažų žingsnelių meno“ (Antuano de Sent Egziuperi parašyta malda, – aut. past.). Mes keisimės ir pasaulis pasikeis.

2-01.jpg

– Svarbi jūsų gyvenimo dalis – ne tik tarnystė kitam, bet ir dainavimas.

– Per 30 m. gyvuoja ŠKC kamerinis choras „Bičiuliai“, kurio prezidentė esu nuo įkūrimo. Tai – mano gyvenimo dalis, paaukota tiems mūsų nuostabiems dainorėliams. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, maestro Stasys Žalalis stačia galva su mumis nėrėsi į koncertines keliones po Lietuvos bažnytėles. Atsimenu, Rudnioje moterėlės su baltomis skarelėmis nustebusios po šv. Mišių stovėjo ir dėkojo. Arba Sausio 13-osios ryte mažoje Sereikių bažnytėlėje visi po baisiosios bemiegės nakties stovėjo sustingę. Mums užgiedojus „Marija, Marija“, mes patys vienas po kito springome ašaromis. Ir žmonės ašarojo, po šv. Mišių mus apkabino, dėkojo.

– Tiek veiklų ir staiga, kaip ir visi, tapote apribota karantino. Ko labiausiai ilgitės be Tolminkiemio bažnyčios bokštelio?

– Pasiilgstu bendravimo. Man duota savybė, dovana bendrauti su žmonėmis. Sunkoka, kai negali apkabinti kito (šypteli).

Aišku, dabar bendrauju naudodamasi technologijomis. Esu savamokslė, jokių kursų nelankiau, pati viską surandu, atsisiunčiu. Štai, parsisiuntusi „Zoom“ programėlę, dalyvavau Kristijono Donelaičio draugijos ataskaitiniame susirinkime.

Sukaustęs karantinas privertė ir natų partijas mokytis nuotoliniu būdu. Šv. Kalėdų proga su „Bičiuliais“ padarėme vaizdo įrašą „Tyli naktis“ (F. K. Gruber). Planuoju, kad šiais metais „Bičiuliai“ būtinai turi nuvykti į Žemaitiją, nes poetui Vytautui Mačerniui, mano meilei, birželio 5 d. sukaks šimtas metų. Yra ir daugiau projektų, bet apie juos nesinori daugžodžiauti, tik pasakyti, kaip K. Donelaitis „Metuose“ rašė:

„Bet be tavęs, tu dangiškasis tėtuti,

Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.

Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpinkis tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.“

Interviu su Izolina Natalija Lingiene 20210106 - YouTube

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt