Kita Kuršių nerijos pusė: „šokantys“ medžiai ir nesuskaičiuojama galybė paukščių

Kai kalbame apie Kuršių neriją, dažniausiai mintyje turime šio unikalaus gamtos kampelio lietuviškąją pusę, tačiau nereikia pamiršti, kad iš 98 kilometrų šio pusiasalio net 46 km yra Rusijos Federacijoje. Nacionalinis parkas Lietuvos dalyje įkurtas 1991 m., kiek anksčiau – 1987 m. – Rusijos Federacijoje įkurtas nacionalinis parkas „Kuršskaja kosa“. Šįkart pasitaikė puiki proga apžiūrėti būtent rusiškąją Kuršių nerijos dalį: ne tik aplankyti žinomiausias vietas – „Šokantį mišką“ ir Efo kopas, bet ir pabendrauti su Sankt Peterburgo mokslininku Leonidu Viktorovičiumi Sokolovu, jau 40 metų vasaras leidžiančiu Kuršių nerijoje įsikūrusioje didžiausioje Europoje paukščių žiedavimo stotyje „Fringilla“.

Paukščių karalystėje

Rybačij (arba lietuviškai Rasytės) kaime įsikūrusioje paukščių žiedavimo stotyje „Fringilla“ lankytojų netrūksta. Kaip ir darbo čia triūsiantiems penkiems stoties darbuotojams.

Labai įdomi šios žiedavimo stoties istorija. Tai pirmoji pasaulyje ornitologijos stotis, kurioje masiškai buvo pradėti žieduoti paukščiai. Daktaro Johano Tynemano iniciatyva stotis įkurta 1901 m. sausio 1 d. Būtent šis įkūrėjas paukščių migracijai tyrinėti pradėjo naudoti naują metodą – paukščių žiedavimą. Pirmasis paukštis buvo sužieduotas 1903 m. spalio 9 d. Tokia garbė atiteko pilkajai varnai.

„Dažnai kaip proto, išminties simbolis yra naudojamas pelėdos atvaizdas, tačiau tai ne tiesa, – sakė ornitologas L. V. Sokolovas. – Pats gudriausias paukštis yra būtent varna, o pelėda – tik graži. Į mūsų tinklus retai kada pakliūva varna, o pelėdą nesunkiai galima prisikviesti pelės cypavimu. Jeigu palankios aplinkybės, per naktį gali įkliūti apie 100 pelėdų. Suprantama, tai nutinka tada, kai šie paukščiai keliauja į kitus kraštus. Beje, pelėda žiemoti skrenda tik vieną kartą gyvenime, kai būna jauniklis, vėliau grįžta į gimtinę ir lieka visam gyvenimui. Taip jos genuose užprogramuota: kol jauna, negali žiemą maisto susirasti – dar per silpna iš po gausaus sniego sugauti pelę, tačiau užaugusi ir sustiprėjusi grįžta ir puikiausiai gyvena gimtinėje.“

Pokalbiui pakrypus apie gudruolę varną, pašnekovas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip greitai varnos sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Pavyzdžiui, kad nereikėtų pačiai su riešutu snape toli skristi ir paskui bandyti jį perskelti, varna riešutą padeda ant kelio, kad pravažiuojančios mašinos jį sutraiškytų, o tada nusileidžia ant kelio ir ramiai sau lesa jau perskeltą riešutą. Kad taip „pasilengvintų“ darbą, varnai nereikėjo nugyventi šimtmečių, to užteko stebint aplinką!

„Žinau, kad lietuviams pavyko labiau negu mums. Jie iš Europos Sąjungos fondų gavo solidžią paramą, o mes turime patys galvoti, kaip išgyventi, – susitikimo pradžioje sakė mokslininkas. – Mūsų pagrindinis pajamų šaltinis yra turistai. Apsilankydami pas mus ir pirkdami bilietą, jie padeda išgyventi žiedavimo stočiai.“

Būtent Rybačij kaimelyje įrengtos didžiausios pasaulyje paukščių gaudyklės. Tai apie 80 m ilgio, 15 m aukščio ir 40 m pločio tinklai, kurie prieš daugelį metų čia ir buvo sukurti. O tuo, kad paukščiai mėgsta sustoti Kuršių nerijoje, niekas neabejoja. Čia yra Baltosios–Baltijos jūros paukščių migracijos kelias, kuriuo ir migruoja milijonai įvairių rūšių paukščių.

Pasak L. V. Sokolovo, gerai, kad Rybačij kaime dar yra moterų, mokančių tokius tinklus siūti: jie vandenyje gali tarnauti labai ilgai, tačiau pakabinti kaip gaudyklės ir veikiami saulės, tinkami būna tik apie trejus metus. Paskui pradeda plyšti, tampa lengvai pažeidžiami. Nusipirkti tinklus kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių, o tokie pinigai – kol kas neįgyvendinama svajonė, todėl viską, ką tik įmanoma, stengiasi pasigaminti patys.

Paukščių žiedavimas – nelengvas darbas, nes apie juos reikia surinkti labai daug duomenų. Pagautas paukštelis apžiūrimas, ar yra sveikas, pamatuojamas jo sparnų skersmuo, pasveriamas ir tik tada ant kojos užmaunamas žiedas su tam tikrais identifikavimo numeriais ir šalies pavadinimu, kur jis tą žiedą gavo. Sužieduotasis paleidžiamas į laisvę, tačiau nutūpęs ant artimiausios šakos apie dešimt minučių snapu krapšto koją, bando nusimauti žiedą. Kai kuriems tai pavyksta padaryti.

„Mūsų stotyje nėra elektros, todėl viskas yra užrašoma ranka, o paskui lapai vežami į Rybačij kaimą, kur duomenys suvedami į kompiuterį, – pasakojo L. V. Sokolovas. – Buvo metas, kai per dieną į tinklus pakliuvo daugiau kaip 9 tūkstančiai paukščių, o mūsų buvo tik 9 žmonės. Tada per parą kiekvienam teko sužieduoti daugiau kaip 1000 paukščių. Po tokio darbo iš nuovargio net pajudėti buvo sunku.“

Miškas, nenorintis atskleisti savo paslapties

Dar viena Kuršių nerijos unikali vieta – „Šokantis miškas“. Čia auga pušys, kurių kamienų forma ne tiesi, o lenkta, išraityta įvairiomis kilpomis. Kodėl taip nutiko, niekas negali tiksliai pasakyti, todėl iškeltos kelios versijos.

Pirmoji versija – tam įtakos galėjo turėti besikeičiančios krypties vėjas, kuris jauną medelį gali lankstyti į visas puses, taip pat dirvožemio, kurio pagrindas yra smėlis, temperatūrų svyravimai. Tačiau vėjas pučia visur, o tokios keistos pušys auga tik viename plote…

Antra versija – galimi tam tikri medžių genetiniai pakitimai. Bet ir ši versija silpnai atlaiko kritiką, nes iš paimtų kreivų medžių sėklų išaugo puikios, tiesios pušys.

Vietiniai gyventojai turi savo versiją. Pasak jų, tuo metu, kai čia augo jaunuolynas, į Kuršių neriją buvo atvykę rusų mokslininkai. Jie vykdė bandymus su lazeriais, kurie buvo nukreipiami būtent miško kryptimi, todėl kas gali paneigti, kad tokiu būdu buvo paveiktas medžių augimas.

Bioenergetikai sako, kad čia susikerta teigiama ir neigiama energija, todėl kai kuriems apsilankiusiems šiame miške ima svaigti galva, tad silpniems žmonėms čia nepatariama lankytis.

Versijų yra daug, lankytojų taip pat netrūksta, todėl ši vieta ypač saugoma, iki pat keistųjų pušų veda takas, iš kurio išklysti nevalia. Taip saugoma miško paklotė, kurią sumynus kenčia ir šie unikalūs medžiai.

Beje, tokių medžių dar galima pamatyti Švedijoje ir Rusijos Kemerovo srityje.

Smėlio galia

Norint pasiekti Efos kopų viršūnę, reikia keliauti apie 1,5 km mediniais takais. Takas viršūnės link vingiuoja 1980 m. pasodintų pušaičių mišku, todėl net ir svilinant karščiui gera kopti pušų pavėsyje. Pirmoji apžvalgos aikštelė įrengta daugiau kaip 50 m aukštyje. Iš jos puikiai matosi ir žvejų kaimelis Morskoje (jo lietuviškas pavadinimas Pilkopiai). Šio kaimelio istorija labai dramatiška ir įdomi. Per 200 metų Pilkopių gyventojams teko net tris kartus perkelti savo namus į kitą vietą gelbėjantis nuo kopų smėlio, kuris grasino užpustyti kaimą. Tik XIX a. kopas imta pamažu užsodinti medžiais, kurie gali sulaikyti smėlį. Prie Pilkopių kaimo gelbėjimo darbų labai daug prisidėjo taip vadinamas kopų inspektorius Francas Efas: jis sutvirtino ir apsodino Laužtkalnį, grasinusį užgriūti Rasytės kaimą. Po sunkaus penkerių metų darbo galinga kopa pagaliau buvo sustabdyta. Kaimelio gyventojai savo gelbėtojo garbei vieną aukščiausių kopos taškų pavadino Efo vardu, o patį inspektorių ėmė vadinti Kuršių nerijos kopų karaliumi.

Efo kopa yra išlaikiusi pirmapradį vaizdą – iš tolo boluoja jos smėlio viršugalvis. Apskritai rusiškojoje Kuršių nerijos dalyje daugiau išliko atvirų, sumedėjusia augalija neapaugusių kopų.