„Kino pavasario“ programoje „Kritikų pasirinkimas“ – kompromisų nepaisantis autorinis kinas

„Kino pavasario“ programoje „Kritikų pasirinkimas“ – kompromisų nepaisantis autorinis kinas
Vilnius
Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“.
Reporteris Dovilė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Dviems „Oskarams“ nominuota drama, didžiųjų kino festivalių apdovanojimus pelniusios kino istorijos, naujausi „Floridos projekto“ režisieriaus Seano Bakerio ir „Liepsnojančios moters portreto“ kūrėjos Céline’os Sciamma filmai – visus šiuos ironiškus, jautrius, epiškus ir įvairialypius kino pasakojimus „Kino pavasario“ žiūrovai galės pamatyti jau kovo 24–balandžio 3 dienomis vyksiančio festivalio programoje „Kritikų pasirinkimas“.

Šiemet prestižiniams kino leidiniams rašančių kritikų – Martos Balagos, Boydo von Hoeijo, Carmen Gray, Esinos Kucuktepepinar, Arielio Schweitzerio ir Adamo Kruko – įvertinimo sulaukė filmai, kurių režisieriai pademonstravo išskirtinius ir užtikrintus istorijų, formų bei žanrų pasirinkimus. Tarp jų – tiek garsūs, tiek pradedantys kino kūrėjai ir žanrine bei temine įvairove pasižymintys pasakojimai: Edgaro Wrighto muzikinis dokumentinis filmas „Sparks“ broliai“ (The Sparks Brothers), įtempta, vienu kadru nufilmuota Philipo Barantini drama restorano virtuvėje „Ties virimo riba“ (Boiling Point) ir visai neseniai „Sundance“ festivalyje Vidurnakčio programoje pristatytas Christiano Tafdrupo siaubo filmas „Svečiuose“ (Speak No Evil).

Ironiškas žvilgsnis į visuomenę ir „Oskarui“ nominuotos juostos

Kino kūrėjų poreikis reflektuoti visuomenę programoje „Kritikų pasirinkimas“ pasižymi ironija. Dviems „Oskarams“ šiemet nominuotas Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World) tęsia savo pirmųjų juostų „Repriza“ ir „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ temas, ir užbaigia Oslo trilogiją. „Smagu matyti J. Trierą sugrįžusį į Oslą su kino pasakojimu, kuris šiais laikais žengia ten, kur mažai kas išdrįsta – tiesiai į romantiškos komedijos teritoriją“, – apie „Blogiausias žmogus pasaulyje“ atsiliepia kino kritikė M. Balaga.

Ne vieną filmą apie sekso darbuotojus sukūręs Amerikos nepriklausomo kino režisierius Seanas Bakeris, prieš ketverius metus viešėjęs „Kino pavasaryje“ su drama „Floridos projektas“, į festivalį sugrįžta su naujausia komedija „Eržilas“ (Red Rocket), pasakojančia pornografijos žvaigždės Maikio istoriją. „Kiekvienu filmu bandau sumažinti stigmą“, – teigia kino kūrėjas, tikėdamas, kad humaniškas žvilgsnis į sekso darbuotojus leis žiūrovams į juos pažvelgti kitaip, o tuo pačiu ir pasijuokti iš situacijų absurdiškumo bei Maikio noro vėl tapti žvaigžde.

Naujiena iš šių metų Berlinalės – satyriška Idano Haguelio komedija „Susirūpinęs pilietis“ (Concerned Citizen) – pašiepia paviršutinišką liberalumą ir pasakoja apie privilegijuotą Tel Avivo homoseksualių vyrų porą. Jų noras pagerinti gyvenamojo rajono aplinką pasodinant medelį, į kurį vis atsiremia emigrantai, tampa tikru galvos skausmu sodintojui ir tolimesnių įvykių katalizatoriumi. „Susirūpinęs pilietis“ – tai juodoji komedija apie gentrifikaciją“, – atskleidžia režisierius.

Motinystė ir moters kova už teisę rinktis

Šalia ironiškų ir satyriškų filmų „Kritikų pasirinkime“ netrūks juostų, pasakojančių jautrias, skausmingas ir net absurdiškas istorijas apie motinas ir moteris, kovojančias už savo gyvenimą bei laisvę. Venecijos kino festivalyje „Horizontų“ programoje pristatytas slovakų režisieriaus Peterio Kerekes filmas „107 motinos“(107 Mothers) leidžia pažvelgti į motinystę kalėjime. Kaip „The Film Verdict“ recenzijoje pažymi kino kritikas Boydas van Hoeijas, P. Kerekes puikiai pastebi neįprastas, filmui tekstūros suteikiančias detales, kurios padeda žiūrovui pasijusti ypatingu, o absurdiškos akimirkos, pavyzdžiui, juodų batelių pado lakavimas raudonu laku, siekiant juos paversti „Christiano Louboutino“ aukštakulniais, išlieka atmintyje dar ilgam.

Į motinystę per absurdo prizmę žvelgia ir Egipto režisierius Omaras El Zohairy išraiškingos estetikos filme „Plunksnos“ (Feathers). Po magijos triuko per vaiko gimtadienį tėvui pavirtus višta motina privalo išlaikyti šeimą ir kažkaip susigrąžinti vyrą. Pasak režisieriaus, juostoje vaidinantys neprofesionalūs aktoriai įkūnija visą mūsų visuomenę, susiduriančią su tomis pačiomis problemomis. „Plunksnos“ yra filmas apie žmonijos esmę“, – sako O. El Zohairy.

Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanota Audrey Diwan juosta „Įvykis“ (Happening) – tai žvilgsnis į varžomą moters laisvę rinktis. „Filmas mums ne tik leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie praeities įvykius, bet ir tai, kas šiuo metu vyksta kitur ir gali vėl pasikartoti ateityje“, – pažymi kino kritikas B. van Hoeijas.

Pasaulis vaiko akimis

Šiemet daugiausia kritikų balsų surinko ir absoliučiu jų favoritu tapo „Liepsnojančios moters portreto“ režisierės Céline’os Sciamma filmas „Mažytė mama“(Petite Maman). Prie savo kūrybinių šaknų grįžusi kino kūrėja naujausiame kūrinyje kalba apie netektį, sielvartą ir susitaikymą. „Ramus ir intymus, gražus ir nepaprastai keistas pandemijos metu sukurtas filmas, kuris, tyrinėdamas emocinius sielvarto, vienatvės ir vaizduotės klodus, išardo laiką“, – sako kritikė C. Gray.

Šokiruojanti tema, atsiskleidžianti iš vaiko perspektyvos, paliečiama Lauros Wandel debiute „Žaidimų aikštelė“ (Playground). „Žaidimų aikštelė gali būti vieta, kur atrandame smurtą, taip pat visus naujus socialinius kodus, būdingus šiam mikrokosmosui. Nora, šio filmo centre esantis vaikas, išmoks visu tuo žongliruoti“, – apie Kanuose už geriausią debiutą įvertintą dramą pasakoja režisierė.

Išgyvenimas karo ir perversmo fone

Šiemet „Kritikų pasirinkimo“ programoje „Kino pavasaris“ pristato tris itin ryškius epą primenančius pasakojimus, kurių veikėjai atsiskleidžia per sudėtingą, karų ir perversmų paveiktų šalių istoriją. Izraelio režisierius Nadavas Lapidas Berlinalėje „Auksiniu lokiu“ įvertintoje juostoje „Sinonimai“ įrodė, kad nebijo kalbėti aštriomis, savo gimtojoje šalyje tabu laikomomis temomis. Naujausiame Kanuose apdovanotame filme „Šūvis į Ahedės kelį“ (Ahed's Knee) jis toliau tyrinėja sukarintos valstybės paliekamas traumas ir kultūrinę priespaudą. „Ši istorija“ – tai aštri ir šmaikšti pavojingo kultūros ir politikos santykio analizė bei pagarba problemiškam, bet itin svarbiam Menininko – šaukiančio, net kai visi nori užsičiaupti – statusui“, – apie filmą sako kritikas Adamas Krukas.

Vizualiai užburiantis Qiu Jiongjiong kinematografinis epas „Nauja sena pjesė“ (A New Old Play), kuriame pasakojamas Sičuano operos klouno gyvenimas, atskleidžia sudėtingą ir permainingą XX a. Kinijos istoriją. „Qiu Jiongjiong neapsiriboja jokia forma, pristatydamas trijų valandų sagą apie Sičuano operos atlikėjų nuotykius ir (dažniausiai) nesėkmes XX amžiaus Kinijoje,“ – „Cineuropa“ recenzijoje rašo M. Balaga.

Kitas ne mažiau vizualiai įspūdingas prancūzų režisieriaus Arthuro Harari filmas „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ (Onoda: 10,000 Nights in the Jungle) yra paremtas tikra, neįtikėtina japonų kareivio Hiro Onoda istorija. „Nuo vaikystės veiksmo ir nuotykių istorijas mėgusį režisierių taip sužavėjo ši epiška istorija, kad jis net ryžosi kurti filmą japonų kalba“, – taip Onodos istoriją apibūdina kritikas B. van Hoeijas.