Kilnus poelgis – dvasinga dovana pačiai sau

„Buvom visai nepažįstami žmonės, o užteko vienintelio įvykio bei kelių valandų pažinties, kad taptume tarsi artimi giminės“, – sako rygietė Svetlana Belousova.

Moters pažintį su iš Danijos į tėviškę paviešėti parvykusia Rasa Katkevičiūte ir jos tėčiu, Papyvesių kaimo ūkininku Povilu Katkevičiumi padiktavo lemtingas atsitiktinumas.

Vieną šios vasaros dieną Rasa su savo dukterėčia Živile buvo išlėkusios pailsėti į Jūrmalą. Tą pačią dieną Latvijos pajūryje nutarė atsipūsti ir smulkų verslą Rygoje turinti Svetlana. Kitas sutapimas – grįždama atgal rygietė Jūrmalos degalinėje prisipylė kuro, o plaudamasi rankas degalinės tualete, ant lentynėlės, pasidėjo piniginę. Ir pamiršo… Po kiek laiko į tą pačią degalinę užsuko Rasa su Živile. Tualete pamačiusios pūpsant storą piniginę jos kiek sutriko, bet tuoj pat ėmė sukti galvas, kaip surasti piniginės savininkę. Juk piniginė buvo netuščia: beveik 400 eurų, vairuotojo pažymėjimas, kiti dokumentai, daug įvairiausių kortelių… Rasa paskambino iš Latvijos kilusiam savo draugui Marčiui, su kuriuo kartu gyvena Danijoje, ir paklausė patarimo. Po jų pokalbio įrašas apie radinį labai greit pasirodė feisbuko socialiniame tinkle.

– Aš pati piniginės pasigedau jau parvažiavusi namo. Paprašiau Jūrmaloje gyvenančių savo draugų, kad nuvažiuotų į tą degalinę, nors vilčių, kad piniginė ten dar gulės, beveik nebeturėjau. Juk nuo to laiko, kai ją ten pamiršau, buvo praėjusios kelios valandos. Kai draugai pasakė, jog piniginės nerado, labai susikrimtau. Buvau net sugalvojusi prašyti degalinės valytojų, kad jos, į konteinerius išpildamos šiukšliadėžių turinį, pažiūrėtų, ar ten nėra išmestos piniginės. Susigrąžinti pinigų, žinoma, nesitikėjau, man labiausiai rūpėjo dokumentai. Juk juose – pusė gyvenimo, ypač verslu užsiimančiam žmogui. Be vairuotojo pažymėjimo negalėčiau pajudėti iš kiemo, o vizitinėse kortelėse – daugybė svarbių kontaktų ir t. t., ir pan., – savo nerimą prisiminė Svetlana. – Staiga sulaukiau savo bičiulių skambučio, jog feisbuke skelbiama apie radinį ir minima mano pavardė. Taip užsimezgė pirmasis kontaktas su geros širdies ir tyros sąžinės moterimis iš Lietuvos.

Kadangi nei Rasa, nei Živilė, puikiai kalbančios angliškai, rusų kalbos nemoka, o Svetlana gali bendrauti arba latvių, arba rusų kalba, padėti susikalbėti Rasa paprašė savo tėčio Povilo Katkevičiaus. Rastos piniginės savininkės nė kiek neišgąsdino žinia, kad atsiimti radinio iš Rygos teks atvažiuoti į Pasvalį.

„Juk visai netoli – vos per šimtą kilometrų“, – šypsojosi tą patį pavakary į Papyvesius atskubėjusi Katkevičių viešnia. Kadangi Svetlanos vairuotojo pažymėjimas buvo pamestoje piniginėje, pas jos radėjus Svetlaną kartu su trylikamečiu sūnumi Georgijumi atvežė šeimos draugai Irina ir Vitalijus Sacharovai. O Rasos tėtis, Živilės senelis Povilas Katkevičius, kaip įprasta šio kūrybingo ūkininko gyvenimo būdui, surengė priėmimą: su kaimiškomis vaišėmis, su muzika.

Svečiams iš Latvijos Povilas surengė mini koncertą – grojo armonika ir dainavo savo kūrybos dainas.

– Esam sužavėti ne tik šių žmonių sąžiningumo, nuoširdumo, bet ir itin šilto bendravimo, smagių Povilo pašmaikštavimų. Labai džiaugiamės su jais susipažinę ir tikimės, kad vien šio vakaro susitikimu mūsų pažintis nesibaigs, – sakė Svetlana. – Iki šiol žinojome vieną Lietuvos Povilą – garsųjį šokių ant ledo virtuozą Povilą Vanagą. Bet dabar įsitikinom, kokių įdomių, šviesių, kūrybingų žmonių galima sutikti jūsų krašto kaimuose. Keisti tie gyvenimo kelių viražai, šitaip netikėtai suvedantys visai nepažįstamus žmones. Vienas – pametė, kitas – rado, o kiek džiaugsmo dabar mums visiems. Ne veltui sakoma, jog gerumas gelbsti pasaulį…

Atitardamas viešniai iš Rygos, Povilas Katkevičius teigė, jog padaryti gerą darbą yra didelis malonumas ir sielos atgaiva, todėl stengiasi žmonėms padėti kiekviena proga, kai tik mato, jog jiems reikia pagalbos.

Sąžiningumas Katkevičių giminėje turbūt yra įaugęs į kraują. Lygiai prieš dešimtį metų savo gražiu poelgiu visus sužavėjo tame pačiame Papyvesių kaime gyvenančios Povilo sesers Aleksandros dukra, o jo – krikšto dukra Vita. Moteris tuomet prie Pasvalio esančios kavinės tualeto kambaryje rado rankinę su pinigine, kurioje gulėjo ne tik didelė pinigų suma, bet ir banko kortelės su šalia ant lapukų užrašytais slaptažodžiais, asmens dokumentai. Iš jų paaiškėjo, jog visas šis turtas priklauso senjorei iš Australijos. Vita susisiekė su Australijos garbės konsulu Lietuvoje, o jam padedant, pavyko susisiekti ir su iš Lietuvos jau išvykusia australe.

Padėkoti pasvalietei už jos kilnų poelgį į Pasvalį buvo atvykęs pats Australijos garbės konsulas. Jis sakė: „Man ypač malonu, kad toks gražus dalykas atsitiko Lietuvoje. Lietuvė, radusi nepažįstamo žmogaus pinigus, juos saugojo, kol susirado mus. Išgirdusi apie atsiradusią rankinę, australė turbūt apsiverkė iš džiaugsmo. Ji labai dėkojo ir prašė perduoti nuoširdžiausią padėką savo geradarei. Manau, kad tokių žmonių, kaip ši pasvalietė, pasaulyje nėra daug, tad juos privalome branginti.“

Pati Vita savo gražaus poelgio nebuvo linkusi sureikšminti. Anot kuklios moters, taip pat būtų pasielgęs bet kuris doras žmogus. Net ir pats Povilas Katkevičius apie šį įvykį sužinojo tik tada, kai apie jį perskaitė spaudoje. „Paskambinau savo sesei Aleksandrai, padėkojau, kad užaugino tokią šaunią dukrą ir pasakiau, kad aš jomis abiem didžiuojuosi“, – prisimena Povilas.

O šiandien tokių pat žodžių nusipelno jis pats, nes lygiai taip pat kilniai pasielgė jo dukra Rasa ir jo anūkė Živilė. Beje, tą pačią dieną, kai rygietė Svetlana atvyko į Papyvesius padėkoti jos piniginę radusioms moterims, buvo Rasos gimtadienis. Tad gražus šios jaunos moters poelgis – labai prasminga ir dvasinga dovana pačiai sau.