Kiekvienas vaikas – asmenybė

Turbūt dauguma skaitytojų sutiks, kad pirmoji mokytoja vaiko gyvenime – svarbiausia. Keletą metų mažiesiems ji tarsi antroji mama, padedanti pažinti aplinkinį pasaulį, išmokti raideles ir skaičiukus. Būtent pradinėje mokykloje vaikai įgyja pasitikėjimą savimi arba jį praranda – čia daug priklauso nuo mokytojos.

– Kelintą kartą švęsite profesinę Mokytojo dienos šventę?

– Kai paskaičiavau, kad jau 24-ius metus dirbu mokytoja, pagalvojau: „Laikas labai greitai bėga“.

– Teko girdėti, kad mokyklą baigėte aukso medaliu, buvo atviri visi keliai. Kodėl pasirinkote mokytojo kelią? Ar tai buvo vaikystės svajonė, o gal šeimos tradicijos?

– Mokytoja tapti norėjau nuo trečios klasės. Kai mokyklą baigiau aukso medaliu, ne vienas įkalbinėjo studijuoti mediciną ar teisę, tačiau aš save mačiau stovinčią klasėje prieš mažuosius mokinukus. Kai padaviau atestatą priėmimo komisijai Šiaulių pedagoginiame institute (tuomet taip vadinosi), taip pat nustebo, sakė: „Vienintelis medalininkas“.

– Kokią mokyklą baigėte, kokie mokytojai ir jų darbo metodai įsiminė?

– Baigiau tą pačią mokyklą, kurioje ir dirbu. Viskas pažįstama ir sava.

– Kodėl pradinukai? Ar teko dirbti ir su vyresnio amžiaus vaikais?

– Pradinukai – nes be galo mylėjau vaikus. Mano draugai vaikystėje buvo mažesni vaikai. Jie nuoširdūs, atviri, mieli, tiki tavimi. Su vyresniais dirbti neteko.

– Iš buvusių mokinių tėvų girdėjau, kad visą laiką esate mokinių mylima ir gerbiama. Kaip to pasiekiate? Ko reikia norint, kad mokiniai įsiklausytų į tavo žodžius ir nematytų tavyje priešo?

– Darau tai, ką ir dauguma mokytojų. Gerbiu kiekvieną vaiką. Stengiuosi įžvelgti menkiausią pastangą. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurių siekiu – kad mano mokinys mokykloje jaustųsi ramus ir saugus. Nuolat kartoju – klysti nėra gėda, svarbu dažnai nekartoti tų pačių klaidų. Daug juokauju su mokiniais. Kalbu apie pagarbą, jautrumą, toleranciją, atjautą. Mokau džiaugtis ne tik savo, bet ir draugo laimėjimais (paplojam vieni kitiems, pasveikinam, pagiriam).

– Taip pat tėvai pasakojo, kad puikiai mokate dirbti su spec. poreikių turinčiais vaikais, sugebat įteigti jiems, kad jie yra nuostabūs ir viską galintys. Ar to mokėtės specialiai, ar intuityviai žinot, ko reikia kiekvienam vaikui?

– Man visi mokiniai yra lygūs, nes visi yra žmonės. Neskirstau vaikų pagal gebėjimus ir poreikius. Kiekvieną raginu atrasti jam tinkamą ir malonią veiklą, mokymosi būdą, stengiuosi pažadinti norą veikti, judėti pirmyn, kad ir mažais žingsneliais.

– Ar visą laiką dirbate toje pačioje mokykloje?

Nežinau, gerai tai ar blogai, tačiau Musninkų mokykloje esu nuo 4-os klasės…

– Kas per darbo metus mokykloje labiausiai keitėsi? Ar kito (ir į kurią pusę) jūsų darbo sąlygos, mokymo sistema, ar darbas tapo lengvesniu? Kokia būtų Jūsų nuomonė apie švietimo sistemos pertvarką?

– Mokykla renovuota, klasėje turiu kompiuterį, spausdintuvą, projektorių – tik dirbk.

Nepatinka, kad „iš aukščiau“ yra brukami modeliai – pamokos struktūros modelis, veiklos organizavimo modelis ir pan. Mokytojas geriausiai pažįsta ir žino savo klasę. Negali visiems tikti tas pats. Būtų puiku, jei kiekvienoje klasėje būtų mokytojo pagalbininkas.

Svarbu dar ir paties mokytojo nusiteikimas ir požiūris.

– Kiek pradinukų laidų išleidote, ar skiriasi skirtingų laidų vaikai?

– Išleidau penkias laidas. Kaskart palydint ketvirtokus atrodo, kad kitų taip nepamilsi… Bet ir vėl jie tampa „mano vaikai“. Labai sunku atsisveikinti, nes man ketvirtokai tokie brandūs – tikri partneriai (šiemet ir mokau ketvirtaklasius).

– Kokia yra jūsų šeima, gal joje yra ir daugiau pedagogų?

– Šeimoje mokytojų nėra, bet tetulių mokytojų turiu…

– Ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms?

– Linkiu mylėti darbą, vaikus ir save.

– Sveikinu Jus Traptautinės mokytojų dienos proga, Linkiu sėkmės, kūrybos polėkio. Ačiū Jums už pokalbį.

Danguolę Blusevičienę kalbino Janina Pukienė