„Keturkojo vilties“ įkurtuvės: apleistą pastatą prikėlė naujam gyvenimui ir globotinių laimei

Jau dvejus metus Alytuje veikiančiai nuskriaustus ir į bėdą papuolusius gyvūnus gelbėjančiai asociacijai „Keturkojo viltis“ rytoj svarbi diena – švęs įkurtuves naujosiose patalpose Stoties g. 18. Šia proga asociacijos įkūrėjas Eimantas Kalėda visus kviečia į renginį, kur kiekvienas turės progą susipažinti su globojamais keturkojais, pamatyti, kokiomis sąlygomis jie gyvena, sudalyvauti viktorinoje ir pasikalusyti koncerto. Čia lauks ir įspūdigas Alytaus sportinių šunų klubo „Cerberis“ pasirodymas. Pramogų nestigs ir mažiesiems šventės dalyviams.

Patalpas pakeitė neatpažįstamai

„Šis renginys skirtas žmonėms susipažinti su mūsų asociacijos veikla, taip pat norime išsklaidyti daugybę su gyvūnų globos namais siejamų mitų, kurie griauna visų gyvūnų prieglaudų reputaciją. Labai tikimės ir paramos, kurios mūsų asociacijai gyvybiškai reikia“, – sakė E. Kalėda.

Alytuje, Stoties gatvėje, netoli buvusios geležinkelio stoties esančias apleistas patalpas asociacija „Keturkojo viltis“ išsinuomojo dar praėjusių metų rudenį. Kritinės būklės buvusios patalpos šiandien pasikeitė neatpažįstamai – įdėti langai, įvestas karštas vanduo, sutvarkyta kanalizacija, įrengtas tualetas, sutvarkyta elektros instaliacija, grindys išklotos plytelėmis, įrengti voljerai gyvūnams laikyti.

Sienos taip pat suremontuotos, o ant sienų pastato viduje net nugulė vilniečių menininkių Uršulės Kavaliauskaitės-Vaitulionės ir Smiltės Jablonskaitės piešinys. Neatpažįstamai pasikeitė ir pastato išorė, kurią puošia taip pat menininkų piešiniai. Juos asociacijai dovanojo alytiškis Pijus Šematulskis ir Mantas Atmanavičius.

„Iki šiol remontuojame patalpas, dar visko tikrai nebaigėme. Tačiau vaizdas jose – labai džiugina akis. Kiek į visa tai investuota neskaičiavome, nes mus kai kuriomis statybinėmis medžiagomis, langais parėmė žmonės. Stengėmės viską daryti už  kiek įmanoma pigiau – iš likučių, atraižų“, – pasakojo asociacijos įkūrėjas Eimantas.

Skolą dengia skola

Turbūt ne vienam kilo klausimas, iš kokių lėšų išgyvena ši asociacija ir išlaikomi jos priglausti keturkojai – katės ir šunys. Liudininkų čia būtų nemažai – Eimantas investuoja ir daug savo asmeninių lėšų, prie asociacijos gyvavimo labai prisideda savanoriai, gyvūnams prijaučiantys, aukojantys žmonės. Išlaidų čia išties netrūksta – jų reikia ne tik patalpų remonto darbams, jų nuomai, bet ir gyvūnų maistui, veterinarinėms paslaugoms. O ką jau kalbėti apie įdėtą darbą ir laiką, kurių neskaičiuoja nei pats Eimantas, nei savanoriai.

Kalbant apie veterinarines paslaugas, jos turbūt lieka vienu didžiausių galvos skausmu, mat globotiniai jų laukti negali, pagalbos reikia čia ir dabar, net jeigu ir nėra pinigų už ką sumokėti veterinarijos gydytojams.

„Dažniausiai mes visada esam skolose už veterinarines paslaugas. Tikriausiai dar nėra taip buvę, kad mes gyventume ramiomis širdimis, kad viskas apmokėta. Surenki vienai skolai, o jau žiūrėk brendi į kitą. Tai tarsi užburtas ratas“, – atviravo asociacijos įkūrėjas.

Norėtųsi ir valdžios dėmesio

Kiekvienąkart besikalbant su Eimantu, liūdnų ir linksmų istorijų apie globotinius jis niekada nepritrūksta. Kartais net gali pajusti nemenko pykčio gaidelę ant tų, kurie taip beširdiškai elgiasi su gyvūnais.

Tiesa, pagalbos ne kartą jis kreipėsi ir į Alytaus miesto valdžios kabinetuose sėdinčius asmenis, tačiau iki šiol nieko konkretaus nesulaukė. Dėl to jis irgi jaučia kartėlį. „Juk mes gyvūnų prieglaudos ir priežiūros paslaugą atliekame geriau negu tie, iš kurių paslaugą savivaldybė perka“, – tarstelėjo Eimantas.

Šiuo metu asociacija globoja apie 140 kačių ir virš 20 šunų. Beje, bešeimininkės katės laikinai įkurdintos Radžiūnų kaime esančioje nuomojamoje sodyboje, tačiau ir iš ten jau tenka išsikelti, todėl Eimantas intensyviai ieško kitos tinkamos vietos.

„Nenorime šunų ir kačių laikyti vienoje vietoje, nes lojimas kelia stresą. Neįsivaizduoju, kur reikės jas padėti ir jeigu mus taip staiga iš sodybos išmestų, tai tikriausiai visas 140 kačių tektų vežti į savivaldybę ir paleisti“, – juokavo Eimantas ir po to labai rimtai pridūrė, kad jį stebina, jog miesto valdžia suranda pinigų įvairiems ne pirmos būtinybės objektams, o labiausiai pagalbos stokojantiems – kišenės būna tuščios.

Ko trūksta labiausiai?

Pasiteiravus, ko šiandien asociacijai labiausiai trūksta, Eimantas tik beviltiškai atsiduso ir akimirką pagalvojęs atsakė: „Būti niekam neskolingais. Tada labai reikia šildymo sistemos ir dezinfekavimo lempos, be kurios puolantys virusai išguldo globotinius. Dar labai reikia savanorių rankų, žmonių palaikymo… Norisi, kad jie būtų atsakingesni gyvūnų atžvilgiu. To neatsakingumo pasekmės bent jau mane labai išvargina emociškai. Ir dar vargina mintis, kad visa tai niekada nesibaigs, tad kartais ir motyvacijos pritrūksta, bet kai pamatai globotinių akis, ir vėl siela prisipildo šviesių minčių“.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“