Keturis dešimtmečius kartu esantys Šliuželiai: „Supratome, kad nebesinori skirtis“

83
Šiauliai
I. ir V. Šliuželių asmeninio archyvo nuotr.
Enrika Valančiūtė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Irena ir Vilius Šliuželiai jau 38 metus gyvena santuokoje. Pažįstami – dar ilgiau. Ir visus tuos metus jiedu visada vienas šalia kito – ir namie, ir darbe, ir hobis jų tas pats, ir laisvalaikis bendras. Šv. Valentino dienos proga kalbėjomės su žinomais Lietuvoje ir užsienyje menininkais, kaip išlaikyti darnius santykius, ar nekyla konfliktų, kartu kuriant meninius objektus, galiausiai – kaip mylėti ne tik brangius žmones, bet ir savo miestą bei gimtinę.

Kartu – nuo studijų

– Irena, Viliau, kaip jūs šiuo metu gyvenate?

Irena: Mano visas gyvenimas yra Dailės mokykla. Aš ją kaip mokinė baigiau, po studijų iškart atėjau dirbti mokytoja, dar vėliau joje teko dirbti administracinį darbą – 27 metus. O kai baigėsi kadencija, atėjo laikas spręsti, ar man dar to reikia, ar jau reikia keisti. Turiu tokį požiūrį į kiekvieną detalę: reikia šito man gyvenime ar ne? Ir kai matau, kad yra dalykų, kurie praeina dėl pliuso, negaliu jų pakęsti. Kai būdavo neracionalių sprendimų, kuriuos turiu įvykdyti, man atrodo, jausdavau net fizinį skausmą. Ir tada Vilius sako: užteks. O laikas toks, kad dar ne pensinis amžius, reikia dar pasidarbuoti ir sveikata leidžia, bet norėjosi išeiti į save, nes tai, ką turėjau, mano supratimu, buvo tarnystė.

Dabar jaučiu nemažą skirtumą nuo ano laikmečio administracinio darbo ir kai dirbu mokytoja dabar. Anksčiau visas mano laikas, netgi tada, kai lipdydavau savo kūrybinius darbus, būdavo skirtas ir galvojimui, strategavimui, sprendimams. Sudėtinga būdavo. O dabar jaučiu vidinę ramybę, džiugesį, kai galiu ramiai kurti, tvarkytis, net daikčiukų dėliojimas namie man teikia malonumą. Man gera turėti savo uostą, kuriame gerai jaučiuosi, kuriame laukiu sau brangių žmonių. Gera niekur neskubėti ir negalvoti apie pareigas. Dabar toks periodas, kurį aš labai vertinu, esu patenkinta ir laiminga. Ypač gera, kai gali palyginti, kaip buvo anksčiau ir kaip dabar yra.

Vilius: Aš anksčiau buvau tik Dailės mokyklos mokytojas, o dabar mane pakvietė Sauliaus Sondeckio menų gimnazija vesti vaikams medžio skulptūros pamokų. Tai jau darbas su vyresniais mokiniais. Atradau daug prasmės – su gimnazistais, brandesniais vaikais yra visai kitas darbas, kitoks jų suvokimas, supratimas. Kai dirbi, svarbiausia yra grąža. Jei dirbi ir jauti, kad duodi daug, bet neatgauni atgal, jie neišmoksta, ateina tarsi nusivylimas, ar reikia persiorientuoti tau pačiam, gal ne tą dirbi. O kai mokai ir grįžta grąža, yra įsivertinimas, pasitenkinimas, gerai, smagiai sekasi dirbti.

– Kokia jūsų pažinties istorija?

Irena: Labai paprasta viskas – mes esame bendramoksliai. Susitikome Šiaulių pedagoginiame institute, nes įstojome į tą patį fakultetą. Turėjome labai mielą, šaunią grupę. Kažkaip likimas sudėliojo, kad mes susidraugavome kaip kursiokai, kaip draugai, o paskui viskas nejučia įvyko. Tie penkeri studijų metai ėjo į pabaigą ir mes supratome, kad visai nebesinori skirtis.

Kai mokėmės, po mokslų dar gaudavai paskyrimą, kur dirbti. Iš pradžių galvojome, kad važiuosime į Alytų, nes Vilius dzūkas, kilęs iš Lazdijų. Sakome, arba arčiau jo namų, arba čia likti. Bet Šiauliuose gauti darbą buvo sudėtingiau, nes daug šiauliečių baigė tą patį. Alytuje nusimatėme, kur galėtume būti reikalingi, kur gyventume. Bet sutikau Dailės mokyklos pavaduotoją, jis pasidomėjo, kur eisiu po studijų, ir pakvietė į Dailės mokyklą. O ji man tuo metu buvo kažkas tokio, tai buvo ideali vieta. Ten požiūris į vaiką, į kūrybą buvo kažkoks ypatingas. Žinoma, kad noriu į Dailės mokyklą! O Vilius ketverius metus važinėjo į Pakruojo rajoną dirbti. Vėliau pradėjome statytis namus...

 

„Jei vienam užėjo kūryba, puikiai suprantame“

– Kartu brendote ir kaip asmenybės, ir kaip šeima, ir kaip kūrėjai. Ar lengva kartu gyventi dviem menininkams?

Vilius: Ir taip, ir ne.

Irena: Aš, ko gero, dabar atsakyčiau, kad visai puikiai pavyksta. Nes yra sutarimas, supratimas: jei kūryba užėjo, tai užėjo šventai. Buitis tada lieka kažkur toli...

Vilius: Pliusas tas, kad mes vienas kitą labai gerai suprantame. Jeigu vienam iš mūsų užėjo kūryba būtent dabar ir būtent čia, puikiai suprantame ir kitas duodame ramybę – eik ir daryk, ką nori. Mane supranta, jei man reikia kažką drožinėti, jei Irenai kilo mintis ką nors lipdyti – aš ją irgi suprantu. Dėl buities mes sutariame, viskas gerai.

Irena: O kas blogai?

Vilius: O blogai tas, kad kai pradėjome kiekvienas ieškoti, kuo kūryboje užsiimsime, man kažkaip visada imponavo linija. Aš buvau grafikas, bet, laikui bėgant, supratau, kad, su adata krapštant tas plonas linijytes, labai vargsta akys. Jos man ėmė labai silpnėti. Tada supratau, kad reikia kažko kito ieškoti. Bandžiau akvarelę, dažus, bet mane patraukė užsiimti keramika, nes juk namuose visos sąlygos yra. Aš ir taip ilgą laiką mokykloje vaikams dėsčiau skulptūrą, keramiką, nors pats asmeniškai grandiozinių darbų nedarydavau.

Tačiau svarbumas yra ne tai. Kai yra du žmonės šalia, labai svarbūs jų charakteriai, tvirtumas. Jei tu dar jaunas ir ieškai savo kelio, labai turi įtakos tai, ką pamatai šalia. Tada kūryba gali supanašėti, atsirasti detalių kopijavimas. O kai jau paaugi ir suvoki, kad turi ieškoti savo, tai ir atrandi savastį. Mes vengiame daryti tai, ką moka kitas. Kadangi Irenos įdirbis yra labai didelis, man reikėjo atrasti kažką, kaip aš galėčiau save išreikšti, kas man tiktų ir patiktų. Ir vienas iš dalykų, ką mes visiems parodome, yra mūsų rankų mažieji pirštai. Irena, darydama savo subtilius darbus, su plonais pirštais gali tai, ko aš negaliu.

Irena: Aš sakyčiau, pridėjusi ranką prie širdies, kad žmogui kelią dėlioja likimas. Turi dirbti, stengtis, įvertinti, kas tau duota, išnaudoti tai ir dalintis. O žmonės į gyvenimą ateina ir pasilieka ne veltui. Kai Viliui išseko galimybė dirbti su grafika, atsirado keramika. Viliau, tu taip labai smarkiai neieškojai, bet mus abu pasikvietė į Jelgavą – tai buvo stebuklas. Mus pakvietė atstovauti Šiauliams trijų draugaujančių miestų parodoje – kurti keramiką. Kai paskambino man ir pasiūlė, aš sakau: „Viliau, kaip tu galvoji?“ Ir jis sako – gerai.

Vilius: Bet mūsų darbai taip skiriasi, kad vienoje parodoje negalime būti.

– Bet juk tiek daug bendrų parodų turite...

Vilius: Turime. Bet mūsų išraiška per daug priešiška. Kiek pas ją yra švelnumo, harmonijos, kokia romantiška linija, o pas mane drastiška, grubesnė... Ir jos nedraugauja viena su kita.

Irena: Bet kiekviena turi savo vietą po saule.

Vilius: Masinėse, grupinėse parodose – taip, puikiai.

Irena: Po šio išvažiavimo prasidėjo mūsų naujas etapas. Mus pasikvietė latviai į didelio formato šamoto skulptūrų plenerą. Važiavome labai susirūpinę, to dar niekada nebandę. Tos skulptūros dvimetrinės – kaip jas suvaldyti?..

Vilius: Bet turėjome gerus mokytojus. Iš pradžių jie mus stebėjo, paskui ėmė girti. Mes darome dar kitaip negu jie. Jie laukė, kada mums subyrės tos skulptūros, bet žiūri, kad nebyra. Tai pradėjo girti.

Irena: Padarėme skulptūrą dukart greičiau negu jie. Vėliau su latviais labai susidraugavome, jautėmės labai lygiavertiški.

– Kaip sekasi kartu kurti? Nekyla konfliktų?

Vilius: Kai pabandėme kartu lipdyti, kaip matėme dirbant Aleksandrą ir Marite Djačenko, mums labai patiko. Ir nuo tų pirmų kartų natūraliai išsisprendė, kuris ką daro. Jei techniškai galima, tai vienas darome savo darbą, kitas savo. Mus net juokas kitąkart suima: kai reikia padaryti darbą, tiesiog žodžiu apsitariame ir ką kalbame, tą abu vienodai matome. O po to lipdome ir nebūna jokių ginčų.

Irena: Bet vis tiek projektas būna daugiau ar mažiau vieno sugalvotas.

Vilius: Iš pradžių turime nulipdyti minimalią skulptūrą ir ją pateikti. Namie mes kiekvienas kaip matome, taip padarome, tada abu sudedame, lyginame ir padarome bendrą kūrinį, paimdami kažką iš vieno ir kažką iš kito.

Irena: Bet kadangi tas projektas būna daugiau vieno mintis, tai ir galutinis žodis dėl formos ar pan. priklauso jam. O darant didelę skulptūrą, irgi būna improvizacijų, nes tai nepatinka, tai kažkas negerai išeina, tad apsitariame ir iš naujo kažką bandome. Kantrybės užtenka.

– Koks buvo įsimintiniausias lipdymas?

Vilius: Esame vieną skulptūrą padarę, po kurios sakiau, kad daugiau niekada kartu nedarysiu... (Šypsosi.)

Irena: Kai Šiauliuose vyko skulptūrų pleneras, mes neturėjome dalyvauti. Bet paskutinę dieną, kai krosnys jau buvo suvežtos, viskas padaryta, suruošta, kitą dieną tereikia pradėti, skambina man Aleksandras ir sako: mes neatvažiuosime, nes bijome užsikrėsti. Karantino dar nebuvo, bet koronavirusas jau siautė. O ką mums daryti – juk jau rugsėjis, jau darbas abiem mokykloje... Kadangi Vilius laisvesnis būdavo rytais, o aš – po pietų, taip ir pasiskirstėme.

Vilius: Tema buvo miesto ženklai. Pasikalbėjome su Irena, kad darysime miesto kodą, ir be eskizo pradėjome lipdyti. Bet vis tiek prireikė eskizo galutiniam variantui, kad matytume, kaip atrodys, kuo pabaigsime. Aš nulipdžiau, kad iš miesto turi išlįsti drakonas. Tai aš ir tikiuosi, kad bus drakonas. Irena pasižiūri ir sako: „Koks čia krokodilas? Reikia meškos, juk Šiaulių ženklas meška.“ Ne! Reikia man drakono... Aš iš ryto darau drakoną, kitą rytą ateinu – kažkokia meška. Aš vėl perdarau į drakoną. Na, bet paskutinis buvo jos vakaras, tai ir liko nei meška, ne drakonas. Toks kažkoks (abu juokiasi).

Santykių recepto ingredientai

– 43-ejus metus pažįstami, 38-eri – santuokoje. Visą laiką prabūnant kartu ir darbe, ir namie, ar ne per daug vienam kito?

Vilius: Man kažkas labai įdomiai pasakė, iš ko gyvenimas susideda. Iš 4 sričių: yra darbas, namai, hobis ir poilsis. Mūsų hobis ir poilsis sukrenta į krūvą. Ir net dalinai darbas. Tu eini į mokyklą, bet vis tiek užsiimi panašiai, kaip ir kūryba.

Irena: Bet pas mus viskas sukrenta – visi tie 4 dalykai. Namo kasdien mes grįžtame vėlai, nuovargis jaučiasi nemenkas. O po vakarienės kiekvienas turime savo erdvę.

Vilius: Kad nekiltų vėl nesibaigiančių pedagoginių pasvarstymų, stumiame juos į šonus ir einame kiekvienas sau.

– Kaip sprendžiami ginčai jūsų šeimoje?

Irena: Kai būna nesusipratimas, nebūtina būtent tą minutę išsakyti neigiamą emociją. Atsitraukiame, duodame atvėsti, o paskui būtinai reikia pasikalbėti. Išsiaiškini, išsikalbi ir viskas. Ir taip su kiekvienu žmogumi – reikia neskubėti išsitaškyti, nukirsti. Po vieno svarbaus įvykio aš supratau ir laikausi vieno dalyko: neskubėti pasakyti blogo žodžio, nes gali nebebūti laiko jam ištaisyti. Bet jeigu jauti kažką gero – pasidžiauk, nelaikyk sau, pasakyk! Kai tu gėriu pasidaliji, pats jo gauni besidalydamas.

– Kaip, jūsų nuomone, reikia puoselėti santykius, kad nebūtų pykčių ir santuoka būtų tvirta?

Vilius: Svarbiausia kalbėtis, tik ne „ant karštųjų“, ir išsiaiškinti. Du žmonės turi kalbėtis, klausytis ir girdėti. Ir negali būti taip, kad kiekvienas turi tik savo tiesą.

Irena: Bent jau mes taip bandome gyventi.

 

Labiausiai skauda dėl Menų fakulteto

– O ar niekada nebuvo noro, pasiūlymų išvykti iš Šiaulių, apsigyventi kitur?

Vilius: Galvoju, kad kaip viename mieste yra, tai ir kitame rasi tą patį. Faktiškai reikia ne miestą keisti, o save. Pačiam kažką siūlyti, daryti. Turi visur dalyvauti, neturėtum užsidaryti, būti individualistas, turi dalyvauti meninėse akcijose, toleruoti kitus, bendradarbiauti. Nes jei vienas pats kažką nutarsi, tai nieko neišeis.

Irena: Aš esu šiaulietė. Man yra nesuprantamas dalykas, kai mūsų žmonės išvažiuoja kažkur pasisemti galimybių ir išgirsti juos sakant, kad kai Lietuvoje bus taip, kaip dabar kažkur, tada gal čia ir grįš... Pats paimk ir padaryk, kad toje Lietuvoje, tavo mieste būtų kitaip!..

Po nepriklausomybės atkūrimo mes daug važinėdavome per Lietuvą, matėme, kaip atsikuria, gražinasi miesteliai, aikštės. Ir Šiauliai kurį laiką buvo toks pilkas miestas… Man skaudėjo… Kodėl kitur gali būti gražių, šviežių, žaismingų dalykų, o Šiauliuose nieko? Ir paskutiniu laikotarpiu atsirado tas pokytis, švara, estetika. O kai aplinka estetiška, keičiasi ir pats žmogus, jo kultūra. Jei švarioje aikštėje būsi, nekils ranka numesti šiukšlę. Ir jei ten nenumetei šiukšlės, kitoje vietoje gal ją pakelsi? Man svarbu puoselėti, gražinti tą vietą, kur gyvenu.

– Visgi koks yra didžiausias Šiaulių skaudulys, žiūrint iš menininkų perspektyvos?

Irena: Dailės pasaulyje stebime užslėptą konkurenciją. Ypač tas skirtumas, kad gali būti kitaip, pasimatė, kai nuvykome į Suomiją. Gal patekome į tokią terpę, kuri buvo mums labai priimtina ir sektina. Kaip jie vienas kitą palaiko, kaip brangina!

O šiaip labai gaila, kad Šiauliuose nebėra universiteto, Menų fakulteto, kuris turėjo didelį skaičių studentų. Nes tai yra kultūra, čia suvažiuodavo jaunimas iš visos Šiaulių apskrities.

Vilius: O kai mieste daug menininkų, kitoks ir miestas. Pvz., Telšiai turi meninės pakraipos studentų ir jau tai miestui duoda daug gero – jis gražėja, tampa įdomus, patrauklus.