Kernavės bažnyčios istorijos vingiais su profesoriumi Aleksu Luchtanu

Vilnius

Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt

151198

Praeitos savaitės „Širvio“ numeryje buvo aprašytas Kernavės bažnyčios šimtmečio ir Kernavės parapijos šešių šimtų sukakčių minėjimas Kernavėje. Po šv. Mišių archeologas profesorius Aleksas Luchtanas labai įdomiai papasakojo senosios Kernavės bažnyčios pastatymo, parapijos įkūrimo istoriją. Paprašiau gerbiamo profesoriaus savo pasakojimu pasidalinti su „Širvio“ skaitytojais. Profesorius maloniai sutiko, nors yra labai užimtas žmogus. Štai Kernavės istorija:

„Šiemet Kernavės bažnyčioje rugsėjo mėnesį buvo du įdomūs ir garbingi jubiliejai. Vienas jubiliejus – tai naujosios, moderniosios bažnyčios jubiliejus, kuri buvo pradėta statyti 1910 metais, o baigta – 1920 metais. Galima sakyti, kad dabartinei bažnyčiai sukanka šimtas metų, bet tuo pačiu metu pažymėtas ir kitas labai garbingas jubiliejus – tai šešių šimtų metų Kernavės parapijos jubiliejus. Įdomu sužinoti, iš kur atsirado toji data – 1420 metai, o, pavyzdžiui, ne 1387 metai. Kodėl parapija ir bažnyčia skaičiuoja savo dienas ne nuo Lietuvos krikšto, kai Jogaila krikštijo Lietuvą Aukštaitiją, o tik nuo Vytauto Didžiojo laikų. Nes, jei skaitysime XIX amžiaus literatūrą, pamatysime, kad keliautojai, rašytojai, istorikai, archeologai, romantikai XIX amžiuje buvo įsitikinę, kad Kernavė patenka į tas septynias pirmas parapijas, kurios atsirado iškart po Lietuvos krikšto. Apie tai rašė Liudvikas Kondratavičius-Vladislovas Sirokomlė, taip rašė po savo ekspedicijos Nerimi grafas Konstantinas Tiškevičius. Žinoma, jie tradiciškai žinojo, kad Kernavė – tai senoji sostinė. Čia tokia iš vienos pusės pagonybės tvirtovė, bet iš kitos pusės ši labai svarbi Lietuvai gyvenvietė turėjo būti apkrikštyta labai anksti, tačiau iš tiesų taip neįvyko. Ieškota kitokios datos. Ir XX amžiaus pradžioje daugelis mokslininkų priėjo prie nuomonės, kad vis tik Kernavės pirmoji bažnyčia buvo pastatyta ir Kernavės parapija buvo įsteigta 1414–1421 metais. Tai yra Vytauto laikais, Vilniaus vyskupo Petro iš Kustynės valdymo laikais. Kalbama apie 1420 metus, apie tai rašė Juzefas Kurčevskis, Vilniaus Katedros, Vilniaus vyskupijos istorikas, tokios nuomonės buvo mūsų etnografas istorikas Jurgis Gimbutas. Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ taip pat minima data – 1420 metai. Panašios nuomonės ir žymus lenkų istorikas Ježy Ochmanskis. Taigi turime dvi datas: viena tokia daugiau romantizuota, pati pradžia iš karto po Lietuvos krikšto ir kita data – Vytauto Didžiojo laikai.

Bažnyčios fundatoriumi laikomas Vytautas Didysis ir ši data – 1420 m. – bažnyčios pradžia. Kodėl mes nežinome ir kodėl neišliko tikslus dokumentas dėl parapijos bažnyčios steigimo? Taip jau įvyko, kad seniausi parapijos steigimo dokumentai ir seniausios bažnyčios privilegijos, suteikiančios tam tikras teritorijas, o aplinkiniams gyventojams tam tikras prievoles (bažnytinę dešimtinę) neišliko. Kad šis dokumentas neišliko, mes sužinome iš išlikusio rašytinio nuorašo 1522 metų Žygimanto Senojo privilegijos, kurioje teigiama, kad bažnyčia, stovinti Kernavėje, turėjo privilegijas nuo seno; dokumentas, kuriame kalbama apie teritoriją, kuri priklausė klebonijai, bažnyčiai apie bažnytinę žemėvaldą. Ir jame 1522 m. Žygimanto Senojo laikais pažymėta, jau neegzistuojantis tuo metu, bet buvęs senasis miestas prie pat Neries upės. Išlikęs tik šio dokumento nuorašas. Dokumentas vėlesnis teismų bylose parašytas dviem kalbomis – lotyniškai ir lenkiškai. Lenkiškame variante parašyta : „..ten, kur buvo senas miestas apačioj, slėny, prie pat Neries upės“, o lotyniškame – miestas pavadintas „civitas“, šiame tekste labai gerai atskirtas miestas nuo miestelio. Lenkiškame tekste „miasteczko vedlug pšivilenju“ ir lotyniškame „Urbs“. Tai yra jau dabartinė Kernavės vieta. Ne ta senoji vieta su piliakalniais slėnyje, o toji, kuri yra prie pirmosios bažnyčios. Ir visa tai pagal neišlikusią Aleksandro privilegiją.

Kas tas Aleksandras? Tai ne kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, kuris statė Vilniaus gynybinę sieną, ne. Tai Vytauto Didžiojo krikščioniškas vardas. Prie Kernavės parapijos namų stovi paminklas Vytautui Didžiajam, kur parašytas jo krikščioniškas vardas – Aleksandras. Jis bažnyčios fundatorius.

Kodėl Vytautas šiai bažnyčiai suteikė pirklių globėjo šv. Mikalojaus vardą? Vilniuje yra seniausia mūrinė, gotikinė šv. Mikalojaus bažnyčia, čia tas pats. Tikriausiai norėta pabrėžti prekybos svarbą miestui, nes ir Vilnius, ir Kernavė buvo miestai. Kaip ten bebūtų, mano nuomone, Vytautas jautė tam tikrą skolą Kernavei, kadangi 1390 metais jis kartu su tuo metu jam draugiškais kryžiuočiais kovojo vidaus kare su Jogailos šalininkais ir Jogailos broliu Vygantu Aleksandru. Besitraukiantis Vygantas Aleksandras padegė pilį ir pasitraukė. Vytautas Didysis nuo kalno pakraščių stebėjo degančią, smilkstančią, rusenančią Kernavę. Tad Vytautas nenorom prisidėjo prie pagoniškos Kernavės sugriovimo, sunaikinimo ir, matyt, norėjo ją atkurti.

Yra išlikę Vytauto epochos dokumentai. Tuo metu atsiranda tvarkingas Lietuvos valstybės archyvas, pradedami rinkti dokumentai, fiksuojami įvykiai. Su Vytautu susiję dokumentai išleisti net XIX amžiaus pabaigoje. Istoriko Antonijaus Prochaskos kodekse „Epistoliaris Vitoldi“ Vytauto epochos rašytų dokumentų rinkinyje (vėliau jie papildyti) yra Vytauto įvairūs laiškai. Du laiškai rašyti iš Kernavės kryžiuočių ordino magistrui. Paskutinis rašytas 1428 metais. Tai įrodo, kad Vytautas lankėsi Kernavėje, galbūt ją matė dar ir nesugriautą 1390 metais, o paskui bandė ją kažkiek atkurt ir fundavo pirmąją parapiją.

Fundaciniai dokumentai dingo, jų neturėjo ir tuometinis parapijos klebonas Erazmus Eustachijus. Dėl to jis kreipėsi į Žygimantą Senąjį, kad būtų patvirtintos senosios valdos. Visą tai buvo patvirtinta: apibrėžtos ribos, apibrėžta bažnytinė žemėvalda, gautos privilegijos. Patvirtinta, kad bažnyčia gali išlaikyti karčemas, finansinės būklės palaikymui ir pagerinimui, vietovėje, kuri vadinosi „horodišče“, buvo iškastos keturios kūdros žuvims auginti.

XV–XVI amžiuje vietiniai didikai rėmė bažnyčią už tai, kad gautų leidimą šeimos kapams senoje bažnyčioje. Bažnyčia iki 1655 metų gyvavo gana gerai. Iš 1522 metų dokumentų matyti, kad senoji šimtametė Vytauto bažnyčia sunyko, jau tapo ankšta, joje vyko rekonstrukcija. 1655 metais, vykstant karui su Rusija, antroji medinė bažnyčia sudegė. Buvo pastatyta laikinoji bažnyčia, o po to buvo pastatyta dar viena. Ji statyta sunkiais laikais iš nekokybiškų medžiagų. Ypač sunkūs laikai buvo reformacijos epochoje, tuo metu atsirado arionų sekta. Ji iš bažnyčios atėmė valdas, o šalia bažnyčios pastatė arionų koplyčią. Vėliau bažnyčia atgavo savo valdas. Galiausiai 1739 metais buvo pastatyta graži medinė iš ąžuolinių rąstų bažnyčia, kurios atkastus ir restauruotus pamatus mes dabar galime matyti. Altoriaus vietoje 1935 metais vietinio parapijos komiteto ir kunigo Zenono Baužio pastatytas betoninis paminklas, kuriame parašyta, kad bažnyčios steigėjas yra Vytautas ir nurodyta data – 1420 metai. Paskutiniosios medinės bažnyčios yra nuotraukų, šalia jos buvo dvi koplyčios. Viena aštuoniakampė koplytėlė, kuri buvo naudojama kaip bažnytinio inventoriaus sandėlis, perkelta iš Kernavėlės dvaro 1822 metais, devyniolikto amžiaus vidury buvo pastatyta mūrinė koplyčia mauzoliejus Riomerių giminei. Senoji bažnyčia išstovėjo iki 1933 metų, ji jau nebuvo naudojama, tad išardyta ir nugabenta į Krivonis Kaišiadorių rajone, ten ir dabar tebestovi. Kam įdomu, galima aplankyti ir pamatyti senąją trečiąją Kernavės bažnyčią Krivonyse.

1910 metais buvo gautas leidimas pradėti statyti naują, modernią, neogotikinę bažnyčią Kernavėje. Į ją buvo perkelti du barokiniai altoriai iš senosios bažnyčios, o centrinis altorius iš ąžuolo monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva jau vėlyvojo sovietmečio. Išardžius senąją bažnyčią, jos teritorija buvo apleista, užaugusi krūmynais taip, kad net betoninio paminklo nesimatė.

1989–1990, 1991, 1994, 2012 metais senųjų bažnyčių šventorių teritorijose vyko archeologiniai tyrinėjimai. Tyrinėjimus vykdė archeologai Adolfas Jankauskas, Gintautas Karnatka, Dovilė Baltramiejūnaitė. Aplink bažnyčią buvo didžiulės kapinės, po takais, kuriais vaikštome, buvę kapai perkelti, o rasti žmonių kaulai, monsinjorui Česlovui Krivaičiui laikant šv. Mišias per Vėlines, iškilmingai perlaidoti šalia mūrinės koplyčios, ten dabar medinis kryžius žymi tuos kapus.

Atkastuose kapuose centrinėj daly rasta keturiuose, o pakraščiuose dviem horizontais palaidoti kūnai, tai rodo, kad tai seni kapai, ilgas laikas. Tyrinėjant lokalizuota, kad čia tikrai pradžia krikščioniškosios Kernavės. Norėta rasti pirmosios bažnyčios pamatus, sužinoti ir įsitikinti, kuri data teisinga: ar XV amžiaus pirmas ketvirtis (1420 m), ar iškart po Lietuvos krikšto. Tai galėjo padėti išaiškinti kapų radiniai. Rastas sidabrinis ilgai nešiotas vėrinys, žiedai pagaminti dar pagoniškoje senojoje Kernavėje. Jie dabar yra Kernavės kultūrinio rezervato muziejuje.

Vis dėlto kyla klausimas, kodėl iškart po Lietuvos krikšto neįsteigta pirmoji parapija. Atsakymo reikia ieškoti senosios Kernavės istorijos ir archeologijos tyrinėjimuose. Vienas atsakymas yra patikimas – senoji Kernavė pergyveno ne pačius geriausius laikus, reikia prisiminti, kad 1365 metais visas Kernavės miestas, visi įtvirtinimai buvo sugriauti nuo galingo kryžiuočių antpuolio. Tada smarkiai nukentėjo Kernavė ir Maišiagala. Po to prasidėjo atstatymo darbai, tačiau jie tam laikui dar buvo neužbaigti – pylimai supilti, tačiau nebuvo įtvirtinimų. Viskas buvo dar tik atstatoma: valstybė, du šimtus metų kovojusi su kryžiuočiais, buvo netekusi didelių resursų, sunku buvo viską taip greit atstatyti, sumažėjo gyventojų. Toji Kernavė, klestėjusi XIII amžiuje, ypač XIV amžiaus pirmoje pusėje, sunkiai atsigavo po 1365 metų karo. Todėl ekonomiškai sunku buvo pastatyti bažnyčią, kai dar nebaigti gynybiniai įtvirtinimai. Ir dar vienas momentas: jei bažnyčia stovėtų, kur dabar yra Vytautinės bažnyčios pamatai, ji būtų per arti nuo piliakalnio, ji patektų į tiesioginio apšaudymo zoną. Senojo miesto, kuris buvo iki 1365–1390 metų, kultūriniai sluoksniai, jo pastatai – viskas prasideda šiek tiek toliau nuo piliakalnių, paliekama laisva zona, kad priešas negalėtų prieti pasislėpęs už miesto namų, jis būtų pastebėtas. Tol, kol egzistavo Kernavės pilis kaip gynybinis kompleksas ir labai svarbi tvirtovė, saugantis priešų, taip arti statyti bažnyčią buvo pavojinga. Tad ji galėjo atsirasti tik po 1390 metų. O po 1390 metų dar vyksta vidaus karas, dar apgultas Vilnius, vyksta kova tarp Vytauto ir Jogailos šalininkų. Iki pat Žalgirio mūšio laikų situacija labai nepalanki. Ir niekam nekyla mintis apie bažnyčios statymą Kernavėje. Po Žalgirio pergalės – taip. Pradedama statyti Trakų pilis saloje, šalis atsigauna ir tikriausiai tada buvo pastatyta pirmoji Vytautinė bažnyčia, tada ir data – 1420 metai – labai įtikinama.

Kitas atsakymas, paremtas labiau romantine tradicija, tokią mintį išsakė viduramžių istorikas Motiejus Strikovskis ir kai kurie kiti autoriai, kad Kernavė po oficialaus Lietuvos krikšto buvo paskutinė pagoniškos Lietuvos tvirtovė. Čia paskutines savo dienas leido žynys Lizdeika. Archeologai negali šimtu procentų tvirtinti, kad tikrai taip buvo. Jie tik stengiasi išanalizuoti ir susisteminti visus faktus ir archeologinius duomenis, atsižvelgti į rašytinius šaltinius, į tradicijas. Visa tai apibendrinus, daryti išvadas. Archeologai stengiasi ieškoti įrodymų, patvirtinančių arba iš dalies patvirtinančių, istorinę tiesą. Žinoma, be fantazijos nei archeologijos, nei istorijos negali būti. Archeologija labiau remiasi faktais, tačiau vaizduotė ir fantazija ne paskutinėje vietoje, tačiau norima, kad ji būtų kuo objektyvesnė.“

– Pakartoti istoriją labai svarbu, ypatingai dėl to, kad 2020-ieji yra paskelbti UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metais, o Kernavė – mūsų pasididžiavimas – taip pat yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Nuoširdžiai dėkoju, profesoriau A. Luchtanai, už tokį įdomų pasakojimą, už rajono perlo – Kernavės – istorijos ir legendų atskleidimą, už Jūsų man skirtą laiką. Tikiuosi, dar ir kitų pokalbių. Ačiū.

Archeologą profesorių A. Luchtaną kalbino V. Patinskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt