Kelionė po Suvalkiją

Kaišiadorys

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

62193

Yra šalis, kur upės teka...
Šiais Prano Vaičaičio žodžiais norėčiau pradėti pasakojimą apie Kaišiadorių pensininkų klubo kelionę į Suvalkiją.

Tai lygumų kraštas, garsus derlingomis žemėmis ir žymiais žmonėmis. Šiame regione gimė ir užaugo tokie mokslo politikos ir literatūros korifėjai, kaip V. Kudirka, J. Jablonskis, J. Basanavičius, P. Vaičaitis, S. Nėris, broliai Vailokaičiai, S. Lozoraitis, K. Grinius ir kt. Kazys Grinius buvo nepriklausomos Lietuvos prezidentas. Ir šneką suvalkietišką atskirsi iš toli, tai taisyklingiausia lietuviška tarmė. Ne veltui ji imta kaip pavyzdys bendrai lietuvių kalbai.

Šįkart aplankyt pasirinktas Vilkaviškio rajonas, esantis visai Lietuvos pasienyje. Šis rajonas užaugino Didįjį mūsų šalies patriarchą J. Basanavičių, todėl pirmiausia aplankėme Ožkabalius, kuriuose jis gimė ir užaugo.

Aplink ošia paties daktaro pasodinta ąžuolų giraitė. Kas norėjo, vietoje galėjo nusipirkti Suvalkijoje populiariausios giliukų kavos.

Vilkaviškio rajone aplankėme garsųjį Vištyčio ežerą. Tai ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Jo ilgis 8,5 km, plotis virš 4 km. Ežeras apipintas legendomis Ir dabar būnant Vištyčio turizmo centre, gidui pasakojant Vištyčio istoriją visą laiką cypsėjo viščiuko balselis.

Važiuojame į Kybartus, dar vieną pasienio miestelį. Jis, kaip ir kiti Suvalkijos miestai, smarkiai buvo nukentėjęs per karą, beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus. Man šis miestelis kelia daug sentimentų, nes 1958 m. rudenį mane 6 metų mergaitę mama parsivežė iš tremties Irkutske. Tėvas buvo gavęs leidimą ir grįžo anksčiau. Tad mama parvažiavo su manimi ir trim metais jaunesne seserimi, kuri grįžo atsimenu su vienu batuku, nes vieną pametė, o pirkti nebuvo laiko. Paryčiais išlipome Kybartų geležinkelio stotyje. Ir taip šis Suvalkijos kraštas man mielas, nes čia prabėgo kažkiek mano vaikystės, mes glaudėmės pas mamos seserį, kol tėvas pastatė Kaišiadoryse namus. Tam krašte gimusi mama, mamos mama - mano močiutė. Tad kaip toj dainoj: „kampelis širdžiai brangus...“ Bet gana apie asociacijas... Kybartuose mus pasitiko gidas Vitas (šis vardas sutinkamas tik Suvalkijoje). Jei kartais sutinku žmogų vardu Vitas, iš karto klausiu, ar jis ne iš Suvalkijos. Ir niekad neprašoviau pro šalį. Taigi gidas, kuris yra tikras savo profesijos žinovas ir pasiaukojęs jai visa savo širdimi, vedžiojo mus ir pasakojo. Praėjo turbūt ir trys valandos, o atrodo, jis dar šnekėtų ir šnekėtų apie savo tokį nedidelį miestelį. Miestelis suklestėjo dar praėjusiame šimtmetyje, kai buvo nutiestas geležinkelis. O jis pasirodo turi 14 bėgių linijų. Kažkada ten apsistodavo net Rusijos caras, nes čia baigdavosi vieno matmens bėgiai ir prasidėdavo europiniai, kito išmatavimo, tad caras nori nenori turėdavo laikinai apsistoti Kybartuose, kol jam bus paruoštas kitas traukinys. Tuo savo apsistojimu jis padėjo miesteliui, kai miestiečiai pasiskundė neturį mokyklos. Tam jis paaukojo 60 000 sidabrinių rublių. Kybartuose stovi paminklas knygnešiams, nes tik tokiu būdu carinėje santvarkoje patekdavo lietuviška spauda į Lietuvą. Žmonės rizikavo vardan lietuviško žodžio. Matėme didžiules kariūnų kapines, kur guli rusai ir vokiečiai. Kaip ir visais laikais: du valdovai pešasi, o žūsta paprasti kareivėliai, paguldę galvas svetimame krašte.

Nors miestelis anksčiau turėjęs virš 13 tūkst. gyventojų, dabar turi tik 5631, bet bažnyčios stovi net keturios. Ir visos konfesijos sugyvena gražiuoju, taikoje.

Prasidėjus smarkiam rudeniniam lietui mūsų ekskursija baigėsi netoli tos vietos, kur prezidentas A. Smetona 1940 metų birželio 15 d. per Lieponos upelį perbridęs paliko Lietuvą. Toje vietoje stovi Lieponos akmuo. Prieš išvykdamas jis pasake: „Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos“. Kitos išeities jis neturėjo. Toliau gidas Vitas mus vedė į Kybartų išskirtinę vietą – rūsius. Jie neseniai tik buvo atrasti ir
manoma, kad eina po visais Kybartais, tik niekas neleidžia toliau kasinėti, nes stovi pastatai, rūsiai seni storomis, vos ne metro skersmens sienomis, atrodo šiurpokai. Atrodo, kad vaikštai Paryžiaus katakombomis. Atkasta tik po muitinės pastatu ir tai tęsiasi virš 100 metrų. Tikrosios šių statinių paskirties niekas nežino, spėliojama, kad ten seniau buvo laikomi maisto produktai, atšaldyti ledais su pjuvenomis, o karo metu slėpėsi kareiviai. Statyti jie buvo vokiečių ir prancūzų inžinierių. Dabar vyksta koncertai, nes gera akustika.

...Temsta, laikas namolio, o tiek daug dar nepapasakota. Kiek kiekvienas miestas ir miestelis turi savo paslapčių, kokia kiekvieno jų autentiška istorija!

Visų mūsų ekskursantų vardu noriu padėkoti klubo pirmininkei Genutei Šidiškienei, mūsiškiui gidui Aurelijui, vairuotojui Vidui.

Autorės nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt