PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Rugpjūčio 16 d. 14:00

Kelionė po Ignaliną

Kaunas

Autorės nuotr.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


95049

O ežerėliai tie, o ežerai

Alsuoja nendrėmis ir ajerais...

imagecnef6z.png

Išaušus gražiam rytui penkiasdešimties Pensininkų klubo narių grupė, vadovaujama G. Šidiškienės išsiruošė į eilinę poilsinę-pažintinę 2 dienų ekskursiją. Šįkart pasirinktas Aukštaitijos nacionalinis parkas, esantis Ignalinos rajone.

Ten tyvuliuoja 120 mažesnių ir didesnių ežerų. Tai ežeringiausia sritis Lietuvoje. Kaip mums antrą dieną pravedęs žygį Lūšio ežero pakrantėmis pasakojo gidas Jonas (antros kartos geologas, turintis Daktaro laipsnį, dėstantis dviejuose universitetuose), tai unikali zona Lietuvoje, per kurią ledynmečio periodu praslinko daugiausia ledynų, kurie ir suformavo šiuos ežerus.

Pati kelionė neprailgo, nes Nemenčinėje įlipo mūsų pagrindinis gidas Ernestas, šaunus ir iškalbingas vaikinas, savo darbo entuziastas. Dar važiuojant buvo pravestas protmūšis-viktorina iš Lietuvos istorijos. Laimėjome nemažai vertingų prizų. Pasiekę Ignalinos rajoną, pirmiausia sustojome Ginučiuose, ten įlipome į du piliakalnius. Peizažas nepakartojamas. Aplink ošia giria, o kiek akys užmato žėri ežerėlių akys. Aplankėme garsiąją Palūšės bažnytėlę.

Ji unikali tuo, kad pastatyta panaudojant tik tašus, o pastatyta 1757 m. Kai turėjome litą, tai vieno lito reverse buvo ji pavaizduota. Architektūros stilius – liaudies. Sustojome Strigailiškio restorane-kepykloje „Romnesa“. Ji garsi tuo, kad kepa šakočius ir vienas jų 2015 m. iškeptas 3,7 m. aukščio šakotis pateko į Gineso rekordų knygą. Mūsų grupei buvo suteikta edukacija „Išsikepk šakotį pats“. Meistrui paaiškinus proceso eigą ir padarius pradžią, toliau sėkmingai mūsų moterys jį pratęsė ir baigė.

Rezultatas buvo atiduotas mums, ir mes jį grįždami degustavome. Palūšėje gidas parodė akmens amžiaus žmogaus gyvenamąją buveinę, pilkapį. Vakare Palūšėje mūsų laukė smagi atrakcija prie Lūšio ežero. Tai baidarininkų ir kanojininkų Meka.

Šis ežeras yra 250 ha ploto, 40 m gylio. Plaukėme švediškais „svifais“, kas atitinka mūsų katamaranus. Kapitonas visą valandą mūsų 7 žmonių grupę plukdė ežeru, kuris susilieja su kitais dviem ežerais. Kitos grupės plaukė su kitais laivais. Aplink buvo matyti daug jaunimo plaukiančio baidarėmis. Dauguma, matyt, ne vietiniai (tamsaus gymio). Nakvojome taip pat konfortiškai, gamtos apsuptyje, su visais patogumais, sodyboje „Girios mokykla“, kuri pastatyta už Europos investicines lėšas. Aplink miškas, apačioje ežeras, visiems labai patiko. Antrą dieną mūsų laukė dar trys apžvalgos. Tai, kaip minėjau, geologo Jono Ledynmečio periodo išsami apžvalga.

Pasakojo gal valandą, rodė žemėlapius, shemas. Aš po to replikavau, kad jau turbūt pirmą geologijos kursą galėtume būti baigę. Į repliką atsakė, kad dar trūksta įskaitos. Po to sekė amatų muziejus. Ten eksponuojami šio krašto verslų pavyzdžiai. Tai žvejyba, bitininkystė. O įdomiausia tai buvo kai žiūrėjome filmus. Aš dar tokiame kino teatre nesu buvusi. Filmai buvo demonstruojami nematytoje palapinėje. Žiūrėjome pusiau atsigulę, o ekranas buvo per visą palapinės kupolą. Kai rodė filmą apie mūsų galaktikos susiformavimą, atrodė, kad skraidantys meteoritai užkris ant mūsų. Visur rūkoma šviežia ežero žuvis.

Niekur nesu mačiusi parduodant tokios rūšies žuvų, kaip ten: šamas, upėtakis, lynas, seliava (kuri įrašyta į raudonąją knygą). Baigiantis antrai dienai, laikas judėti namo. Nemažai teko keliauti, bet šią išvyką priskirčiau prie įspūdingesnių. Visos grupės vardu dėkoju klubo pirmininkei Genutei, vairuotojui Vladui, gidams Ernestui ir Jonui.
Rima Kasparavičienė