Keliautoja Ugnė Rutkauskienė: siela labiausiai dainuoja, kai būnu su artimaisiais

Ugnė Rutkauskienė yra keliautoja, socialiniuose tinkluose besidalinanti kelionių nuotraukomis ir istorijomis. „8ananasų“ projekto sumanytoja U. Rutkauskienė atskleidžia, kad aplankytos dar ne visos norimos vietos ir pabrėžia, kad iliustracijai parinkta nuotrauka gali pakeisti prieš tai turėtą nusistatymą apie kurią nors vietą.

Kaip pradėjote visą „8ananasų“ projektą?

– Prasidėjo viskas nuo to, kad aš turėjau savo asmeninę paskyrą ir ten aš vis kažką paskelbdavau, bet tai nebūdavo rimta ir nesiekiau pritraukti žmonių. Prieš maždaug šešerius metus, kai grįžau iš pajūrio, jaučiau daugybę emocijų. Jas parašiau „Instagram“ ir pastebėjau, kad tokios žinutės įsitraukimo sulaukia žymiai daugiau nei įprastos ir mane užkabino. Aš pagalvojau, kad gal mano mintys kažkam rezonuos ir pradėjau jomis dalintis. 

– Jums teko daug kur pakeliauti. Ar yra dar kokia valstybė, kurioje nebuvote, bet labai norėtumėte aplankyti?

– Man niekada neteko lankytis Tanzanijoje. Karantino metu turėjau bilietus, bet viską atšaukė paskutinę sekundę. Kol kas tai yra mano pagrindinė svajonių, kur norėčiau nuvykti, kryptis. Dar nesu buvusi Gvatemaloje – ten organizuojami žygiai pažiūrėti aktyvaus ugnikalnio. Tai ir būtų mano dvi dar neišsipildžiusios svajonės. 

Aš daugiausia keliavau po Europą ir Aziją. Pietų Amerikoje ir Jungtinėse Valstijose dar nesu kojos įkėlusi. Teko lankytis Meksikoje. Ji yra populiaresnė kelionių kryptis, kadangi yra labiau pritaikyta turistams. Valstybės į pietus nuo jos dar nėra labai išnaršytos lietuvių. Ten viskas kitaip negu pas mus. 

– Tinklaraščiams nuotraukos yra reikalingos. Kokią reikšmę jos turi?

– Vakar kaip tik iš telefono į kietąjį diską perkėliau, nes niekas nebetelpa. Nors ir nesu fotografė, bet kuriu turinį socialiniuose tinkluose ir vizualinė reikšmė yra didelė. Galiu parašyti identiškus tekstus, bet vienam išrinkti vieną nuotrauką, kitam kitokią. Viena nuotrauka labiau išpopuliarins tekstą dėl to, kad žmonės labiau atkreips dėmesį. Noriu ar ne, turiu mokytis perteikti momentą, kurį aš matau akimis ir turiu mokytis jį pagauti estetiškai.  Reikia įdėti darbo, vien padaryti nuotrauką nepakanka. Tai yra labai svarbu. 

Gal anksčiau būdavo, kad fotografija užima esminę turinio dalį, ypatingai „Instagram“, dabar galiu matyti perėjimą į video formatą. Taip ir būna. Negaliu pasakyti, kad mažėja ar didėja nuotraukų svarba, bet jos reikšmė išlieka tokia pat stipri.

– Mėgstate dalytis nuotraukomis su močiute. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime ji užima?

– Kai man buvo penkeri ar šešeri metai mama emigravo ir buvo sutarta, kad aš likčiau su močiute. Aš pas ją augau ir yra mano neoficiali mama. Kadangi pas ją augau, tai mes leidome daug laiko kartu. Paauglystėje man, kaip ir daugeliui tokio amžiaus žmonių, buvo atitrūkimas nuo šeimynos. Paskutinius keletą metų aš pradedu suvokti, kokia yra svarbi draugystė su močiute, kokį gilų ir gražų ryšį mes turime. Kadangi laikas gyvenime yra ribotas, norisi jo nešvaistyti veltui ir leisti kuo daugiau su močiute. Kad ir daug kur keliauju, kad ir daug visko pamatau, kažkaip jaučiu, kad mano siela labiausiai dainuoja, kai būnu su artimaisiais. Mano artimasis ir yra mano močiutė. 

– Esate kilusi iš Anykščių, bet studijavote Vilniuje. Kodėl pasirinkote sostinę?

– Aš ilgą laiką negyvenu Vilniuje ir dabar gyvenu Anykščiuose, kai nekeliauju. Pernai kelis mėnesius gyvenau sostinėje. Buvo minčių pasilikti, bet Anykščiai yra mano vieta. 

Studijavau teisę Mykolo Riomerio universitete, bet mokslus mečiau po trijų metų. Kai reikėjo rinktis studijų kryptį, aš nežinojau, ką daryti. Klausinėjau aplinkinių žmonių, ką dabar daryti ir pabendravus su giminaičiais jie man rekomendavo gydytojo arba teisininko profesiją. Per daug nemąsčiusi ir įstojau į teisę. Nieko nuostabaus, kad po trejų metų aš studijų nebetesiau.

Apie mediciną aš pati nesvarsčiau, bendrai domėjausi specialybėmis, kurios yra paklausiausios. Pasirinkau teisininko specialybę, bet tai nebuvo mano pašaukimas. Norėjau studijuoti veterinariją, bet bijau adatų ir kraujo. 

– Kuri iš kelionių įsiminė labiausiai?

– Pandemijos metu su draugais buvome nusipirkę bilietus į Tailandą. Mes labai laukėme kelionęs, nes dar gyvenome COVID-19 pasaulyje. Galvojome, kad pagaliau ištrūksime ten, kur saulė, kur šilta. Kadangi ribojimai keitėsi labai greitai, pavėlavome užpildyti dokumentus ir paskutinę minutę Tailandas vėl užsidarė, o be tų dokumentų negalėjome patekti į valstybę. Likus porai dienų iki skrydžio diskutavome ką daryti. Jeigu skrisim, reikės skristi atgal ir mums neapsimoka, bet keliauti norime. Staiga kilusi audra mums atšaukė skrydžius. 

Mes tada galėjome paprašyti oro linijų, kad pakeistų skrydžio kryptį. Paskambinome „Turkish Airlines“ klientų aptarnavimui ir paklausėme, ar galime skristi kažkur kitur. Pasiūlė skristi į Šri Lanką. Džiaugėmės, kad mes galime išvykti, bet po trijų minučių gavome žinute, kad ten negalime. Tada pradėjau vardinti valstybes, kol galiausi leido keliauti į Egiptą. Mes nebuvome užsisakę nei kambarių, nei kitų dalykų. Likus parai sužinojau, kad išvykstu ir parašiau „Instagram“, ar yra kokių vietų Egipte, kur galima apsieiti be viešbučio, vienas keliautojas atsakė, kad yra Dahabo miestelis. 

Dahabas yra hipių miestelis, kuris yra atviresnių pažiūrų, lyginant su kitais Egipto miestais. Praleidome tris savaites ir ne vien pakeičiau savo nusistatymą apie valstybę, bet ji man pradėjo patikti. Dar padėjo tai, kad pavyko susipažinti su daugybe žmonių. Jie padėjo aplankyti teritorijas, kurios yra saugomos ir leidžiama atvykti tik vietiniams. Mes gyvenome tarp kalnų, kur nebuvo nei elektros, nei ryšio, nameliai pastatyti iš šiaudų, kurie yra kiaurai perpučiami. Vanduo buvo visiškai žydras ir iš kranto buvo galima matyti koralus, o priešais – Saudo Arabiją. Net nebuvome pasiėmę pinigų, nes nesitikėjome ilgai likti ir mus visi priglobė. Man tai paliko labai malonų įspūdį.