Ke­lias, ku­rį nueis kiek­vie­nas

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

210311

Kiek­vie­no­je baž­ny­čio­je ran­da­me Kry­žiaus ke­lio sto­tis, la­biau ar ma­žiau iš­raiš­kin­gus pa­veiks­lus. Kar­tais sa­vo pro­ga atė­jus į baž­ny­čią, ma­to­me, kad gru­pe­lė žmo­nių su kry­žiu­mi ir žva­kė­mis vaikš­to nuo vie­no pa­veiks­lo prie ki­to, tai at­si­klau­pia, tai pa­skai­to, tai pa­gie­da. Kal­va­ri­jos kal­nai, esan­tys Že­mai­čių Kal­va­ri­jos, Vep­rių ir Vil­niaus vie­to­vė­se, yra ge­ro­kai il­ges­nės pra­kti­kos, ku­rias kai ku­rie ti­kin­tie­ji mėgs­ta ir net mo­ka min­ti­nai. Ko­kia pra­smė šios pa­mal­du­mo for­mos? Apie tai – vi­sai pa­pras­tai.

 

Tokia pamaldumo forma atsirado viduramžiais. Daugybė dailininkų tapė meno šedevrus – Kryžiaus kelio stotis – tam, kad padėtų žmogui ir vizualiai įsijausti: jis staiga nusikelia į tą vienintelę žmonijos lemiamą dieną, kada Kristus atpirko kiekvieną asmeniškai ir mirė už visų nuodėmes. Krikščionių tikėjimas sako, kad kol žmogus asmeniškai nepripažįsta, kad Kristus mirė už jį, neišpažįsta jam savo nuodėmių ir nepriima krikšto, jis neturi savo dalies šiame, ko gero, esminiame žmonijos įvykyje. Savo valia lieka šalia. Bet gyvenime jį nueina kiekvienas, nes tai kiekvieno žmogaus kelias.
Įprastai katalikai gavėnios laiku penktadieniais ir sekmadieniais atlieka Kryžiaus kelio pamaldumą, išreikšdami suvokimą, kad čia yra jų istorija, kuri vyksta dabar. Kiekvienas kelyje apmąstydamas ten gali susitapatinti ir atpažinti save. Tikintysis nori būti Jėzaus pusėje, su juo.

citata-2.png

Kryžiaus kelyje yra daug žmonių, įvairių personažų, kurie ten veikia. Pirmiausia apie juos.

Pilotas nuteisia Jėzų mirti. Kai teisiu kitą – esu Pilotas. Kiekvienam žmogui būdinga silpnybė teisti, pasakyti galutinį vertinimą. Norėdamas įsiteikti kitiems, iš baimės, tiesiog, kad mažiau problemų būtų – jei pritariu neteisybei, jei pasmerkiu, gerai neištyręs situacijos, tampu blogio įrankiu.

Jei esu tik paprastas darbininkas, tarnautojas, mano teisimas reiškia nuolatinį vidinį konfliktą su savo sąžine ir sumaištį santykiuose. Tačiau žmogus, turintis valdymo galių, tokia elgsena sužeidžia kitus žmones. Neteisingų sprendimų našta ką nors būtinai prislegia. Evangelijoje skambinantis paraginimas – „Neteiskite ir nebūsite teisiami, atleiskite ir jums bus atleista“ – šitai primena.

Simonas Kirenietis – šiaip žemdirbys, grįžtantis iš laukų, be jokio apsisprendimo ir supratimo. Kareiviai pačiumpa jį ir priverčia nešti Jėzaus kryžių. Matyt vyruko drūto būta. Jo gyvenimas pasikeičia per akimirką, kai jis priglunda prie Jėzaus krauju aptaškyto kryžiaus, jis susilieja su Viešpaties istorija ir tampa perkeistas.

Taip atsitinka tiems žmonėms, kuriuos netikėtai ištinka artimo žmogaus kančia: sunki liga, neįgalaus vaiko gimimas, svetimų vaikų priėmimas į šeimą – tikra ir reikalinga pagalba kenčiantiems žmonėms. Regis, visa Lietuva pavirto kireniečiais, padedančiais nešti Ukrainos kryžių, atveriančiais savo duris karo pabėgėliams, besidalijanti viskuo, ką turi. Bus dvasinis nutyrinimas tiems, kurie neįsitrauks į neapykantą, smerkimą, tiesiog atliks savo dalį, nesvarbu, ar su krikščionišku tikėjimu, ar su paprastu žmogiškumu, – kiekvienam bus dangaus atlyginta.

Veronika, kurios nėra Evangelijoje, kuri Kryžiaus kelyje priėjusi nušluosto Jėzui veidą, nes nieko daugiau padaryti negali. Žiūrėti atviromis akimis ir jautria širdimi į artimo žmogaus kančią, būti šalia ir atlikti paprastą patarnavimą. Yra tokia nuostabi meilė ir drąsa. Nes įprastai prislėgtas bejėgiškumo žmogus linkęs apsimesti, tarsi nieko nevyksta, arba kaltinti ką nors. Veronika moko mylėti kantriai.

Jėzus susitinka ir dramatiškai jo verkiančias moteris, kurioms sako: „Verkit ne manęs, o savo vaikų.“ Blogio akivaizdoje reikalingas susitvardymas ir proto aiškumas: veikti, o ne gailėti. Socialiniai darbuotojai žino, kad niekuo negali padėti žmogui, jei jo gaili. Padėti gali tada, kai atjauti, esi empatiškas, tik tada gebi taip prisiartinti ir pasidalyti ramybe bei išmintingai įžvelgi, o ką gi iš tiesų gali ir privalai padaryti.

Visą Kryžiaus kelią keliauja ir Jėzaus Motina. Dailininkai pritapę paveikslų, kaip ji alpėja ir klykia. Bet ten dailininkų vaizduotė, tikrai ne Marija. Marija, nors veriama gilaus skausmo, yra tvirta ir rami, pasitikinti Dievu iki pat Jėzaus prisikėlimo.

Evangelijoje rašoma, kad ji stovi po Jėzaus kryžiuje, intymioje vienybėje su sūnumi. Ji yra pavyzdys kelionės kartu. Tiesiog būti kartu iki paskutinės minutės. Ji apkabina nuimtą nuo kryžiaus mirusio sūnaus kūną su begaliniu atsidavimu Tėvo valiai. Marija kelyje tyli. Jei būtų kalbėjusi, būtų pasakiusi: „Sūnau, teesie Tėvo valia!“

Daug dažniau mes esame kviečiami būti Marijos vietoje, lydėdami kenčiančius žmones jų žemės kelionėje ir mirtyje bei laidojime, negu patys kenčiame savo vargus. Daugybė žmonių kenčia psichologines kančias, nors viso kito jie turi apsčiai. Dalis iš jų savo noru atsitraukė iš tikrovės, atsisakė matyti jos gėrio ir blogio apraiškas, pabėgo į priklausomybes, pramogų, daiktų ir žmonių vartojimą, užsidarė nuo istorijos, nuo artimų žmonių, atsisakė žmogiško pašaukimo mylėti ir tarnauti. Jų dvasinis sveikimo kelias gali būti ir šis – mokymasis iš Marijos Kryžiaus kelyje ir prisiartinimas prie realiai stokojančių ir kenčiančių žmonių.

Yra dar kareiviai, kurie tyčiojasi, nukryžiuoja, dalijasi jo drabužius. Mirties bausmės vykdytojai. Gal kažkuris yra puikus tėtis ir sutuoktinis, gal net dalį uždarbio skiria labdarai. Jų personažai ragina pažiūrėti, ar, atlikdami savo darbo pareigas, netampame blogio ir neteisybės vykdytojais. Ir ar tikrai užteks Dievo teisme pasiteisinimo: „Man taip liepė daryti“?

Visa eilė stabtelėjimų, kurie kviečia įsižiūrėti į Viešpaties kelią: kaip jis ima kryžių, tris kartus po juo parpuola (šios detalės nėra Evangelijose), kaip jis prikalamas prie kryžiaus, miršta ir būna palaidotas. Ši baisi Jėzaus auka už žmonių išganymą, tik labai ilgai ir gerai įsižiūrėjus, išbuvus kartu, atpažinus save joje, tampa asmenine išganymo istorija. Nuo tada kryžius yra ne kančios, o begalinės Dievo meilės man ženklu. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sako Jėzus mokiniams prieš savo kančią ir įsako jiems taip pat vienas kitą mylėti.

Visos Evangelijos šerdis yra čia: mirtyje ir prisikėlime. Ji mus trikdo, kol nepriimame, kad tai mūsų istorija, dėl manęs. Kai priimame – ji guodžia, stiprina, gydo ir suteikia jėgų radikaliems pasikeitimams.

Žmonėms patinka sakyti, kad Pilotas privalėjo nusiųsti nukryžiuoti Jėzų, nes kitaip jis nebūtų galėjęs mūsų išganyti. Tačiau tai netiesa. Blogis prasiveržia vieno ar kito žmogaus gyvenime, socialinėje struktūroje, valstybėje, tautoje. Mūsų kryptis yra šventumas. Nė vienas neturi misijos daryti blogio jokiu pavidalu, visi sukurti ir Dievo pašaukti būti tiesos ir meilės žmonėmis. Tačiau Jėzus numirė už kiekvieną: ir Pilotą, ir Erodą, ir Veroniką, ir mane. Ir jis dovanos išganymą kiekvienam, kuris sugebės iš visos širdies išpažinti savo nuodėmes ir gailėtis ne tik mintimis, žodžiais, bet ir veiksmais.

Ir visas šis tekstas tam, kad pakviesčiau atrasti Kryžiaus kelio pamaldumo jėgą ir gydančią galią. Internete yra daug apmąstymų, jei kas norėtų individualiai nueiti kelią, o paprastai Didįjį penktadienį vyksta parapijose iškilmingas ir gražus Kryžiaus kelias, be to Lietuvos televizija visada transliuoja iš Romos popiežiaus vedamą Kryžiaus kelią. Tik, ant sofutės jį stebint, jis menkai teįtraukia: reikėtų melstis ir stotis, ir klauptis kartu su keliaujančiaisiais. „Kristaus žaizdomis esame išgydyti“, – sako Šventasis Raštas, tad prigluskime prie jų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt