PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2018 m. Rugsėjo 30 d. 16:30

Keistai palinkęs Gediminas

Šiauliai

Raul Varzar nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


54200

Kažkas pajuokavo, jog šalia visų nesusipratimų Lietuva dar ir nevykusių paminklų šalis. Ypač nesiseka įamžinti mūsų didžiavyrių. Kaune išvydome ne Vytauto, o šv. Jurgio žirgą, nuo kurio šventasis dūrė drakoną. Vilniuje nuo žirgo nulipęs Gediminas – keistai palinkęs. Mindaugas kitoje Vilniaus katedros pusėje nuo Gedimino, sako, sėdi susimąstęs, o man atrodo, kad jis nesusivokia, kur čia atsidūręs. Mus visus užbūręs M. K. Čiurlionio romantizmas ir simbolizmas.

Man įdomu stebėti žmones, vaikščiojančius Palangos Basanavičiaus gatve. Visi jie savo laikysena bando įrodyti, kad puikiai ilsisi. Bet koks rusiškojo pasaulio turtingųjų durniavimas įkvepia ir mūsų turčių svajones. Nustebau, sužinojęs, kad koncerto metu galima nusipirkti galimybę kartu padainuoti su N. Baskovu ar F. Kirkorovu. Tiesa, kainuoja tai beprotiškus pinigus. Bet yra vyrų, kurie savo žmonoms tokią dovaną padaro. Aš tik suabejojau, kas būtų, jei, dainininkui kviečiant scenon kartu su juo padainuoti, staiga ten įsiveržtų kita, o ne toji, už kurią sumokėta. Mane patikino, jog taip negali būti, nes kai tokie pinigai sumokėti, apsauga dirba puikiai.

matthew-hamilton-nuotr-160522-unsplash.jpg

Krizė atšventė dešimtmečio jubiliejų

Koks buvo šiųmetinis rugsėjis? Svarbiausias jubiliejus – dešimtmetis nuo krizės pradžios. Ji prasidėjo 2008 m. rugsėjo 15 d., žlugus „Lehman Brothers“ bankui. Tiesa, ši data nebuvo kažkaip ypatingai pažymėta. Ir nevertėjo. Tik reikia nepamiršti, sako, jog krizės kartojasi kas 12 metų. Kaip ten bebūtų, dvejus metus dar turime ramius.

Pradėjome rugsėjį diena, draudžiančia parduotuvėse įsigyti alkoholio. Ne vienas dėl tokios dienos burnojame, o mažai kas žino, jog prieškaryje Lietuvoje buvo net 19 dienų su tokiu draudimu. Tai pagrindinių tautinių ir religinių švenčių metu.

Mėnesio pradžioje netoliese mūsų, Šiluvoje, vyko atlaidai. Prieš 410 metų, 1608-aisiais, šiame Lietuvos miestelyje piemenys, kurie buvo ne katalikų, bet kalvinistų tikėjimo, ant akmens, likusio iš sunykusios bažnyčios, pamatė stovinčią ir verkiančią gražią šviesią moterį su kūdikėliu ant kairės rankos. Bažnyčia šį stebuklingą Marijos pasirodymą pripažino. Tai vienas pirmųjų Marijos apsireiškimų Europoje ir veikiausiai vienintelis, kai Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui. Jis ne mažiau reikšmingas nei Marijos pasirodymai Lurde ar Fatimoje, tačiau apie tas vietas lietuviai daug daugiau žino nei apie šalia esančią Šiluvą. Ką darysi.

Iš rugsėjį atėjusių gyvybių ypač įsiminė viena – ir ji buvo Šiauliuose. Dar nepamiršote, kai policininkai buvo iškviesti talkinti per gimdymą. Iš visų to įvykio vertinimų man gan tikslus pasirodė mano bičiulio dizainerio Vilmanto Dambrausko pasisakymas feisbuke: „Būna visaip. Duok Dieve, kad viskas visada būtų gerai. O kai taip nevyksta, kažkas reaguoja be emocijų, ašarų ir greit... Kažkas priima sprendimą ir išgelbėja gyvybę. Gydytojai, policija. Jei bus didelė bėda – kariuomenė gelbės. Išgelbėti padėkos.“

Orai rugsėjį džiugino. Gaila tik, kad kainoms kelti tinka bet koks oras. Iš televizijos laidų dar labiau ėmė patikti vedamos Ritos Miliūtės. Išskirtinė jos savybė – jog ji pašnekovui klausimą kartoja tol, kol šis atsako.

Atsiranda vis naujų žmonių, norinčių būti prezidentais. Rugsėjį tokių net keletas. Tai tie, kurie išgirdo šaukimą: „Kas, jei ne tu, kada, jei ne dabar?“ Jei po tiek atsiras kiekvieną mėnesį, iki rinkimų turėsime gražų būrelį. O ir gerai, kad atsiranda tokių, kurie nors ir žino, kad nebus išrinkti, bet paįvairina rinkimus. Man norisi kandidatų paklausti, kas atkurs traukinio Vilnius–Maskva liniją. Dabar tik autobusai šiuo maršrutu likę. Nors sena tiesa, tinkanti visiems rinkimams, – jei rinkimai ką nors keistų, juos reiktų paskelbti už įstatymo ribų.

melanie-kreutz-nuotr-429795-unsplash.jpg

Laikas matuojamas kavos šaukšteliais

Pati geriausia besibaigiančio mėnesio žinia – Lenkijoje gali atsirasti nuolatinė Amerikos karinių pajėgų bazė, kuri, drąsiai galima teigti, užtikrintų karo nebuvimą Europoje. Toliau – miela žinia, jog turėsime tokios pat kokybės maisto produktų kaip ir Vakarų pasaulis. Dar viena gera žinia – nuo kitų metų nebesukinėsime laikrodžių. Ir, atrodo, kuo ypač džiaugiuosi, liksime prie vasaros laiko. Norėtųsi ilgesnių vakarų, o ne rytmečių, kai švisti pradeda 3 val. nakties.

Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę, kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“

Jaunam, regis, visas laikas dar prieš akis. Blogiausia, kai jauni sako, kad „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas laikas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“.

Vis galvoju, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties. Alberas Kamiu yra pasakęs, kad iš pradžių laikas mus neša, o po to mes jį turime nešti. Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko. Pasakysiu, jog tas, kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti – „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.

alisa-anton-nuotr-166247-unsplash.jpg

Apie Nikiforo rodomąjį pirštą

Dar daug kas rugsėjį atostogavo arba bent kur nors išvykdavo savaitgaliais. Tą patį, tikiu, ne vienas darys ir spalį, nors vasara tokiu metu dažniausiai tęsiasi tik už pinigus.

Šiais metais dažniausiai kaip kelionių vadovas lankiausi Lvove ir spalį dar ten vyksiu, tad viena istorija iš šio miesto. Už Dominikonų bažnyčios parkelyje stovi dailininko Nikiforo Krinickio paminklas. Jo gyvenimas buvo įdomus ir audringas. Gimė Austrijos-Vengrijos laikais, gyveno Lvove, mirė Lenkijoje. Dailininkas sėdi, iškėlęs rodomąjį pirštą. Sako, jog jei tą pirštą paglostai, įgauni naujų jėgų sekse. Niekur nesu matęs taip nuglostytos skulptūros.

Sako, iš visų lietuvių kelionių populiariausios yra į Lenkijos prekybos centrus. Bet tokių keliautojų rasime ir visame pasaulyje. Štai keliesi keltu, tarkime, iš Doverio terminalo Anglijoje į Kalė uostą Prancūzijoje. Tarp keliautojų ne tik vilkikų vairuotojai, turistinių autobusų keleiviai, bet ir paprasti britai, sugundyti toli gražu ne provincialaus Kalė grožybių. Beje, tarp jų – katedra, kurioje susituokė jaunas karininkas de Golis, neoklasicistinė rotušė, prieš kurią stovi Rodeno šedevras „Kalė miestiečiai“, kolona, pastatyta karaliui Liudvikui XVIII, grįžtančiam iš tremties po Napoleono nuvertimo, ir žvejų miestelis. Ko traukia į Prancūziją britai? Ogi nusipirkti gero ir pigesnio vyno, šampano, sūrio, skalbimo miltelių, o kur dar keltuose esančios parduotuvės, kuriose galima įsigyti stipriųjų gėrimų tris kartus mažesne kaina negu Anglijoje.

Lankydamasis bet kur užsienyje, labiausiai noriu atsidurti tarp XIII–XVII a. Kiek tame laikmetyje sukurta nuostabaus meno kūrinių. Nes vėliau, nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pradžios, buvo nuosmukis, klestėjo manierizmas, saloninė tapyba.

O šiaip jau išsvajotuoju Vakarų pasauliu dažnai teks ir nusivilti. Ypač moterims – jos nustemba, jog vakariečiai vyrai nėra jau tokie galantiški ir mandagūs, kaip pasakojama. Lietuvis paltą moteriai daug greičiau palaikys nei prancūzas.