Keičiamos miesto ribos: žemė – ne pinigai banke, neprapuls

Elektrėnų savivaldybėje numatomi dideli pokyčiai. Dalis kaimiškųjų vietovių bus prijungtos prie miesto teritorijos. Miestiečiais taps dalis Abromiškių, Peliūnų, Pastrėvio ir Karkučių teritorijos gyventojų. Kaip dažnai būna, valdžios sprendimas padalino žmones į dvi stovyklas – vieni pokyčius vertina teigiamai, nes brangs nekilnojamasis turtas, kiti dar neišgirdo, kokia šio sprendimo nauda visuomenei. Savivaldybės tarybos opozicija nepritaria mies­to teritorijų ribų planui (apie tai ra­šyta praėjusiame numeryje), žmonės nori išgirsti sprendimo motyvus, o administracijos direktorius Gediminas Ratkevičius sako, kad pokyčiai yra būtini.

Liko padalinti

Prie miesto teritorijos planuo­jama prijungti Peliūnų kaimą, kuriame veikia kaimo turizmo sody­ba „Žiburiai“. Paveldėjęs žemes ant Elektrėnų marių kranto sodybą įkūrė Vaidas Linauskas. Verslininkas neigiamai vertina miesto ribų keitimą ir sako, kad panašios nuomonės laikosi ir senieji kaimo gyventojai. Gyventojai iš valdžios­ atstovų norėtų išgirsti, kokia šių pokyčių nau­da. „Visiems pakils mokesčiai už žemę. Šiais laikais visi nori įsikurti arčiau ežero, tad daugiausiai laimės tas, kurio sklypas ribojasi su marių pakrante. Bet ūkininkai paprasčiausiai neteks galimybės gauti išmokas.­ Aš pats turiu 400 m pakrantės, galėčiau tuos sklypus padalinti ir parduoti, bet to daryti nenoriu. Tokiu atveju viskas, ką gauni, tai didesni mokesčiai. Tikėtina, jei mano kaimo turizmo sodyba taps miesto turizmo sodyba, aš negalėsiu pretenduoti į jokias paramas“, – svarsto V. Linauskas. Vyras akcentuoja, kad pakeitus ribas, Peliūnų teritorija tektų rūpintis Elektrėnų seniūnijai, visus klausimus gyventojams tektų spręsti Elektrėnuose. Kyla abejonių, ar tokią didelę teritoriją prižiūrinti Elektrėnų seniūnija suspės skirti pakankamai dėmesio naujai prijungtoms teritorijoms. V. Linausko pastebėjimu, Peliūnų kaimas šiandien nė iš tolo neprimena miesto – nėra nei asfaltuotų kelių, nei kanalizacijos, nei interneto. Marių pakrančių teritorijų prijungimas prie miesto verčia žmones spėlioti: gal sklypus pakrantėse turi patys valdininkai, kurie keičiant teritoriją nori pakelti sklypų vertę. Vietiniams atrodo, kad ribos keičiamos vien tam, kad žmonės neišgalėtų sumokėti išaugusio žemės mokesčio ir būtų priversti savo sklypus parduoti.

Kalbinti žmonės sako, kad Lietuvoje kitaip, nei Elektrėnuose: ežeringi Lietuvos kraštai išnaudojami investicijoms, o ne privatiems namams

V. Linauskas stebisi, kad pa­krantėje gyvenantys ar sklypus turintys žmonės nebuvo informuoti apie miesto ribų keitimą. Šią informaciją jis perskaitė tik laikraštyje, o gyventojai turėtų būti informuoja­mi laiškais ar kitais būdais.

Peliūnų kaime žemės turintis Pranas pasakojo, kad jis ir jo giminaičiai Peliūnų kaime valdo per 30 ha žemės. Beveik pusė žemių jau anks­čiau buvo priskirtos miestui. Kartu su jo šeimos žeme baigiasi miesto teritorija, o kitapus kelio plyti kita pusė jo žemės, kuri priklauso kaimui. Miesto pusėje sklypus turi abu jo vaikai. Dukra 30 a sklype pasistatė namą, kita žemė yra žemės ūkio pa­skirties. Vyriškis pasakoja, kad vaikai daug kartų sulaukė siūlymo žemes parduoti. Žmonėms taip reikia sklypų prie marių, kad siūlymai pirkti net primena reketą. Vaikai buvo vadinami kaimiečiais, klausta, ar nežino, kas yra pinigai. Tačiau šeima savo žemių parduoti nesiruošia. Pranas sako, kad vadovaujasi uošvio patarimu. O šis visuomet sakęs, kad žemė – ne bankas, turėdamas žemės, pinigų neprarasi. Pranas sako, kad ribų keitimas labiausiai naudingas tiems, kas nori prie ežero statyti namus. Kol žemė rekreacinės paskirties, joje ribojama statyba. O teritorijai tapus miestu, bus praplėstos statybų galimybės – bus lengviau gauti lei­dimus statybai, bus galima statyti daugiaaukščius namus, o ne pašiūres valtims, kaip šiuo metu traktuoja arti marių gyvenantys žmonės.

Keista situacija

Prie Elektrėnų marių pakrantės, Pastrėvio pusėje, žemės turinti, bet vardo skelbti nenorėjusi moteris sakė, kad dėl ribų keitimo nesijaudina. Nors mokesčiai už žemę brangs, tikėtina, kad ir žemė bus brangesnė. Visgi moteris pastebi, kad apie Elek­trėnų miesto ribų keitimą informuojama buvo per mažai. Elektrėnų savivaldybės puslapyje informacija buvo skelbiama, bet norint ją rasti, reikėjo ilgokai paieškoti. Taip su informacija susipažino tik tie, kam aktualu, ar kas turi noro, laiko ir supratimo, kaip ir kur ieškoti. Moteris sako, kad dauguma Elektrėnų marių pakrantės jau yra privatizuota, visur pasitinka užkardai. Ši situacija keista, lyginant su kitais ežeringais Lietuvos kraštais, kur pakrantės išnaudojamos ne privatiems namams, o investicijoms. Investicijos palieka ežerą atvirą žmonėms, suteikia galimybę išnaudoti vandens telkinio privalumus, pritraukia lėšų į savivaldybės biudžetą.

Savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, nors gyvena kaip mieste, bet jo namas, kaip ir Prano Noreikos, Stasio Lančinsko ir ledo ritulininko Dariaus Kasparaičio tėvų priklauso Šarkinės kaimui. Šarkinės kaimui priklauso ir daugiau elektrėniečių namų, kuriems visai nepatinka, kad juos be aiškių motyvų prijungs prie miesto. Šio kaimo gyventojai organizuoja susirinkimą, į kurį kviečia savivaldybės vadovus ir tikisi sulaukti kompetentingų atsakymų.

Kodėl reikia pakeisti Elek­trėnų miesto ribas, pakomentuoti paprašėme administracijos direktoriaus Gedimino Ratkevičiaus:

Šiuo metu gyvenamųjų vietovių ribos yra blogos. Jos kerta registruo­tų žemės sklypų ribas, kitus objektus ir netgi pastatus, todėl būtina jas koreguoti taip, kad gyvenamosios vietovės riba sutaptų su sklypų ribomis, keliais, kitais nekintamais objektais. Gyvenamosios vietovės ribos neturėtų kirsti vientisų sklypų, taip pat gyvenamųjų vietovių teritorijų ribos negali kirsti statinių, kurie suformuoti kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, ribų. Laikui bėgant situacija pasikeitė, todėl atsirado būtinybė peržiūrėti gyvenamų­jų vietovių ribas. Elektrėnų miesto ribas planuojama plėsti siekiant įteisinti faktinę ir projektinę situaciją. Riba tarp Abromiškių ir miesto realiai neegzistuoja. Tai vientisa, betarpiška, urbanizuota teritorija, kurią jungia susisiekimo, inžinerinių tinklų infrastruktūra, administracinė, socialinė struktūra. Natūroje tai miestas, todėl siekis tai įteisinti turėtų būti natūralus ir suprantamas. Toks sprendimas būtų socialiai teisingas, nes šiuo metu ta pačia infrastruktūra besinaudojantys ir tas pačias paslaugas gaunantys gyventojai nepagrįstai išskiriami gyvenamųjų vietovių statuso pagrindais su visomis iš to išplaukian­čiomis pasekmėmis.

Gyventojams nauda iš gyvena­mųjų vietovių ribų keitimo būtų tokia: panaikinta nenormali situacija, kuomet riba kerta registruotų žemės sklypų ribas, kitus objektus ir net­gi pastatus; gyventojų, gaunan­čių tą pačią infrastruktūrą, pareigos ir galimybės taptų lygios (dabar gi miestui priskirti gyventojai moka ­didesnius mokesčius nei sumiestėjusių kaimų gyventojai, nors visi jie naudojasi ta pačia infrastruktūra) ir tai sudarytų sąly­gas surinkti daugiau viešų pajamų, kurias galima būtų panaudoti viešoms savivaldybės gyventojų reikmėms. Pakeitus miesto ribas susidarys sąlygos vieningai susisiekimo, inžinerinių tinklų, socialinei infrastruktūrai, tei­siniam reglamentavimui. Gyventojai, gaunantys vienodas paslaugas ir infrastruktūrą, bus sulyginti ir pareigomis (mokestinėmis ir kitomis). Pasikeis susisiekimo, inžinerinių tinklų, socialiniai ir kiti prioritetai, padidės gyventojų nekilnojamojo turto vertė. Ne paslaptis, kad padidėtų ir to turto mokesčiai (padidėjusius mokesčius mokantiems žmonėms tai būtų nepatogumas, tačiau pažymėtina, kad iš mokesčių ir yra išlaikoma valstybė).

Gyventojams rūpėjo, ar gali miestu vadintis teritorija, kuri neturi centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos.

G. Ratkevičius atsakė, kad pagal nustatytus Europos Sąjungos ir Aplinkos ministerijos reikalavimus ­centralizuota nuotekų tvarkymo sistema turi būti įrengta miestų aglomeracijose (t.y. specialiai tam suplanuotose miestų dalyse, kurios­ neapima absoliučiai viso miesto teritorijos). Abromiškių kaimo teritorijoje, kuri yra gausiau urbanizuota ir kurią siūloma prijungti prie Elektrėnų miesto, centralizuo­ta nuotekų tvarkymo sistema yra įrengta. Dalyje Pastrėvio kaimo tokia sistema taip pat yra bei numatyta jos plėtra. O Karkučių ir Peliūnų kaimuo­se įvesti centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos kol kas nenumatyta.

Kaimo žmonės, kurie­ pagal naują planą taps mies­tiečiais, nuogąstauja, kad neteks galimybės pasinaudoti kaimiškoms vietovėms skirta parama.

G. Ratkevičius sako, kad apie ­paramos gavimo galimybes­ savivaldybė atsakė Abromiškių bend­ruomenei skirtame rašte. Tačiau Abromiškių bendruomenės pirmininkė Daiva Šareikienė sako, kad kiekvienas projektas turi skirtingus aprašus. Pirmiausia reikia į juos įsigilinti ir tik tuomet bus aišku, ar galima pretenduoti į paramas. Prieš kelerius metus dalyvaujant asbestinių stogų keitimo programoje į paramą galėjo pretenduoti tik kaimiškų vietovių gyventojai. Elektrėnų savivaldybės vietos­ veiklos grupė finansuoja tik kaimiškų vietovių projektus. Pirmininkei liūdna, kad teritorijos ribų keitimas ne tik kaimą padalina į tris dalis, bet skaldo ir vieningą Abromiškių kaimo bendruomenę. Jei savivaldybės taryba pritartų tokiam sprendimui Abromiškių dvaras ir rūmai liktų kaimo ribose, o aktyviausi Abromiškių kaimo tarybos nariai liktų miestiečiais. Į miesto teritoriją patektų seniai nerenovuo­ti namai, kur žmonės šildosi krosnimis. Abromiškių bendruomenė ga­vo savivaldybės administracijos raš­tą į paklausimą apie ribų keitimą, taip pat buvo pas savivaldybės architektą Arūną Butrimavičių, bet taip ir neišgirdo argumentų, kokia strategija lemia pokyčius. Jei didėja tik mokesčiai, o kaime infrastruktūra nesikeičia, kokia teritorijos ribų kei­timo prasmė – toks klausimas kyla abromiškiečiams. „Bandysime sustabdyti šį procesą, organizuosime susirinkimą. Turime kažką daryti. Bus liūdna, jei nepadarysime visko, kas mūsų jėgoms. O sprendimas priklausys nuo tarybos“, – komentavo D. Šareikienė.

Virginija Jacinavičiūtė