Kazys Saja: „Tautos dvasia yra kalba“

85-erių metų Kovo 11-osios akto signataras, rašytojas Kazys Saja mūsų krašte vieši pirmą kartą. Nedidelio ūgio, liesas, ilgokais, žilstelėjusiais plaukais, šmaikštaus liežuvio svečias papasakojo ne tik apie tai, kaip pro jo vaikiškas akis prabėgo siaubingi pokario vaizdai, bet pasidalijo pamąstymais apie žmogaus gyvenimo prasmę bei akcentavo gimtosios kalbos svarbą. Šakių visuomenei pažiūrėti jis atvežė archyvinį dokumentinį filmą „Knygnešio duktė“, pasakojantį apie gelgaudiškietę, rezistencijos kovų dalyvę Marijoną Žiliūtę.

K. Saja parašė per penkiasdešimt knygų, paskelbė straipsnių, kuriuose temperamentingai žadinamas visuomenės pilietinis aktyvumas. Jis gimė Pasvalio rajone, Skėrių kaime prie Lėvens upės, neturtingų ūkininkų šeimoje. Užaugo Plungės krašte, šiuo metu gyvena Vilniuje.
„Net nežinau, kiek mano tėveliai turėjo žemės, nes eidamas septintus metus netekau jų. Augau pas globėjus Petronėlę ir Adomą Norvaišus, šiems mirus man priklausė 5 ha žemės. Bet aš atsisakiau trijų sklypų, nes manau, kad žemė žmogų įpareigoja. Dar atsimenu tokį liūdną posakį – „Nusiminęs, lyg žemę pardavęs“. Nenorėjau būti nusiminęs, norėjau būti optimistas. Todėl žemės nepardaviau. Žinodamas, kad jos nepajėgsiu apdirbti, jos atsisakiau“, – juokavo svečias.
Susitikimo metu K. Saja mintimis nusikėlė į vaikystę ir pasakojo, apie tai, kad frontas sustojo ties Šiauliais. Buvo įkurtos kelios karo technikos gamyklos, po kurių teritoriją jis drąsiai vaikščiodavo.
„Šaulių krašto ūkininkai nusprendė trauktis į Vakarus. Ir mano globėjas Adomas pririšo prie vežimo karvę, avį, du paršelius sudėjo į būdą, pasiėmė reikalingus daiktus. Bet vienintelis kelias Telšiai–Plungė užtvindytas besitraukiančios Vermachto kariuomenės. Staiga nuo Telšių pusės pasigirsta sprogimas, visi pamano, kad tai Rusijos kariai užėmė miestą, pasirodo, tai Telšiuose sprogo spirito gamykla. Todėl norintys pasitraukti žmonės sugrįžo atgal“, – prisiminė K. Saja.
Trumpai prabėgęs savo vaikystės keliais, K. Saja pasakojo, kad jau gyvendamas Vilniuje gavo laišką iš buvusios politinės kalinės Nijolės Gaškaitės. Laiške ji rašė, kad Vilniuje, Antakalnio gatvėje, gyvena Marijona Žiliūtė, kuri Smetonos laikais buvo baigusi medicinos seserų mokyklą, stažavosi Vokietijoje ir slaugė Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį.
„Mes nuėjome pas Mariją 1989 m. žiemą kartu su žmona. Moteris gyveno nešildomoje palėpėje. Tepasakė, kad ne kartą tekę žiemą ir po eglišakėmis miegoti. Tuomet kartu su profesoriumi Albertu Zalatoriumi nusprendėme ją pakalbinti, nufilmuoti. Filmą pavadinom „Knygnešio duktė“. Jis buvo tik kartą parodytas per televiziją, vėliau įrašas dingo, nes sovietų desantininkai televiziją užėmė. O aš prieš dešimt metų namuose radau iš televizijos paties perfilmuotą tą laidą“, – filmo atsiradimo istoriją pasakojo K. Saja.
„Mano gimimo vieta Gelgaudiškyje, prie Nemuno, Šakių apskrityje. Tėvas buvo knygnešys, dar Kudirka buvo gyvas, su juo dažnai susitikdavo Gelgaudiškyje, klebonijos klėtelėje. Mano tėvelis turėjo krautuvę, čia ir laikydavo knygas“, – prisiminimais filme dalijasi Marijona.
M. Žiliūtė vokiečių okupacijos metais grįžo gyventi į Jurbarką ir dirbo ligoninėje, įsitraukė į rezistencinį judėjimą ir beveik aštuonerius metus slaugė sužeistuosius.
„Jeigu ką sužeidžia, duoda man žinią, mes turėjom ryšininkus, arba randu kur pamestą rašteliuką, kur ateiti pas sužeistą partizaną. Deja, dauguma sužeistųjų neišgyvendavo. Būdavo sužeisti, pavyzdžiui, į plaučius, siūlėm vežti į ligoninę tokius, bet jie atsakydavo, kad geriau jau mirs tarp savų“, – skaudžius išgyvenimus filme pasakoja Marijona. – Sužeistieji būdavo labai kantrūs, juk perrišti žaizdas reikėdavo miške, ant paklotų iš paparčių ir eglišakių.“
Kaip pasakojo M. Žiliūtė, jai teko gydyti miško bunkeryje partizanų vadą Joną Žemaitį. Ji dar pasakojo, kad partizanai žiemą vilkėdavo baltais chalatais, o pėdas iki bunkerio kultuve užlygindavo ir sniegu užbarstydavo. Senolė prisiminė ir tą 1953 m. gegužės 31 d., kuomet bunkeryje miške buvo jos bendramokslis Simas, jo sesuo Elena, J. Žemaitis ir pati Marijona.
„Buvau bunkeryje ir girdžiu – krebžda kažkas, staiga pro bunkerio kampuose įtaisytas kvėpavimo landas pasipylė dūmai. Netekau sąmonės ir atsibudau Vilniuje saugume“, – sunkų rezistencijos kovų kelią prisimena Marija. Ji buvo nuteista kalėti 25-erius metus, tačiau paleista anksčiau. Gyveno Vilniuje. K. Saja ir A. Zalatorius filmavimo pabaigoje padovanojo senolei radijo aparatą.
Susitikimo metu Šakiuose K. Saja prisipažino, kad žiūrėdamas filmą net susigraudino. Jis dar pridūrė, kad M. Žiliūtė filmo kūrėjams pacitavo J. Žemaičio, išgirdusio nuosprendį, kad bus sušaudytas, žodžius: „Jūs nemanykite , kad esate teisūs. Jūs teisūs esat dabar. O praeis penkiasdešimt ar šimtas metų, mūsų darbus ir mūsų pastangas Lietuva vertins kitaip.“
Kalbėdamas apie save, K. Saja teigė, kad yra laisvamanis ir apie Dievą žino tris dalykus.
„Nėra tiesių linijų, Kūrėjas kurdamas visatą nesinaudojo tiesiomis linijomis. Todėl mano idealai yra brangesni už ideologijas. Antra – Kūrėjas nekūrė dviejų vienodų objektų, net Sacharoje pažiūrėjęs per mikroskopą dviejų vienodų smilčių nerasi. Ašigaliuose nėra dviejų vienodų snaigių. Nėra pasikartojančių metų, dienų ir valandų. Kartais mes taip kvailai pasiduodame madai, norėdami būti tokie, kaip anas, kaip trečias, kaip visi. Todėl auklėkim savo jaunąją kartą, kad kiekvienas stengtųsi būti savimi...“ – svarstė K. Saja.
O susitikimą rašytojas reziumavo tokiais žodžiais: „Man tautos dvasia yra mūsų kalba. Bet kaip prastėja mūsų kalba! Kai žmogus nebeparpuola, nepargriūva, o krenta kaip lapas nuo medžio... Nebelyja, nebesninga, o iškrenta sniegas ar lietus. Mes nebedainuojame, nebešokame, o dainą, šokį ar muziką atliekam. Mes anksčiau atlikdavom tik vieną reikalą vienoje būdelėje...“ – sakė K. Saja.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“