Kažkas į Šiaulius privežė gražių moterų, kad vyrai neišsilakstytų

Jau seniai atkreipiau dėmesį, jog Šiauliuose gyvena gražių moterų. Daug gražesnių nei Vilniuje. Gal jų čia kažkas privežė, kad vyrai neišsilakstytų, nes iš Šiaulių, statistika byloja, daug emigruojančiųjų. Todėl šiandien nutariau dar kartą šnektelti apie kūną ir sielą, apie išorinį ir vidinį grožį.

Lydint ekskursijas į Krokuvą ar Lvovą, dažnas turistas paklausia, kada ateis laikas lankymuisi prekybos centre. Bet kai pasakau, jog tuoj tuoj vyksime apsipirkti, atsiranda vienas kitas, kuris papriekaištauja, girdi, ne po prekybos centrus maklinėti atvažiavome, o krašto architektūra domėtis ir kitaip savo sielą turtinti. Taip sakančiuosius pagiriu, bet vis tiek į prekybos centrą vykstame – norinčiųjų ten nukeliauti žymiai daugiau nei tam nepritariančiųjų.

Ar valgyti, ar dainuoti susirinkome?

Taip teigė moralistai, išgirdę priekaištų apie nekokybišką maistą Dainų šventės metu. Jie klausė – ar linksmintis, dainuoti, džiaugtis ir šokti mes į šventę susirinkome, ar valgyti? Prisiminė tremtį Sibire, kur bet kokio maisto trūko. Kažkas palygino maistą su degalais. Pasipildai ir toliau judi. O pasiskundusieji maistu sakė, jog maistas yra maistas, jis turi būti maistu ir tapti džiaugsmu.

Man patinka žodis ir būsena „susikaupimas“. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartinas, prie gero nevedanti kategorija ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – yra geriau? Amžių problema. Tarybiniais laikais, suprantama, sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Anksčiau žmonės eidavo į kirpyklą, dabar eina į grožio saloną. Kadangi anuomet išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales... Vidiniam grožiui tobulinti buvo skirtas privalomas mokslas, bibliotekos, skaityklos, lektorių paskaitos, moralaus gyvenimo propagavimas (valdžios atstovai negalėjo skirtis, turėti meilužių ir t. t.).

Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, Bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi, perskaitęs jų raštus, supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Gal ir tiesa, nes vienodai sunku abiejų grožių siekti, nelengva tobulinti ir išorę, ir vidų. Man, pavyzdžiui, lengviau, paprasčiau ir mieliau paimti į rankas knygą, negu nueiti į sporto salę ir ten atlikinėti įvairiausių pratimų. Kitam atvirkščiai. Bet štai reta, kad norėtųsi ir treniruočių salėn, ir knygas vieną po kitos skaityti. Taip ir neištobulėja žmoguje iškart abu grožiai, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. Bet būna, kad nei vieno, nei kito grožio žmoguje negalima rasti.

Koks yra grožio idealas?

Kai rašytojo Umberto Eko, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos. „Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas. Lietuviai gal rinktųsi Antano Samuolio geltoną moterį ar Stasio Kuzmos mūzas. Mes gyvename tobulumo eroje. Pastangos, kurias dedame, siekdami „idealo“, yra, žinoma, santykinės, nes grožio standartai taip pat yra kintantys.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis, bet daugelis tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. Nė viena šalis netapo laiminga, kad ten pigu. Kalbame apie pinigus, nes kalbi apie tai, ką skauda. Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti. Skaudu ir pavydu darosi, kai sužinai, kad kaimyninėje Lenkijoje atlyginimo vidurkis 4 270 zlotų, tai yra apie 1 000 eurų.

Kaip būti gražiam ir kūnu, ir siela? Čia kaip tam, kuriam patinka spręsti kryžiažodžius, bet norėtų, kad už tai dar būtų mokami pinigai. „Įsidarbink gaisrininku“, – kažkas patarė tokiam.

Šypsena padeda ir kūnui, ir sielai

Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis. Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai: atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinų, dar vadinamų laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį, arba desperaciją, pergalės ar pralaimėjimo jausmus.

Pradėjus juokauti, reikia iškart pasirinkti aukas: žydus, čigonus, rusus, lenkus, anglus, prancūzus, vokiečius, „Olialia“ mergaites, Grigaitį, Ostapenko ir į juos panašius, blondines, katalikus, hinduistus, musulmonus, gėjus, tautininkus, Balbieriškio ar Šapnagių gyventojus, kaimiečius, luošius, paralitikus, epileptikus, neūžaugas, pamišėlius, prostitutes, Prezidentę, Ministrą Pirmininką, partijų narius, aludžių savininkus, velnią ir Dievą...

Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pats, kaip ir penkių minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje. Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi, imkime pavyzdį iš savo mažųjų.

Turbūt pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos – taigi, šypsodamiesi skatinsite tai daryti ir aplinkinius, o kartu kelsite bendrą nuotaiką, lengviau megsite kontaktus ar palaikysite gerus tarpusavio ryšius. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro.

„Nepraraskime dvasios linksmumo, kupino humoro, net autoironijos, kurie mums padeda išlikti mieliems ir atsidūrus sunkumuose. Kiek daug gero mums padaro gera dozė sveiko juoko!“ – sakė popiežius Pranciškus, kalbėdamas Šventojo Sosto ir Kurijos vyresniesiems. Jis prasitarė, kaip jam, nepaisant milžiniško popiežiaus tarnystės svorio, pavyksta išlaikyti skaidrią šypseną ir linksmybę, daugeliui kritusią į akis.