„Kauno vandenų“ 90-mečio proga lankytojus priims unikalus paveldo ansamblis

„Atviras rezervuaras“ – taip pavadintas projektas, skirtas UAB „Kauno vandenys“ 90-mečiui paminėti.

Šios Kauno miesto savivaldybei pavaldžios bendrovės atstovų teigimu, paradoksalu, bet vandens miestu vadiname Kaune centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti tik 1929 metais.

Trečiadienį ir ketvirtadienį miestiečiams vartus atveria unikalus paveldo ansamblis ir 1938 metais pastatytas 6600 kub. metrų talpos rezervuaras. Bendrovės „Kauno vandenys“ jubiliejus – išskirtinė proga susipažinti su vandens tiekimo įmonės istorija ir jos paveldu. Tuo susidomėjusių ir iš anksto telefonu į projektą „Atviras rezervuaras“ užsiregistravusių lankytojų lauks galimybė apžiūrėti patalpą su gidu arba individualiai. Taip pat bus galima susipažinti su bendrovės „Kauno vandenys"“muziejaus ekspozicija ir pamatyti technikos pavyzdžius.

Anot mokslininko, urbanistikos istorijos bei paveldo tyrėjo Pauliaus Tautvydo Laurinaičio, nepriklausomos Lietuvos centru tapęs Kaunas sparčiai augo, tačiau laikinosios sostinės įvaizdžiui netiko griovos miesto gatvių pakraščiuose, lauko tualetai, šuliniai ir miestiečių poreikiams iš Nemuno kibirais masiškai semtas vanduo.

1922-aisiais Vokietijos firmoje „David Grove“ buvo užsakytas kanalizacijos ir vandentiekio projektas, kurį vėliau vietos inžinieriai pripažino koreguotinu. Iš šių inžinierių buvo sudaryta speciali komisija tolesniam miesto vandentiekio ir kanalizacijos projekto bei sistemos vystymui. Technikų komisijos pirmininku tapo inžinierius Steponas Kairys, kuris dar prieš I pasaulinį karą užsiėmė Vilniaus miesto vandentiekio ir kanalizacijos vystymu.

Kauno kanalizacijos projektas buvo užbaigtas 1924 metų gegužę, nors vandentiekio (anuomet sakyta – vandentraukio) projektavimo darbai užtruko kur kas ilgiau. Tuomet įkurtam savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriui stojus vadovauti S. Kairiui, pradėti lietaus ir buitinės kanalizacijos tiesybos darbai. Ir nors buvo suplanuota tik mechaninio kanalizacijos valymo stotis, projekte taip pat buvo numatyti ir cheminiai procesai – kilus epidemijoms, prieš patekdamos į upes, miesto nuotekos turėjo būti chemiškai apdorojamos specialiame rezervuare.

Pagrindiniai kanalizacijos tiesimo darbai Kaune buvo koncentruojami Naujamiestyje ir Senamiestyje: pirmieji požeminiai lietaus kanalai įrengti po dabartinėmis Gimnazijos bei Vilniaus gatvių atkarpomis, – smarkiau nulijus, čia kildavo daugybė problemų.

Vėliau lietaus ir buitinės kanalizacijos požemiai vingiavo ir po kitomis gatvėmis. O po Šančių žemėmis atsirado vienas įspūdingiausių to meto inžinerinių statinių – lietaus kolektorius. Vandentiekio darbai kurį laiką stagnavo dėl ekonominių sunkumų, bet 1927-aisiais vėl prasidėjo statybos. Po metų Kleboniškio apylinkėse pašventinta pirmoji Kauno vandenvietė ir nutiesti pirmieji vamzdžiai, kuriais 1929 metų gruodžio 16 dieną miestą pasiekė geriamasis vanduo.

„Simboliška, kad iš Rotušės aikštėje pastatyto hidranto ištryškusi pirmoji miesto vandentiekio srovė pripildė burmistro Jono Vileišio stiklinę, išgertą su tostu „į Kauno piliečių sveikatą". Vandenvietė prie Neries buvo parinkta jau projekto korekcijų metu 1924 m. – čia plytėjo vandeningi žvyro sluoksniai, užtikrinę geros kokybės gruntinį vandenį, tiektą iš 6 metrų gylio. Iš čia vanduo pasiekdavo vandentiekio rezervuarą Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje. Įdomu, kad jam panaudotas buvusio Kauno tvirtovės sandėlio pylimas, kuris iki tol tarnaudavo ir kaip improvizuota scena pirmosioms Dainų šventėms“, – priminė P. T. Laurinaitis.

Toliau versdamas bendrovės „Kauno vandenys“ istorijos puslapius, tyrinėtojas teigia, jog 1933 metais Žaliakalnyje buvo atidaryta technologiškai pažangi vandentiekio stotis, kurios techninę dalį suprojektavęs S. Kairys, pažymėjo, kad tai – tik tarpinė stotelė plečiant vandentiekio tinklą visuose miesto rajonuose. 1938-aisiais jau buvo nutiesti 62 kilometrai kanalizacijos Senamiestyje, Naujamiestyje ir Karmelituose. Šie darbai vyko ir toliau.

Kauno sanitarijos būklės gerėjimą turėjo užtikrinti ir miesto taryboje priimtas įsakas, nurodęs prie komunikacijų gyvenantiems asmenims prievolę prie šių prisijungti. S. Kairys pastebėjo jau įgyvendintų darbų teigiamas pasekmes: 1936 m. mieste prasidėjus vidurių šiltinės epidemijai, mažiausiai užsikrėtusiųjų buvo būtent Senamiestyje ir Naujamiestyje. Antrąjį pasaulinį karą Kaunas pasitiko su 87 kilometrais vandentiekio vamzdynų ir planais, kuriuos vėliau tęsė S. Kairio kolegos.

ELTA primena, jog Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus S. Kairio, architektų Stasio Kudoko ir Felikso Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metais pastatyti vandentiekio stoties pastatai yra reikšminga Kauno modernizmo architektūros dalis.

ELTA