Kauno savivaldybė vengia skelbti viešųjų paslaugų pirkimo konkursus?

Kaunas

„Kauno švara“ © Kauno miesto savivaldybė

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt

68855

Kauno savivaldybė, baigdama 2018 metus ir pradėdama 2019-uosius, su savo įmonėmis pasirašė įspūdingos vertės sutartis. Laikantis jų mieste teikiamos viešosios paslaugos. Savivaldybė neskelbia konkursų tokioms paslaugoms, o tiesiog sudaro vidinius sandorius su savo įmonėmis.

Kaip teigiama Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, sausio 2-ąją savivaldybės administracija su savo įmone „Kauno planas“ sutarė, kad ši sukurs skaitmeninį Kauno savivaldybės teritorijos žemėlapį bei geografinę informacinę sistemą, pasirūpins jos priežiūra. Sutarties vertė – 2 mln. eurų. Šiuos įkainius patvirtino savivaldybės taryba. Ši sutartis galios 5 metus.

Dar viena savivaldybės įmonė – „Kauno gatvių apšvietimas“ – tą pačią dieną pasirašė sutartį su savivaldybe, kurios vertė – 14,5 mln. eurų. Už šiuos pinigus įmonė turės prižiūrėti Kauno gatvių apšvietimo tinklus, įrangą bei atlikti jų remontą. Sutarties trukmė – septyneri metai.

Beje, praėjusių metų pabaigoje su „Kauno gatvių apšvietimu“ buvo sudaryta 5 mln. eurų vertės sutartis dėl saugaus eismo valdymo ir įrenginių priežiūros bei įrengimo paslaugų.

Baigiantis 2018 m. su dar viena savo įmone „Kauno švara“ Kauno savivaldybė pasirašė 1,6 mln. eurų vertės sutartį, pagal kurią įmonė turės rūpintis gatvių bei viešųjų erdvių priežiūra, teiks avarinių situacijų lokalizavimo, avarinės tarnybos bei centrinės dispečerinės paslaugas. Sutartis galios iki 2023 m. pabaigos.

20 mln. eurų iš miesto biudžeto bus sumokėta už gatvių bei kitų plotų valymo ir barstymo ir viešųjų tualetų priežiūrą. Šią paslaugą Kaune jau atlieka ir toliau atliks „Kauno švara“.

Savivaldybė gali pasirašyti sutartį, arba kitaip tariant vidaus sandorį, netaikydama viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Tačiau yra tam tikros sąlygos, kurių turi paisyti abi pusės.

Kauno savivaldybės Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vedėja Daiva Čeponienė išvardijo sąlygas: „Perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams.

80 proc. įmonės pajamų turi sudaryti lėšos, gautos iš savivaldybės. Tokioje įmonėje neturi būti tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

„Vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos aukščiau išdėstytos sąlygos ir perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo“, – pridūrė D. Čeponienė.

Kam įdomus vartotojas?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Gintarė Deržanauskienė įsitikinusi, kad kai rinkoje veikia vienas ūkio subjektas, vartotojai netenka galimybės pasinaudoti konkurencijos teikiamais privalumais: žemesne kaina, geresne kokybe, spartesniu reagavimu į pasikeitusius poreikius.

Analitikės nuomone, savivaldybės stipriai nuskriaudžia savo gyventojus, nesivargindamos paieškoti rinkoje paslaugos teikimo alternatyvų, o renkasi paprasčiausią variantą – sudaryti vidaus sandorį.

„Juk reikiamos paslaugos teikėjų dažnu atveju galima ieškoti ir už savivaldybės ribų. Neradus vieno teikėjo rinkoje, galima rinktis sandorį padalinti dalimis. Jei savivaldybėje nėra didelių stambius užsakymus teikiančių įmonių, galbūt atsirastų tokių, kurios galėtų įvykdyti mažesnius užsakymus. Taip, savivaldybei darbo bus daugiau, tačiau juk ne lengviausi keliai yra geriausi”, – svarstė G. Deržanauskienė.

Ji suabejojo ir įprasta savivaldybių taikoma praktika sudaryti sandorius ne metams ar dvejiems, o „penkmečiams”.

„Sąlygos (ypač kainos) rinkose keičiasi dažniau nei kas 5 metus. Net ir sudarius vidaus sandorį žemomis kainomis šiais metais, kitąmet ar po poros metų paslaugos gali atpigti arba gali atsirasti geresnių, pažangesnių paslaugų rinkoje. O įstrigus penkmečio sandoriuose, to įkaitais tampa ir visi savivaldybės gyventojai”, – perspėjo analitikė.

Ji sukritikavo ir savivaldybių skundus privačių paslaugų teikėjų atžvilgiu. „Savivaldybių pasirinkimas pasirašyti vidaus sandorius dažnai rodo tik pirkimo kompetencijų stoką ir paprasčiausią nenorą arba negebėjimą keisti senąsias pirkimų tradicijas. Deja, bet pagrindinis vidaus sandorio, kaip esą geriausio pirkimo būdo, pasirinkimo motyvas dažnai yra noras žūtbūt išsaugoti savivaldybės valdomą įmonę, o ne siekis kuo geriau patenkinti vartotojų interesus”, – įsitikinusi ekspertė.

Kol visos paslaugos rinkoje be konkurso patikimos tik vienam valdiškam žaidėjui, esą apie potencialią konkurenciją nėra ko ir kalbėti. „Tik sąmoningos savivaldybių pastangos daugiau paslaugų pirkti iš privačių ūkio subjektų išjudintų konkurenciją. O kalbant apie regionus, tai turėtų ir teigiamą pašalinį efektą. Juk tai galėtų būti puiki paskata smulkaus ir vidutinio verslo vystymuisi, darbo vietų kūrimui ir ekonomikos augimui apskritai”, – pastebėjo G. Deržanauskienė.

Kokios grėsmės slypi, kai savivaldybė pati nustato įkainius ir nusiperka paslaugas iš savo pačios įmonės?

Pasak analitikės, vidaus sandorio ypatybė yra ta, kad savivaldybė, sudarydama tokį sandorį su savo valdoma įmone, atlieka ir pirkėjo, ir pardavėjo vaidmenį vienu metu, nes turi galią priimti sprendimą už abi puses. Be to, savivaldybė už gyventojus nusprendžia, ką ir už kiek pirkti, o per savo valdomą įmonę – ką ir už kiek parduoti.

„Tokioje situacijoje naivu būtų tikėtis, kad savivaldybė sugebės išlaikyti sąžiningumo balansą abiejų atstovaujamųjų atžvilgiu. Vienu atveju bus iškeliamas vartotojo poreikis, kitu atveju – savivaldybės valdomos įmonės. O pusės pasirinkimas priklausys greičiausiai nuo to, kurią pusę kiekvienu atskiru atveju savivaldybei palaikyti labiausiai apsimoka”, – svarstė G. Deržanauskienė.

Ji pateikė ir pavyzdį: vis išsprūstančios nemokamos susisiekimo paslaugų idėjos. „Galima pagalvoti, kad autobusus miestai gauna dovanų, o jų vairuotojai yra savanoriai, kuriems nereikia mokėti atlyginimo. Deja, ne. Už tuos neva nemokamus bilietėlius būtų sumokėta visų savivaldybės gyventojų pinigais, o ne tik tų, kurie iš tiesų naudojasi paslaugomis. Ne itin sąžininga. Tačiau jei didžioji dauguma gyventojų apie tai nesusimąstys, politikai, sėdintys savivaldybėje, galimai gaus daugiau balsų prie balsavimo urnų”, – spėjo analitikė.

„Kitu atveju, jei savivaldybė rinktųsi pamaloninti ne „pirkėjo”, o „pardavėjo” pusę, niekas netrukdytų vidaus sandorio metu sutarti dėl itin palankių savivaldybės valdomai įmonei sąlygų. Sudarei penkmečiui tokį sandorį ir gyveni kaip inkstas taukuose. Juk pinigai mokesčių mokėtojų, negi gaila? Kuri privati įmonė galėtų pasigirti tokiu gyvenimu?” – klausė G. Deržanauskienė.

Beje, pirkdama gyventojams reikalingas paslaugas, savivaldybė dažnai pažeria kritikos privatiems tiekėjams. „Tačiau, ar kada nors kas nors girdėjo priekaištą iš savivaldybės lūpų savo pačios valdomos įmonės adresu? Kaip atrodytų, jei savivaldybė imtų kritikuoti kainas, dėl kurių pati sutiko? Šiuo atveju vartotojų interesai atstovaujami prasčiau”, – įsitikinusi Laisvosios rinkos instituto analitikė.

alfalt-logo-skaidrus.png

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt