Kaunietės augintinis – ŽIRGAS nuotaikas keičia dažniau nei moteris

Laikyti katę ar šunį tikrai pažįstama daugeliui šeimų. Tačiau kaunietė Indrė kiekvieną savo pietų pertrauką skiria ne plepalams su kolegomis ar valgymui. Tą laisvą valandą ji skuba aplankyti savo žirgo. Moteriai pasidaro liūdna vien tik pagalvojus, kad jos žirgas būna vienas. Dalinasi priežastimis, kodėl taip yra.

Pirmieji augintiniai – viščiukai virtuvėje

Paklausus, iš kur atsirado meilė gyvūnams, Indrė nesudvejojo: „Visada patiko gyvūnai. Vaikystėje net du viščiukus bandėm auginti virtuvėje! Apgyvendinome juos gražioje kartoninėje dėžutėje, išleisdavome ir laisvai pasivaikščioti po kambarį. Bet jiems paaugus supratom, kad šis geras noras nelabai tinka paukščiams ir jiems parūpinome namus mūsų senelių sodyboje. O turėti šunį atrodė tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis.

Dabar turimi augintiniai pas mus atkeliavo labai įvairiai. Įsigydami namą dovanų gavome šunį. Mat ankstesnis šeimininkas nepanoro pasiimti gyvūno ir paliko mums spręsti, ką su juo daryti. Išmesti ar dar blogiau – užmigdyti, neleido širdis, tad pasilikome. Atsikraustydami atsivežėm ir savo šunį. Tad jie jau buvo du. Neužilgo atsirado dar vienas šuniukas kurį pirkome turguje, o galiausiai ir ketvirtas – parsivežtas iš prieglaudos. Šunys yra socialūs gyvūnai, jie drauge žaidžia, manau jiems smagiau kartu, nei būtų po vieną atskirai.

Neįsivaizduoju ir namų be katės. Jas turime dvi. Na, irgi kad liūdna po vieną nebūtų.“

Kaip atsirado žirgas – Princas?

Indrė pasakoja, kad apie žirgą svajojo jau senai. Ji kurį laiką treniravosi žirgyne, mokėsi jodinėti, teisingai elgtis su žirgais. Galiausiai nusprendė, kad atėjo laikas turėti savo žirgą: „Su Princu jau buvom pažįstami. Jis gimė ir augo tame pačiame žirgyne, kuriame savanoriavau. Jį taip pat vedžiodavau, mankštindavau. Kai nusprendžiau įsigyti žirgą sau, nekilo dvejonių, kad jis yra tas vienintelis. Žinot, vienos svajoja apie princą ant žirgo, o mano pats žirgas ir yra Princas! Jis gyvena žirgyne. Žirgininkas jį pašeria, išvalo gardą, o man belieka su juo užsiimti.“

Žirgas – smalsesnis už žmogų

„Kiekvienas žirgas turi savitą charakterį ir išgyvena skirtingas nuotaikas. Savo žirgą juokais vadinu labai užimtu ponaičiu. Jis nepaprastai smalsus, tad kol dedu ar nuimu balną, šukuoju, visuomet dairosi ir nerimsta, tarsi kažkur baisiai skubėdamas. Mėgsta ir iš gardo pabėgti. Bet išsilaisvinęs niekur nesislepia. Smalsauja prie arklidžių, rupšnoja žolę ir laukia, kol kas nors atkreips į jį dėmesį.

Ir tikrai žirgai jaučia skirtingas nuotaikas. Jei įėjus į gardą tave pasitinka žirgo užpakalis – gali neabejoti, jis šiandien prastos nuotaikos. Tokiomis dienomis Princas nepraleidžia progos pareikšti nepasitenkinimo ir vedamas laukan, ir prie aptvaro prisispaudžia tiek, kad mano koja brūkšteltų per atitvarą. Jis tikrai puikiai jaučia savo kūno dydį ir taip daro ne norėdamas mane užgauti, bet tam, kad žinočiau, jog jam šiandien ne ta nuotaika.

Žinoma būna ir linksmas! Tada klauso net balso komandų, pavyzdžiui, ateik, paeik atgal, duok koją. Būdamas linksmai nusiteikęs ir garde pasitinka gūviai, noriai eina į lauką, glaustosi, nori bendrauti.“

Žirgo atmintis priklauso nuo nuotaikos

Indrė pasakoja, kad žirgai pasižymi intelektualumu ir itin gera atmintimi: „Mankšta lauke prasideda risčia. Kai Princas yra geros nuotaikos, viską padaro pats, neskatinamas. Puikiai prisimena, ką po ko darome. Jei tik yra noro, žirgą galima išmokyti įvairiausių komandų, lygai kaip šunis. Jie labai gerai atsimena žmones, vietas, pratimus. Žinoma, atsimena ir nemalonius įvykius, todėl šalia žirgų reikėtų elgtis atsargiai. Jų nebaidyti, neerzinti, negasdinti.

Žirgai labai sumanūs ir pastabūs. Pavyzdžiui, kaskart kai uždedu jam balną ir tiesiu ranką link pavaržos jis pastebimai išpučia pilvą. Normalu, kad veržiamas balnas sukelia nedidelį diskomfortą. Ir jis puikiai sugalvoja, kaip to išvengti. Taip elgiasi ne tik mano žirgas, jie visi yra protingi. “

Gyvūno priežiūrai – bent dvi valandos kasdien

Pasak Indrės, žirgui, kaip ir bet kuriam gyvūnui reikia laiko ir dėmesio. „Princui skiriu maždaug dvi valandas kasdien. Per tą laiką jį valau, šukuoju, vedžioju, jodinėju. Dažnai sulaukiu klausimo, kaip rasti tam laiko? Manau, kad žmonėms, kurie nenori ar negali skirti laiko gyvūnui, jo ir nereikėtų turėti. O gyvenime visada randame laiko tam, ko labiausiai norime. Man tai tikrai yra ne vargas, o didžiulis malonumas! “