Kasininkės išpažintis: „Iš ryto ateina turtingi, vakare – nervingi“

„Su kolegėmis juokaujame, kad akių mums reikia ir pakaušyje, ir smilkiniuose“, – sako vienoje Šiaulių parduotuvėje kasininke dirbanti Vida (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi, aut. pastaba). Tuomet būtų galima pastebėti loterijos bilietų, esančių prie kasų, vagišius ir palaikyti kontaktą su žmonėmis, priėjusiais paklausti, koks yra tam tikros rūšies brendžio skonis. „Juk kasininkė viską turi žinoti“, – ironizuoja Vida. Tačiau akys tik dvi ir dėl pirkėjų elgesio tenka netgi paverkti.

Su aukštojo mokslo diplomu rankose

Kasininke Vida dirba daugiau nei dešimt metų. Specialybė jos visai kita, tačiau taip susiklostė gyvenimas. „Vienas pirkėjas man sakė: „Būtumėt mokiusis, nereiktų kasoje sėdėti.“ Netiesa. Kasininkės būna baigusios ir aukštesnįjį, ir aukštąjį mokslą. Nekvailos esame. Tiesiog neturime gerų pažįstamų, kurie mus gerai „įkištų“, – sako pašnekovė, turinti aukštesnįjį išsilavinimą.

Tiesa, Vida savo darbą mėgsta: „Man patinka kontaktas su žmonėmis. Dauguma būna labai geri, bet, kaip sakoma, šaukštas deguto visą statinę užnuodija. Va, neseniai mano kolegei buvo taip: apšaukė, iškeikė. Klausaisi ir taip gaila... Bet negali kištis į konfliktą.“

Parduotuvės apsaugos darbuotojai, pasak Vidos, koneveikiamoms kasininkėms nepadeda. „Galvoju, na, negi nėra jokio įstatymo, kuris mus apgintų? Gal jei vieną nubaustų, kitą, žmonės suprastų, kad taip elgtis negalima?“ – svarsto ji.

Ar pasitaiko, kad kasininkių pusėn stoja kiti pirkėjai? „Būna“, – šypteli Vida.

Pikčiausi – vyrai

Įprasta, kad parduotuvių kasininkės pirkėjus ir pasveikina, ir su jais atsisveikina. Šiaulietė prisipažįsta: sunku palinkėti geros dienos žmogui, kuris su tavimi elgėsi nemandagiai. Kartą, nepalinkėjusi gero vakaro nemaloniai pirkėjai, Vida gavo skundą – pasirodo, šioji buvo slapta pirkėja. Kalta, žinoma, liko Vida.

Moteris sako tą kartą išliejusi ne vieną ašarą. Tik ne darbo vietoje, o namuose. „Kasoje nesu verkusi. Man tik spaudimas sukyla, blykst – raudona pasidarau, rankos drebėti pradeda“, – pasakoja Vida ir priduria, kad, nepaisant blogos savijautos, reikia toliau aptarnauti pirkėjus, dirbti su pinigais.

Pikčiausi pirkėjai, anot jos, yra vyrai. Prisimena, kaip vienas prie kasos net trypė iš piktumo. Su moterimis lengviau – jas galima nuraminti. „Viena moteris kėlė šaršalą, draskėsi, o aš jai sakau: „Jūs tokia graži, na, nusišypsokite.“ Nusiramino, nusišypsojo“, – aiškina Vida.

Ir priekaištai, ir rožės

Dėl ko dažniausiai pyksta pirkėjai? „Kad nėra kainos arba kaina, skenuojant prekę, skiriasi nuo nurodytos. Matyt, salės darbuotojai tiesiog neperklijavo etikečių. Bet kas kaltas? Aišku, kasininkė. Būna, pakiša tą prekę po nosimi ir rėkia: „Ar kainos nematai?“ Grąžą irgi turi atmesti taip, kaip nori pirkėjas. Nesvarbu, kad nebeturi popierinių pinigų, kad metalu duosi trisdešimt eurų. Ypač man patinka, kai po inkasacijos atneša šimto ar netgi dviejų šimtų eurų kupiūras... Su kolegėmis turime posakį: iš ryto ateina turtingi, vakare – nervingi“, – juokiasi Vida.

Erzina pirkėjus ir eilės. Jeigu užsienyje žmonės luktelės, kol pirkėjas žodeliu kitu persimes su pažįstama kasininke, pas mus toks poelgis, anot Vidos, sukeltų pykčio bangą. Galbūt todėl į Šiaulius atvykusius užsieniečius Vida giria – jie elgiasi mandagiai. Džiaugiasi ji ir jaunąja karta bei prisimena nuo pirkėjo per Kovo 8-ąją gavusi rožę. „Smulkmena, bet taip malonu“, – vėl nusišypso.

Už čekio išmetimą – centas

„Dar labai norėčiau, kad parašytumėte apie loterijos bilietus, – sako Vida. – Juos iš mūsų dažnai pavagia. Pavyzdžiui, tu pasilenkusi skaičiuoji pinigus, nematai, kas ką daro, šast kas nors loterijos bilietą į kišenę. Už tuos bilietus turi susimokėti iš savo kišenės. Tik vieną kartą, kai pavogė brangių bilietų (ne po eurą ir ne po du), įformino kaip vagystę.“

Kasininkės kasdienybė – ne tik budriai saugomi loterijų bilietai, bet ir paliktų čekių krūva. „Aš jau pripratau, išmetu, nieko nesakiusi. Atsiranda žmonių, kurie prie to čekio palieka centą – suprask, už paslaugą. Yra ir tokių, kurie gražiai paprašo išmesti arba sprigtu tą čekį į tave...“ – pasakoja Vida.

Žmonių antplūdis, besibaigiant darbo laikui, arba įkyrūs pirkėjų klausimai – taip pat dalis rutinos. „Susikaupusi skaičiuoju pinigus, o manęs jau klausia: „Ar tas brendis skanus?“ Aš juk jo gyvenime negėrusi – jis man per brangus. Bet viską turiu žinoti. Mums gi ir egzaminai būna. Uždaro kasą, ateina vyr. kasininkė, rodo prekes, o tu sakai kodus“, – darbo ypatumais dalijasi Vida.

Šypsenų bumerangas

Pasak jos, kasininkių darbe gausu apribojimų. „Esu daug kur dirbusi – taisyklės iš esmės visur panašios. Kasoje negalima turėti telefono, valgyti, kramtyti gumos. Leidžiama tik gerti, nes nuo kalbėjimo išdžiūva burna. Tik problema – neatsiklaususi negali išeiti į tualetą. Kaip penkerių metų vaikas skambini ir klausi, ar galima. Galima ne visada...“ – pasakoja Vida.

Daug neteisybės ji mato kasininkių darbo grafikuose, mat į valandas dažniausiai nebūna įskaičiuotas pasiruošimas darbui. O juk pinigus reikia suskaičiuoti, ir pradedant, ir baigiant darbo dieną. „Galėtų Darbo inspekcija praeiti per parduotuves ir pasidomėti, kaip yra“, – siūlo Vida.

Vis tik ne skųstis ji nori, o paprašyti žmonių daugiau gerumo. „Yra toks rusiškas animacinis filmukas apie meškiuką, kuris bijojo to, kas upelyje gyvena. Nors tai tebuvo jo atvaizdas vandenyje. Meškiuko draugas ežiukas patarė nusišypsoti tam, kuris upelyje gyvena. Ir kai meškiukas nusišypsojo, tas upelyje taip pat nusišypsojo. Tad aš norėčiau paprašyti žmonių: ateinate prie kasos, nusišypsokite kasininkei. Ji atsakys tuo pačiu“, – įsitikinusi Vida.