Kasdien vis iš naujo dviratį išradinėjanti inžinierė: šiandien tai – labai sudėtingas mechanizmas

Įstoti į aukščiausiu prioritetu savo prašyme nurodytą studijų programą abiturientams, besirenkantiems tolesnį savo kelią, yra didžiausia siekiamybė ir svajonė. Vis tik kartais likimas sudėlioja viską kitaip, bet tikrai ne prasčiau. Tą įrodo ir Šiaulių universiteto magistrantės Simonos Bukantaitės, studijas universitete jau ne pirmus metus derinančios su inžinierės darbu dviračių gamykloje, pavyzdys. Mechanikos inžinerijos studentę sėkmė lydi ne tik studijose, mokslinėje veikloje, bet ir darbe. Darbšti mergina džiaugiasi atradusi savo kelią ir, nors pati pradžia nebuvo labai lengva, tikina, kad atsidūrė būtent ten, kur ir turėjo būti.

Pedagogai ir neformali veikla nukreipė tinkamu keliu

Studijuoti mechaniką – tai pirmiausia labai mylėti matematiką, sako studentė. Nors tokius mokslus tradiciškai renkasi vaikinai, vis tik mergina į šiuos stereotipus numoja ranka. „Taip, mūsų grupėje daugiau merginų nebuvo, bet nieko čia tokio labai jau vyriško“, – juokiasi S. Bukantaitė.

S. Bukantaitė dar mokykloje pajuto, kad tikslieji mokslai yra jos stiprybė. Nors, kaip pati sako, visada jautė, kad matematika yra jos arkliukas, paskatinta pedagogų, ji įstojo į „Fotoną“ – neakivaizdinę jaunųjų fizikų mokyklą, veikiančią Šiaulių universitete. Anot studentės, „Fotonas“ ir įdomus fizikos mokytojas padėjo pasirinkti tą kelią, kuriuo ji šiuo metu sėkmingai keliauja.

„Mokytojas parodė gal tą kitą pusę, kad tai nėra taip nuobodu, ir tada kažkaip užkabinau. Turbūt jaunesniems vaikams užtenka vieno įdomesnio dalyko. Tas pats „Fotonas“, tos užduotys, stovykla, konferencijos – kai esi jaunas, pamatai, kad ten yra kažkas ypatingo, kas užkabina ir nebepaleidžia“, – tikina pašnekovė.

Baigusi 12 klasių, turbūt kaip ir dauguma absolventų, dvejojo, kuriuo keliu pasukti. Vis tik pirmuoju prioritetu mergina pasirinko matematikos studijas ir tik antruoju – mechanikos inžineriją.

„Šiandien labai džiaugiuosi, kad mano stojimų į universitetą metu neatsirado pakankamai norinčių studijuoti matematiką, todėl suveikė mano antrasis pasirinkimas ir patekau į inžinerijos studijas. Tą naktį, kai sužinojau, kur įstojau buvo labai baisu, išsigandau, bet ten, kur esu dabar, kur mane tai nuvedė, esu visiškai patenkinta. Ir jeigu klaustų ar kartočiau ir nieko nekeisčiau, tai tikrai nieko nekeisčiau, nes ten, kur atsiradau – dabar atrodo, kad tik ten ir turėjau būti“, – sako studentė.

Neretai abiturientai nežino, ką norėtų veikti pabaigę mokyklą, kur stoti mokytis toliau. Paklausta, kaip patartų rinktis studijas, S. Bukantaitė tikina, kad svarbiausia atsakyti sau į klausimą, kuria kryptimi norima eiti, kokie dalykai patinka ir kas sekasi. Reikėtų nepatingėti ir pasinagrinėti, ką siūlo aukštosios mokyklos, kaip atsiliepia apie studijas jau studijuojantys draugai.

„Dažnai girdžiu sakant rinktis pagal savo vidinį balsą, elgtis taip, kaip tau sako kažkas viduje, bet dažnai būna taip, kad nėra to kažko, kas tau viduje pasako. Esu už tai, kad reikia klausyti patarimų. Taip ir man buvo su mechanikos inžinerija. Nežinojau, ko noriu, pasitariau su studijuojančiu draugu, kuris pasakė, kad mechanika yra vertingiau nei kita specialybė. Tada supratau, kad reikia eiti ten, kur pati linksti. Aš buvau tiksliukė, tad tai tikrai buvo mano kryptis. Žinoma, reikia kažkiek ir pasidomėti, ką siūlo vienas ar kitas universitetas“, – negaili patarimų magistrantė. Nors kalbant apie „kietuosius“ mokslus, šiandien Šiaulių universitete galima rinktis ir programų sistemas ar mechanikos inžineriją ir robotiką, o magistrantūroje – išmaniosios gamybos inžineriją ar matematiką, tą kartą patekusi būtent į inžinerijos lauką, Simona šiandien tame mato tik privalumus.

Svajoja siekti inžinerijos mokslų daktaro laipsnio

Visada mėgusi tiksliuosius mokslus: matematiką, fiziką, mergina baigusi bakalaurą nieko nelaukdama nėrė į magistro studijas. Jai mechanikos inžinerijos studijų programa pasirodė tinkamiausia, mat susidėjo iš įvairių dalykų: braižybos, skaičiavimo, netgi programavimo. Nors iš pradžių tai gąsdino, bet, pasirodo, viskas nėra taip blogai, tik baimės akys didelės. Todėl mergina kritikuoja tuos, kurie pradėję studijas ir susidūrę su pirmaisiais sunkumais, jas meta.

„Vienas pusmetis gal bus sunkus, antras pusmetis gal bus sunkus, bet tikrai ateis tas palengvėjimas. Atras žmogus dalelę to dalyko, kuris patiks ir tada bus žymiai lengviau“, – įsitikinusi mergina ir priduria, kad bet kur būdamas, studijuodamas ar dirbdamas pasiimsi tiek, kiek imsi pats.

S. Bukantaitė prisimena, kad neilgai trukus baimę dėl pasirinkimo pakeitė ryžtas mokytis. „Studijų pradžioje vienas iš dėstytojų mums pasakė, kad nėra nei vieno daikto aplink, kurio neprojektavo inžinieriai, kurio nebraižė, kurio nekūrė. Tada atsirado ta ugnelė, nes supratau, kad iš tiesų kiekvienas daiktas reikalauja inžinierių prisilietimo, užsimaniau ir kurti, ir mąstyti, ir mokytis, ir viską pačiai atrasti ir pabandyti“, – pasakoja S. Bukantaitė.

Paklausta, kas jai labiausiai patinka, mergina sako, kad įdomiausia braižyti. Ypač S. Bukantaitei patinka kompiuteriu piešti 3D detales, mat su tam tikra programa galima matyti įvairias simuliacijas.

„Tu nusipieši detalę 3D, nusipieši antrą detalę 3D, tu jas jungi, tu matai veiksmą. Ir studijuodamas tą specialybę tu supranti, kad nėra nei vieno daikto, prie kurio nebūtum galėjęs prisiliesti: kėdė, stalas, bet kas. Juk kažkas tiems daiktams darė brėžinius“, – sako studentė.

S. Bukantaitė ir po magistro studijų mokslinės veiklos neketina apleisti. Jos svajonė – tapti inžinerijos mokslų daktare. „Mama sakė, kad nori, kad bučiau daktarė, pasakiau ne, būsiu inžinierė, tai dabar sakau mamai, kad tikiuosi būti daktare, bet inžinerijos“, – šypsosi studentė.

Teorines žinias taiko praktikoje jau nuo studijų pradžios

Nuo pat bakalauro studijų antro kurso laikų žymioje dviračių gamintojoje UAB „Baltik vairas“ dirbanti studentė šiuo metu ten užima vyresniosios produkto vystymo inžinierės pareigas. Anot pašnekovės, nors savo darbe daug laiko skiria braižymui, projektavimui, vis tik tai nėra vien darbas prie kompiuterio. Neatsiejama jos darbo dalis – komunikacija su tiekėjais ir klientais, neretai tenka stebėti gamybos procesą, matyti realų produktą ir kaip jis renkamas, nuolat galvoti, ką galima patobulinti. S. Bukantaitė džiaugiasi galimybe mokytis taikant universitete įgytas žinias praktikoje.

„Pradžioje, aišku, kai ateini būdama tiesiog studentė, ne visi rimtai žiūri į tave ir tų klaidų pasitaikydavo. Ir dabar jų pasitaiko, bet tu mokaisi ir, palyginus, kiek dabar jau kelio nueita, tai man smagu žiūrėti, smagu prisiminti“, – atvirauja studentė.

Kasdieniam savo darbe S. Bukantaitė nuolat galvoja, koks bus gaminamas kitas dviratis. Kaip pati sako, planuoja, modeliuoja ir generuoja idėjas kartais net ir namuose. „Kai patinka darbas, kai tu ten jautiesi gerai, tu su tuo susigyveni ir tada darbo valandų tarsi nelieka“, – tikina mergina.

Prieš pradėdama dirbti dabartinėje darbovietėje, studentė galvojo, kad dviratis – kiek paprastesnis produktas. Vis tik šiuolaikiniai dviračiai labai keičiasi, randasi vis inovatyvesnių, o elektriniai dviračiai pasižymi vis sudėtingesniais mechanizmais.

„Kai pradedi įsigilinti į kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną, supranti, koks tai sudėtingas mechanizmas. Dabar einame link to, kad turbūt dauguma dviračių bus elektriniai, kur įsipina ir žmogaus jėga, ir pagalba iš baterijų. Tai jau yra sudėtinga“, – aiškina S. Bukantaitė.

Paklausta apie teorinių žinių pritaikymą praktikoje, S. Bukantaitė sako, kad universiteto žinios yra visa ko pagrindas. Jos suteikia ne vien teorines žinias, reikalingas inžinieriams, bet ir kritinį mąstymą. Tiesa, suteiktas plataus spektro žinias reikia rasti, kur panaudoti, o tai jau priklauso nuo to, kur pasisuks tolesnis kelias ir kaip vystysis karjera.

„Turbūt visose specialybėse yra taip, kad iš universiteto išeini su tuo bagažu, kurį pasiėmei, bet ar viską pritaikysi, ar visko reiks, priklauso nuo darbovietės ir tavo darbo. Taip ir mano atveju. Kai pradėjau dirbti buvau po antro kurso, tad turėjau tik pačius pagrindus, todėl daugiausiai visko išmokau darbovietėje. Bet, žinoma, be universiteto žinių – niekaip. Studijos suteikia ne vien mokslą, skaičiavimų ar braižymo dalykų, bet ir patį suvokimą šiek tiek kitokį, kritinį mąstymą“, – tvirtina S. Bukantaitė.

Pasiekti naujoves be mokslo – sudėtinga

Šiuolaikinės gamybos ar pramonės įmonės ieško įvairiausių sprendimų, kaip tapti konkurencingesnėmis globalioje ekonomikoje. Tam dažnai pasitelkiami įvairūs moksliniai tyrimai. S. Bukantaitės įsitikinimu, šiais laikais pasiekti naujoves be mokslo sudėtinga, todėl mergina užtikrintai kyla karjeros laiptais ne tik dirbdama mėgstamą darbą, bet ir dalyvaudama mokslinėje veikloje.

Praėjusių metų pabaigoje organizacijos „InTechCentras“ rengtame konkurse „Mokslas–Verslui“ dalyvavusi studentė laimėjo prizinę vietą. Jame dalyvavę jaunieji tyrėjai siūlė įvairias idėjas, kurios galėtų būti realiai pritaikytos pramoninėje veikloje. S. Bukantaitė konkurse sudalyvavo su savo magistro darbo idėja apie dviračių gamybos proceso modernizavimo efektyvumą. Pagrindusi savo tyrimo praktinę vertę ir galimą rezultatą, sudomino komisijos, kurią sudarė pramonės organizacijų atstovai ir universitetų specialistai, narius.

„Tai buvo srautinio valymo šratais operacija, kuri yra kiekvieną dieną mano darbe matoma operacija. Mano darbas tirs, kaip galėtume pakeisti tą operaciją robotais. Matyt, pasimatė, kad mes jau dirbame ta linkme, kad tai nėra kažkoks hipotetinis projektas ir kad tai gali įvykti. Tiek projektas, tiek idėja ir prašo, kad kuo arčiau susietume mokslą su verslu, o tai ir yra mokslinis tyrimas, kuris visiškai gali atsidurti realybėje, tai jokia ne fantastika“, – apie tai, kuo idėja sudomino komisijos narius, svarsto studentė.

Paklausta, kuo šis tyrimas reikšmingas, S. Bukantaitė tikina, kad įmonėms, šiuo metu dažnai susiduriančioms su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu, tam tikrų operacijų modernizacija ir robotizacija tampa tarsi problemos sprendimo būdas. Vis tik tai nėra pigu, o ir pokyčiams įvykti reikėtų nemažai laiko. Nepaisant to, tai realiai įgyvendinamas projektas ir tai, kad jis buvo įvertintas, studentei yra tarsi padrąsinimas, kad ji eina teisingu keliu ir nesuklydo pasirinkusi šią kryptį.