Kas čia taip kvepia?

Mokytoja pagal išsilavinimą, gėlininkė pagal iš mamos paveldėtą žydinčių gėlių ligą Kristina Drazdovienė soduose netoli Šiaulių augina dešimtis bijūnų, vilkdalgių, kardelių ir ežiuolių rūšių. Per patį žydėjimo piką moteris visus smalsuolius kviečia pasigrožėti.

Kviečia grožėtis

„Va šitas bijūnas – dabar gražus pilnaviduris. Bet kai jis skleidžiasi, iš pradžių atrodo kaip nesveikas: įsigijome, suformavo pumpurą taip susisukusį, kad kurį laiką atrodė kaip sergantis. Vyras sako: „Teks rauti.“ Bet paskui taip gražiai išskleidė didžiulį savo žiedą. O šitas koks grožis – forma tokia, lyg ant lėkštutės padėtas! Šitie, vadinamieji japoniškieji, iš pradžių būna ryškios koralo spalvos, o kai įsižydi, bąla ir spalvoti lieka vos žiedlapių pakraštėliai.

O šitie – mano mylimiausi, nes jų pumpurai labai ilgai, kokias dvi savaites, atrodo kaip rožės ir tik paskui išsivynioja į tokį didelį žiedą, ir tada jau numiršta“, – eidama nuo kero prie kero pasakoja Kristina. Moteris su tokia meile kalba apie kiekvieną rūšį – kaip mama apie kiekvieną savo vaiką, rasdama už ką pagirti, dėl ko nerimauti.

Atrodytų nieko keista, jei vien bijūnais, vilkdalgiais ir kardeliais nebūtų apsodintas visas sodo sklypas. Vien gėlės. Ir daugiau nieko.

Pedagogės K. Drazdovienės šeima vien gėlėms auginti įsigijo atskirą sklypą Šiaulių priemiesčio soduose ir specialiai važinėja ten po darbų. Atskiro sklypo prireikė, kai gėles mylinti šeima suprato, kad jų renkama kolekcija niekaip netelpa gėlių darželyje, senajame tėvų sode.

Dabar skaičiuoja per 60 bijūnų rūšių, apie 40 – vilkdalgių. Pernai moteris viešai kvietė užsukti ir pasigrožėti trumpu žiedų gyvenimu, o šiemet ir „Etaplius“ skaitytojai gali grožėtis žydinčia galerija net neišėję iš namų.

Auginti grožį – profesija ir liga

Galima pamanyti, kad pedagogė Kristina – biologijos ar kokio kito gamtos mokslo mokytoja. Iš tiesų ji neturi botaniko išsilavinimo, ji – visiška humanitarė.

„Dirbu Šiaulių Jovaro progimnazijoje anglų kalbos mokytoja, esu baigusi anglų ir rusų kalbų studijas, paskui – gretinamąją kalbotyrą. Dirbu mokykloje, ugdau vaikus. Sakau, kad grožis turi būti visur – ir žmonėse, ir gamtoje. Tai džiaugiamės ir grožį auginame visur“, – šypsosi moteris.

Kristina pripažįsta, kad gėlių ligą paveldėjo iš mamos, kuri seniai įsigijo sklypą kolektyviniame sode ir visų kaimynų nuostabai sodino ne bulves, o gėles. Simptomai Kristinai pasireiškė jau suaugus ir pasirodė užkrečiami.

„Viską pradėjo mano mama. Aš tuo metu buvau paauglė, sodas man visai nerūpėjo. Tik vėliau, jau mokydamasi universitete, pradėjau domėtis, žurnalus vartyti, kažką nusipirkti ar užsisakyti. Kai jau vieną pabandei, tada jau tokia liga prasideda. Kai tik su mama susitinkame, visi pokalbiai pakrypsta apie gėles. Tą ligą aš paveldėjau iš mamos, mano vaikai dabar dar paauglystės stadijoje – atsparūs. Bet savo vyrą, kuris mums susituokus nieko apie gėles nežinojo, užkrėčiau. Kadangi mes su mama tokios dėl gėlių pamišusios, tai jis dar labiau – sugalvojo sukryžminti ir išvesti mums naujų veislių. Ten po krūmais – jau jo sukryžminti vilkdalgiai. Dabar susidomėjo lietuviškų veislių vynuogėmis, kurių ir viename, ir kitame sklype pasodino“, – neslėpdama pasididžiavimo apie vyrą pasakoja Kristina.

Ir senajame tėvų sodo sklype šeima daržovių daug neaugina: yra agurkų, pomidorų, keletas svogūnėlių, o daugiau visas plotas gėlėms paskirtas.

Išleistus pinigus atgaili džiaugsmas

Gėlės – gražus, bet ne pigus pomėgis. Šeima sako, kad kaip visi savo hobiui išleistų pinigų neskaičiuoja, nes investicijų grąžos – džiaugsmo – pinigais neįkainosi.

„Vieni išleidžia pinigus šukuosenoms, nagams, rūbams. Mes – sodinukams. Va tas geltonas bijūnas (rodo į krūmą gražiais, bet vos keliais žiedais – aut. past.) mums kainavo
100 Eur. Tai nereiškia, kad gavau jau tokį gražų krūmą. Dabar jis jau auga trečius metus. Tam reikia susirasti selekcininką, atsistoti į eilę ir laukti metus, kad man jį užaugintų. Tik tada atsiunčia nedidelę šaknelę.

Kai pradėjome ieškoti, kas Lietuvoje tuo užsiima, nuvažiavome pirmą kartą į bijūnų ūkį Kauno rajone ir abi su mama grįžome sužavėtos. Sėdom skaičiuoti, kokių daigų mums reikia, ir žiūrime, kad kainuos apie 1000 Lt. Tada kažkaip atgailėjome tuos pinigus, bet pasitenkinimas, kai matai žydintį žiedą, namuose pasimerki ar kam padovanoji, tas spalvų džiaugsmas viską atperka“, – apie investiciją į žiedų grožį kalba K. Drazdovienė.

Renkama kolekcija – begalinė

Bijūnų įvairovė sklype lankytoją gali nustebinti: ir senoviški močiučių sodybų bijūnai puošniais žiedais ant liaunų šakelių, ir siauralapiai, vadinamieji krapiniai, irgi labai senoviški, kuriuos anksčiau augindavo darželiuose, kad žiedai jau gegužės mėnesį džiugintų, ir prabangūs visų mėgstami puošnieji, ir medėjantys, ir žoliniai, ir pilnaviduriai, ir tuščiaviduriai. Tik vaistinių bijūnų Drazdovai dar nėra įsigiję.

Paklausta, ar jau turi surinkusi visą norimą bijūnų kolekciją, moteris juokiasi: „Oi, ne, toli gražu: pas mane apie 60 rūšių, o jų yra tūkstančiai. Surinkti pilnos kolekcijos, ko gero, neįmanoma, nes kasmet išvedama vis naujų bijūnų rūšių. Vienos įsikabina, auga ir žydi gražiai, o kitos kažko skursta: gal klimatas nepatinka, gal žemė, nors kartais ta pati rūšis, taip pat prižiūrima vos metro atstumu – vienas krūmas veši, kitas skursta.“

(Neivaldo Bikelio nuotr.)

Šiųmetis žydėjimas – vėlyvesnis ir kuklesnis

Kai jau akys nuo žiedų gausos ėmė raibti, gėlininkė Kristina paguodė, esą šiemet žiedų mažiau, o ir žydėjimas vėlavo dviem–trimis savaitėmis: „Šiemet gamta apgavo: dėl šalto oro ir liūčių pumpurai jau vos ne pūti pradėjo, bet dar neišsiskleidė. Kai kuriuos negražius žiedus teko pašalinti. Išvis toks keistas pavasaris buvo, o gal žiema bloga, kad šiemet mažesnis žydėjimas nei pernai.“

„Žiedą bijūnai brandinasi ankstesniais metais, tai jau pernai, matyt, iš pradžių buvo labai karšta, o paskui per daug vandens. Jie apsisaugodami, kad neišnyktų, nusprendžia pataupyti jėgas ir nežydėti“, – augalo sinchroniškumą su gamtos pokyčiais paaiškina smulkioji gėlininkė.

Nori žiedų – saugok lapus

Bijūnai nėra lepūs ar labai kaprizingi: nei sušąla, nei dengti reikia. Jokių cheminių trąšų ar purškalų Drazdovai nenaudoja, nes gaili vabaliukų ar skruzdėliukų, kurie gėles lanko. O ir šiaip stengiasi išlaikyti švarų dirvožemį.

Kartais pasitaiko, kad kažkas (ar dirvožemis, ar klimatas) bijūnams nepatinka ar koks grybelis nuo drėgmės nori įsimesti, bet labiausiai jiems kenkia netinkamas karpymas.

„Kai jau nužydi ir pradeda byrėti, juos reikia nukarpyti – bet tik žiedus. Visą krūmą paliekame žaliuoti iki pat vėlyvo rudens, kad kuo ilgiau lapai išbūtų ant stiebo, – tada kaupiasi daugiau jėgų, stipresnis krūmas būna. Jei nukirpsime anksti arba nukirpsime visus krūmo žiedus ilgais kotais, nes norime pasimerkti į aukštas vazas, kitais metais tas bijūnas gali ir nežydėti: jis nebeturi energijos, kurios gauna per lapus. Rekomenduojama neišskinti visų žiedų, jei norite ir ateinančiais metais žydinčių bijūnų. O rudenį jau galima nukirpti iki pat žemės“, – patarimų negaili Kristina Drazdovienė.

(Neivaldo Bikelio nuotr.)

Nuolatinis žydėjimas

Didžiuliais žiedais bijūnai džiugina gana ilgai: skleidžiasi vienas paskui kitą, nors yra ir trumpai žydinčių – vos spėji pamatyti: „Medėjantis bijūnas auga labai didelis, kaip serbento krūmas, gali net ir sulig žmogaus ūgiu. Jo negalima karpyti: kaip jis auga, taip ir augs, nukirpsite šaką, tai, kaip ir medžiui, jos nebebus, nebeduos žiedų. Jis dažniausiai būna tuščiaviduris, bet labai skaniai kvepia. Visa gatvelė kvepia. Eina žmonės pro šalį ir stebisi, žvalgosi, kas čia. Žydi labai trumpai – savaitę ilgiausiai: reikia laukti metus, kad vieną savaitę pamatytum tuos žiedus.“

Nužydėjus kolekciniams bijūnams ir vilkdalgiams, sodas be spalvų nelieka ir net sulaukia sparnuotų svečių.

„Liepos mėnesį žydės ežiuolės, kurių turime labai įvairių rūšių ir spalvų: ir geltonų, ir oranžinių, ir raudonų, ir pilnavidurių, ir tuščiavidurių. Pilna drugelių būna, matyt, jos labai medingos, tai jie plazdena ir nektarą geria. Labai įdomu pasižiūrėti. Pas mus sode nuo pavasario iki pat rudens vis kas nors žydi. Sezono pabaiga – su kardeliais“, – jau laukia žiedų mylėtoja.