Kas bus Schol­zo, Drag­hi ir Mac­ro­no do­va­nų mai­še?

Šią sa­vai­tę ap­link Uk­rai­ną ža­da­ma svar­bių įvy­kių. Vi­sų pir­ma nuo­to­li­niu bū­du ka­ri­nę pa­gal­bą prieš Ru­si­jos re­ži­mą ko­vo­jan­čiai ša­liai tu­rė­tų ap­tar­ti va­di­na­mo­sios „Ramš­tai­no gru­pės“ ša­lys. Pas­ku­ti­nį­syk jų bu­vo, re­gis, 48. Da­bar jų ga­li bū­ti dau­giau. Kaž­kas in­ter­ne­te šia pro­ga pri­si­mi­nė, kad 1945-ųjų pa­bai­go­je an­ti­hit­le­ri­nę koa­li­ci­ją su­da­rė 52 vals­ty­bės. Uk­rai­nos rė­mė­jų skai­čius aną ro­dik­lį ga­li pra­lenk­ti. Ki­ta ver­tus, be­si­bai­giant Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, ir su­ve­re­nių vals­ty­bių bu­vo žymiai ma­žiau nei da­bar.
 

Rėmėjų skaičius gali padidėti, bet ar pagausės Ukrainai tiekiamos ginkluotės? Po prieš mėnesį vykusio antrojo „Ramštaino grupės“ susibėgimo vilčių bei optimizmo buvo nemažai, tačiau kokybiškas tiekimo šuolis taip ir neįvyko. Muistosi Vokietijos Vyriausybė, biurokratinėse kliūtyse painiojasi JAV prezidento administracija. Visų stambiausių ginkluotės tiekėjų veiksmus reikia padalyti iš politinio vardiklio. Tie bendrieji vardikliai specifiškai bjaurūs, yra nevieši. Atspėk, kad nori, ar iš tikrųjų galingiausios Europos Sąjungos šalys slapta susitarė netiekti ukrainiečiams sunkiosios ginkluotės? Apie tai rašo Vakarų žiniasklaida, tačiau politikai neigia, visaip išsisukinėdami. Ir jeigu tai netiesa, kodėl Ukraina ligi šiol neturi nė vieno vokiško tanko? Net ne „Leopard-2“, o bent jau praėjusiame amžiuje dešimtyse šalių tarnavusių ir tebetarnaujančių „Leopard-1“.

Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjas Oleksijus Arestovičius šios savaitės pradžioje garsiai svarstė, kad prieš mėnesį, į antrą susitikimą susirinkus „Ramštaino grupei“, galbūt buvo padaryta klaida, nes susitelkta ties akcentu ieškoti sovietinės ar rusiškos gamybos ginkluotės įvairiose pasaulio šalyse. Todėl nieko priimtina nerasta. Net šaudmenų sunkiajai sovietinės gamybos artilerijai.

Jeigu ko ir buvo, ten jau „prasisuko“ Rusija, išpirkdama viską, kas būtų naudinga ukrainiečiams. Ne šiaip sau juokaujama, kad Maskva Vakarus Ukrainoje visad lenkia pora žingsnių.

Šią svaitę aiškumo, tikėkimės, bus daugiau. Ypač dėl to, kad į Kyjivą žada atvykti Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Du ministrai pirmininkai ir vienas prezidentas, kurie paskutiniu metu daugiau kalbėjo ne apie paramą Ukrainai, o būtinumą „leisti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui išsaugoti savo veidą“, apie tai, kad „ginkdie, Rusija neliktų pažeminta karo baigties“. Italo Mario Draghi pasiūlymą, kurį jis pateikė prieš mėnesį ar pusantro ir kuriuo Ukraina raginta sutikti su tam tikromis teritorinėmis korekcijomis, su žemėmis sumaišė bene visas civilizuotas pasaulis. Todėl šio svarbaus vizito metu taps aišku, ar Italiją, Prancūziją, Vokietiją jau turėtume laikyti neformaliu Putinversteherių (suprantančiųjų Putiną) bloku. Be to, tikėtina, kad Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui šis trio išdėstys aiškesnį požiūrį dėl galimybių Ukrainai tapti ES nare. Kita vertus, vykdamas į svečius, paprastai pagal nerašytą etiketą turėtum pasiimti ne tik realią politiką, bet ir dovanų...

Šiame kontekste yra dar vienas svarbus aspektas. Prasidėjus karui, atsakydamas į Vakarų šalių pritaikytas sankcijas Rusijai, p. Putinas pareikalavo, kad rusiškų gamtinių dujų pirkėjai už jas mokėtų ne doleriais ar eurais, kaip buvo numatyta sudarytose tiekimo sutartyse, o rusiškais rubliais. Tada daugelio šalių žiniasklaida skelbė, kad Maskva bus pasiųsta paskui rusų karo laivą. Nes ir p. Putino reikalavimas buvo toli gražu netobulas. Jį vėliau pakoregavo Rusijos finansų inžinieriai, pritaikę keistoką modelį: dujų pirkėjai laisvai konvertuojamais pinigais atsiskaito už tiekiamas dujas per atidarytas sąskaitas „Gazprombanke“, o bankas lėšas keičia į rusiškus rublius ir atsiskaito su dujų tiekėju „Gazprom“. Tokios šalys, kaip Suomija, Danija, Lenkija, atsisakė tokia schema naudotis, todėl ligi šiol rusiškų dujų tiekimas joms buvo nutrauktas.

Dujų pirkėjai iš Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos taip pat skelbė nepasiduosiantys p. Putino šantažui bei įnoriams, tačiau energetikos sektoriaus analitikų pateikiamuose komentaruose, kuriuos aš seku internete, beveik vienu balsu pripažįstama, kad italų, vokiečių bei prancūzų įmonės už rusiškas dujas moka taip, kaip reikalauja p. Putinas.

Tiems, kurie norėtų patikrinti, ar ši informacija yra 100 proc. tiksli, kai kurie analitikai siūlo inicijuoti konkrečią iniciatyvą pasiūlyti ES į sankcijų sąrašus įtraukti „Gazprombanką“ tuo metu, kada kiti Rusijos didžiausi bankai ne tik „sankcionuoti“, bet ir atjungti nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos „Swift“.