Karščiausia leidyklos VAGA sezono naujiena: Claire Douglas psichologinis trileris „Pora iš 9-ojo namo“

Karščiausia leidyklos VAGA sezono naujiena: Claire Douglas psichologinis trileris „Pora iš 9-ojo namo“
Lietuva
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  VAGA

Ar pamenate, kada paskutinį kartą skaitėte knygą, nuo kurios būtų neįmanoma atsitraukti? Leidykla VAGA kviečia atrasti karščiausią sezono naujieną – Claire Douglas psichologinį trilerį „Pora iš 9-ojo namo.“

Kai besilaukianti Sefrona Katler kartu su draugu Tomu įsikėlė į Skelton Pleiso 9-ąjį namą, jie nesitikėjo, kad pradėję jį renovuoti, sode aptiks dviejų žmonių lavonus. Atlikus ekspertizę paaiškėja, kad palaikai užkasti daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Po šių faktų pradedama regzti paini ir įtampos kupina istorija, siekiant išsiaiškinti, kas yra žmogžudysčių kaltininkas.

„– Tai... tai siaubinga. – Man sunkiai sekasi visa tai suvokti. – Ar... ar jūs įsitikinę, kad daugiau ten nieko nėra? – Staiga išnyra vaizdai: visas mūsų kiemas iškasinėtas, ten rasta masinė kapavietė. Vien nuo tokios minties mane purto. Imu prisiminti kitus „siaubo namus“ – taip pasibaisėtinai juos pavadino žiniasklaida: Kromvelio gatvėje 25 ir „Baltojo namo“ fermoje. Ar ir mūsų sodyba taip pagarsės? Ar tai reiškia, kad mes čia įstrigome iki gyvos galvos, nes šios sodybos mums niekados nepavyks parduoti? Širdis plaka vis tankiau, nuryju seiles ir mėginu susitelkti į tai, ką sako detektyvas.

– Buvome atsivežę šunų, kurie išmokyti ieškoti lavonų. Esame įsitikinę, kad daugiau kūnų ten nėra.
– O ar... ar ilgai jie ten gulėjo?
– Negalime teigti užtikrintai, kol kas negalime. Jūsų kieme dirvožemis šarminis, todėl jame išliko rūbų ir avalynės fragmentų; manome, kad nuo maždaug 1970-ųjų, o jei spręstume iš būklės, palaikai užkasti ne vėliau kaip 1990-aisiais.
Mano oda eina pagaugais. Mūsų namuose nužudyti du žmonės. „Va tau ir sodybos idilė“, – pagalvoju. Staiga viskas nusidažo tamsiais, siurrealistiškais tonais.
– Ir, suprantama, turėsime pasikalbėti su visais šiame name tarp 1970-ųjų ir 1990-ųjų gyvenusiais žmonėmis, – tęsia jis. – Bijau, kad reikės susitikti ir su buvusia šios sodybos savininke – ponia Roza Grei. 
Kambarys ima siūbuoti.
Roza Grei – mano močiutė.“

Claire Douglas, meistriškai kuria siužetą, pasitelkdama penkis veikėjus: Sefę, Lorną, Teo, Rozą ir Dafnę. Kiekvienas skyrius – intriguojanti kiekvieno iš jų kelionė tiesos atskleidimo link. Nusikaltimas įvykdytas seniai, tačiau tarp dabarties ir praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių besiblaškantys veikėjai karštligiškai bando įveikti bendrą mįslę: išsiaiškinti, kieno kūnai palaidoti namo kieme? Kodėl įvykdyta žmogžudystė? Ar žudikas vis dar laisvėje ir pavojus tebegresia? Kiekvienas skyrius – miglotas labirintas tarp gausybės klausimų.

„Giliai įkvepiu, stengiuosi nepasiduoti panikai. Nežinau, ką su savimi daryti, – mano kūnas tiesiog pritvinkęs nervingos energijos. Žinau, kad mano mama – laisvas paukštis, niekuomet nesijaudinu dėl jos, kai ji Ispanijoje. Bet šį kartą kažkas ne taip. Žinau, kad ji būtų man paskambinusi, galų gale juk čia mūsų abiejų reikalai.

Atitraukiu pilkas gėlėtas užuolaidas, kurias pasiėmėme iš Kroidono buto ir kurios šiam langui ne visai tinka. Lauke tamsu. Šioje vietoje prie gatvės nėra nė vieno šviestuvo, tik debesų pritemdytos delčios sidabras liejasi iš dangaus. Naktis regisi sunki ir slegia it stora antklodė, ji klojasi aplink mano automobilį ir Tomo motorolerį, dėl to nekalti jų pavidalai įgauna grėslumo.
– Nebūtina stovėti prie lango, – atsargiai sako Tomas. – Nemanau, kad jai nutiko kas negera.
– Tai kodėl ji neskambina? – šaukiu rankas prispaudusi prie šonų. 
Negaliu atsikratyti nuojautos, kad ji pateko į bėdą. Ir kad toji bėda susijusi su visais šitais reikalais. 
Į ką mes įsivėlėme?“

„Pora iš 9-ojo namo“ – įtemptas psichologinis detektyvas apie kadaise buvusį gyvenimą, kurio pėdsakus šiandien baigia ištrinti Alcheimerio ligos veikiama Rozos Grei atmintis ir apie bandymą sukurti naują, kurio idilę temdo Skelton Pleiso 9-ojo namo paslaptys. Netikėti siužeto vingiai ir pribloškianti atomazga istorijai suteikė stulbinamą populiarumą ir padėjo patekti į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašą.

 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Roza 

1979-ųjų Kūčios

Mūsų kaimas man niekuomet neatrodė jaukesnis negu tą vakarą, kai susipažinau su Dafne Hertel.
Pagrindinėje gatvėje tarp gatvės žibinus laikančių stulpų nutiestos šiltą baltą šviesą skleidžiančių lempučių girliandos mirguliavo tamsaus dangaus fone; bažnyčios choras, išsirikiavęs ant akmeninių turgaus kryžiaus laiptelių priešais didžiulę Kalėdų eglę, giedojo „Tyli naktis“, o aikštės pakraščiuose atsirado keli palaikiai kioskeliai.

Vienintelės Begars Nuke kavinės savininkė Melisa Braun, išradingai pavadinusi savo įstaigą „Melisos kavine“, dirbo iki vėlaus vakaro – siūlė karštų gėrimų ir kalėdinių pyragaičių su vaisių įdaru. Ore sklandė skrudinamų kaštainių ir karšto vyno aromatai.

Per tas Kalėdas tu buvai jau ne visai kūdikis, pajėgei suvokti šios šventės stebuklus.
– Mamyte, noriu skanaus.
Pasižiūrėjau į tave. Mažytė vos riesta tavo nosytė paraudusi nuo šalčio, o rožinis mano megztas šalikėlis užmuturiuotas iki pat smakro. Buvo jau tamsu, nors dar net arbatą gerti buvo ankstoka.
– Gerai! – Nusišypsojau ir suspaudžiau minkštą vilnonę tavo rankytę savo delne. – Gal karšto šokolado?
Tu net cyptelėjai iš džiaugsmo ir nutempei mane į kitą aikštės pusę.

Ir štai tuomet pastebėjau ją.

Moterį, pakeitusią mano gyvenimą. Tuomet, be abejo, to dar nežinojau.
Ji atrodė nuliūdusi. Būtent taip išsyk pagalvojau. Stovėjo vienui viena ties turgaus aikštės kryžiumi, pūsdama orą šildėsi nuogas rankas ir stebėjo giedantį chorą. Vilkėjo ploną aksominį alyvuogių žalumos paltuką, apsiuvinėtą įvairiaspalviais lopinėliais, o jos į apačią platėjančios kelnės ties šlaunimis buvo kiek per laisvos. Pastebėjau, kad ji liesa, po marškiniais matėsi kiek išsišovę raktikauliai. Megzta beretė užsmaukta ant ilgų, šviesių, per vidurį perskirtų plaukų, o ant peties kabojo didelis krepšys. Kaime ji atsirado neseniai – tai aiškiai matėsi. Apie tai bylojo visa jos povyza. O aš jau anksčiau buvau nusprendusi, kad stebėsiu atvykėlius, bet nebendrausiu su jais. Taip reikėjo. Mano pačios labui. Ir tavo labui taip pat. Šis Dievo ir žmonių pamirštas kaimas kaži kokiame Kotsvoldo užkampyje – tinkama vieta slėptis. Todėl, išvydusi artimą sielą, išsyk ją atpažinau.

– Mamyte, – ėmei nekantrauti tu ir timptelėjai mane už rankos.
– Nepyk, Loli, – pasakiau atplėšdama akis nuo nepažįstamosios ir žengdama įkandin tavęs į kavinę. Tavo didžiulės rudos akys nušvito, kai Melisa padavė tau karštą šokoladą baltame polistireno puodelyje su plakta grietinėle iki kraštų. Nusijuokiau ir pasakiau, kad tokios porcijos niekada gyvenime neįveiksi. Tada mes stovėjome šalia kavinės, abiem delnais suėmusios šiltus puodelius, tu laižei nuo viršaus plaktą grietinėlę, o aš akimis gaudžiau tą moterį prie Kalėdų eglės susispietusių žmonių būryje. Pastebėjau – ji vaikštinėjo nuo šalčio į pečius įtraukusi galvą, o jos akys lakstė nuo žmogaus prie žmogaus, lyg ko bijotų. Priminė medžiotojų vejamą gyvūną. Ar aš irgi taip pat atrodžiau prieš trejus metus, tik atvykusi į šį kaimą? Tada laukiausi tavęs ir kaip nieko kito norėjau viską pradėti iš naujo.
– Palauk sekundėlę, mieloji. Noriu šnektelėti su Melisa.

Paleidau jos rankytę ir įėjau į kavinę. Melisa Braun buvo stambi moteris apytrumpiais žilstančiais plaukais, kuriuos šukuodavo praskirdama viršugalvyje ir susegdama šonuose; ji anuomet buvo keturiasdešimties su trupučiu, bet senamadiška – turiu galvoje ir jos išvaizdą, ir nuostatas. Niekuomet nebuvo ištekėjusi, visą gyvenimą praleido Begars Nuke. Neverta stebėtis, kad ji viską apie visus žinojo. Na, gal ne visai apie visus. Žinojau, kad aš jai tarsi kokia paslaptis, – ne kartą yra pavadinusi mane mįsle. „Mieloji Roza, – sakydavo spausdama mano rankas savo plačiuose, lipniuose delnuose, – tu tikra mįslė.“ Dažniausiai taip kalbėdavo, kai aš eilinį kartą išvengdavau tiesių atsakymų į begalinius jos klausimus. Tačiau su manimi ji visuomet bendraudavo gražiai ir stengėsi įtraukti mane į kaimo gyvenimą.

Kavinėje buvo ramu. Dauguma žmonių vis dar būriavosi ties turgaus kryžiumi arba tyrinėjo prekystalius, nukrautus įvairiausiais ryškiaspalviais blizgančiais papuošalais Kalėdų eglutei. Tu mane jau kiek ankstėliau buvai įkalbėjusi nupirkti mažytę gerąją fėją – ji tiks papuošti eglutės viršūnę.
– Melisa, – ištariau prislopintu balsu, nors kavinėje tebuvome mudvi, – nežinai, kas toji moteris? Ta laiba, su megzta kepuraite.

Melisa nusivalė rankas į gėlėtą prijuostę ir pažvelgė moters pusėn. Papurtė galvą. 

– Nesu jos mačius. Tikriausiai iš gretimo kaimo. Tiesa, gerai, kad priminei. Nensė sakė, kad kažkas domėjosi tavo skelbimu jos vitrinoje. Dėl nuomininkų.
Nensė – jaunesnė Melisos sesuo, ji dirba kaimo parduotuvėlėje. Skelbimą sąmoningai surašiau kiek miglotai ir paprašiau, kad Nensė pasižymėtų besidominčius žmones: pati su jais susisieksiu, o informaciją apie save pasilaikysiu sau. Net savo vardo ir pavardės nenurodžiau. Negaliu taip rizikuoti.
– Puikumėlis. – Iš anksto žinojau, kad nereaguosiu, jei teirausis vyras.
Su prieš tai buvusiu nuomininku padariau klaidą. Ji buvo tinkamos lyties, bet pernelyg smalsi. Norėjo susidraugauti. Todėl teko atsisveikinti. 
– Paprašysiu, kad Nensė su tavimi pasikalbėtų. Rytoj, jei tinka. 

Linktelėjau, bet mano dėmesys jau buvo kitur – nuo baro nuskubėjau prie atvirų durų, kur buvau palikusi tave.

Sustingau. Tavęs ten nebebuvo. 

Nusisukau tik kelioms akimirkoms. Kokia aš kvaiša! Šiaip niekuomet nepaleidžiu tavęs iš akių. Bet čia, šįvakar, visuotinio kalėdinio džiugesio ir kaimo žmonių apsuptyje, nejučia pasijutau neįprastai saugi; vietiniai apie mane beveik nieko nežinojo, bet aš pastaruosius trejus metus iš tolo juos stebėjau, stengdamasi suprasti, kuo galima pasitikėti. Jie visi atrodė padorūs, nuoširdūs ir darbštūs. Žemės druska. Ir tavimi, man atrodė, galiu pasitikėti, nes nuo tos dienos, kai pradėjai vaikščioti, maniausi tau įdiegusi, kad būtum atsargi, kad visuomet laikytumeisi šalia manęs. Niekur nenuklystum.

Bet tu tuomet buvai visai maža. Tik dvejų su puse. Maža mergytė, užburta Kalėdų spindesio.

Tavęs nebėra.
– Loli! – sušukau nesugebėdama nuslėpti balse panikos. Išlėkiau iš kavinės į gatvę. Akimis naršiau šaligatvius ir aikštę, choristus, kurie, dabar jau baigę giedoti „Tyli naktis“, pamažu skirstėsi. Kavinėje užtrukau minutę, daugiausia dvi. Tu negalėjai toli nueiti. Bet tavęs niekur nesimatė. Nesimatė nei raudono tavo paltuko, nei rožinio šalikėlio, nei šviesios raštuotos kepuraitės su bumbulu. Ėmė spengti ausyse.
– Kas atsitiko? – už nugaros išgirdau Melisos balsą, jis skambėjo neįprastai, tarsi būčiau panirusi į vandenį.
– Ji dingo! Loli dingo! – sušukau. – Nematau jos! Niekur jos nėra! 

Aplink mus zujo žmonės – juokaudami, plepėdami, gurkšnodami karštą vyną. Norėjosi visus juos apstaugti. IŠ KELIO! KUR JI? KUR MANO VAIKAS? Jutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros, kaip iš panikos spaudžia krūtinę.

Jis tave pagrobė. Daugiau apie nieką negalėjau galvoti. Toji mintis it koks siaubo filmas nenumaldomai sukosi galvoje.

Šaukdama tave vardu broviausi pro žmones. Jutau, kad Melisa seka įkandin, girdėjau, kaip ji mėgina mane raminti, bet nesugebėjau suvokti, ką ji sako. Mane užvaldė siaubas. Akla baimė. Esu girdėjusi žmones taip sakant, o dabar pati jaučiausi būtent taip. Baimė temdė akis. 

Broviausi pro žmones, Melisa sekė iš paskos. Girdėjau, kaip ji klausinėja, gal kas matęs mažą mergytę raudonu vilnos audinio paltuku.
Ir tuomet tave radau. Pamačiau pro žmones, tave už rankytės laikė toji paslaptinga moteris, kurią sužinosiu esant Dafnę Hertel. Tu šypsojaisi, bet ant skruostų buvo matyti nudžiūvusių ašarų žymės.

Claire Douglas, „Pora iš 9-ojo namo“, iš anglų kalbos vertė Darius Krasauskas, leidykla VAGA, 2022.

 

Reklama