Karolina Meschino apie savo daugialypę tapatybę: „Paauglystėje dėl to išgyvenau, bet dabar jaučiuosi ypatinga“

Karolina Meschino, XXI a. 2 deš. Karolinos Mechino kolekcija
Lietuva
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Pranešimas spaudai

Nuomonės formuotojai nėra naujas reiškinys. Manoma, kad dar Antikos laikais gladiatoriai reklamuodavo vyną ar aliejų. Tačiau vargu ar jie gali lygintis su šiuolaikiniais „influenceriais“, tokiais kaip Karolina Meschino. Jos sekėjų skaičius artėja link pusės milijono, ji turi savo prekių ženklą, o karjerą pradėjo vos šešiolikos.

Duodama interviu Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Pasaulio dydžio Lietuva“ kuratoriams Karolina teigė, jog paauglystėje dėl savo tarptautiškumo patirdavo patyčių, o užsienietiškos pavardės gėdijosi. Šiuo metu Karolina neabejoja, jog daugialypė tapatybė prisidėjo prie jos šiandieninių karjeros aukštumų. Karolinos Meschino kilmės istorija – puikus pavyzdys, kad Lietuva išties yra pasaulio dydžio.

Papasakokite savo itališkosios šeimos istoriją.

Mano artimieji visada buvo atviri pasauliui, todėl visa mano šeima jaučiamės pasaulio vaikais, nors visa itališka mano tėčio giminės pusė daugiau nei 500 metų gyveno Itri miestelyje tarp Romos ir Neapolio. Ten augo mano senelis su močiute, jie ten įsimylėjo, ten gimė mano tėčio brolis. Po karo Italijoje buvo ganėtinai prasta situacija, daugelis važiuodavo į Argentiną ieškoti laimės. Mano senelis buvo nuotykių ieškanti siela, todėl pasirinko kitą kryptį – 1955 metais su močiute išvyko į Australiją.

Parodai esate paskolinusi nuotrauką iš savo šeimos archyvo. Ką joje matome?

Tai yra mano senelio nuotrauka, daryta pačioje pirmoje jo atidarytoje itališkų produktų parduotuvėje Niukaslo mieste. Per 13 Australijoje pragyventų metų jis spėjo atidaryti ir itališko maisto šeimos restoraną, jame augo mano tėtis. Deja, Italijoje likę mano proseneliai pradėjo sunkiai sirgti, todėl seneliai su vaikais nusprendė grįžti atgal į Italiją.

O kaip Jūsų tėtis atsidūrė Lietuvoje?

Sulaukęs pilnametystės, jis norėjo grįžti į Australiją, daug klaidžiojo, keliavo, ieškojo savęs, bet galų gale vėl grįžo į Italiją. 1991 metais jis buvo išsiųstas į Lietuvą su ypatinga Vatikano misija – pasirodo, Vatikano radijas norėjo nusipirkti Radiocentrą. Vėliau jis pradėjo į Lietuvą vežti vynus, „Raffaello“ saldainius, pirmasis į Lietuvą atvežė „Ferrero Rocher“. Atvykęs į Lietuvą trečią kartą, susipažino su mano mama, įsimylėjo ir pasiliko čia iki dabar.

Kaip jam sekėsi? Ar buvo sunku pritapti?

Visai ne, aš labai juo didžiuojuosi, nes bent jau tuomet daug emigrantų nesistengdavo įsilieti į vietinę bendruomenę, bet mano tėčiui viskas buvo labai įdomu, jis išmoko lietuvių kalbą, laisvai ja kalba.

O kaip dėl giminės iš mamos pusės, čia taip pat yra istorija?

Mano mamos protėviai buvo sentikiai, todėl caro Petro I laikais nuo persekiojimo pabėgo į Zarasus ir šimtus metų ten gyveno. Mano senelis buvo ukrainietis, močiutė rusė. Mama gimė jau Vilniuje, į kurį iš Zarasų atvyko ieškoti laimės seneliai. Čia gimiau ir aš su broliu. Mudu juokiamės, jog mūsų kraujas – mišrainė. Šeimoje viskas yra labai miksuota, mes su broliu kalbame keturiomis su puse kalbų.

Tai plačios, bet kartu ir gilios šaknys. Kuo jūs pati labiau jaučiatės?

Čia yra viso mano gyvenimo nesusipratimas: aš visur jaučiuosi užsieniete. Italijoje visąlaik esu traktuojama kaip lietuvė, – nes kalbu vadovėline kalba, nors ir užaugau su tėčiu kalbėdama itališkai. Kai bendrauju su jaunimu, manęs vis klausia „Iš kokio tu regiono?“, – nes kalbu lyg ir gerai, bet visai nesuprantu šnekamosios kalbos.

O Lietuvoje aš visada buvau traktuojama kaip italė, labiau įdegusi nei visi. Dėl to buvau ir pravardžiuojama. Paauglystėje kompleksavau dėl užsienietiškos pavardės, visiems sakydavau, kad esu Meskinytė.

Tokios patirtys gali kaip reikiant prislėgti. Kas padėjo ištverti?

Pokalbiai su tėvais leido pasijausti geriau, nes nesu viena tokia, – jie lygiai taip pat jautėsi. Mano mama yra Ala Naumenko, bet savo vardą pasikeitė į Astos. Nepaisant to, rusų bendruomenėse į ją visada žiūrėdavo kaip į lietuvę. O lietuviai ją vadindavo „Pugačiova“ arba kaip nors kitaip, kas būtų susiję su jos rusiškomis šaknimis. Lygiai taip pat ir tėtis: Australijoje jis visąlaik būdavo arba Makaronas, arba Spagetis, o Italijoje – Kengūra.

Mes kažkokie nepritapėliai, todėl ir aš vis dar esu paieškose to, kas iš tikrųjų viduje jaučiuosi. Pirmą orą įkvėpiau Lietuvoje, joje augiau, – tai mano širdis yra čia; bet ir Italija man yra namai, ten irgi yra mano šeima: mano močiutė turi aštuonias seses ir vieną brolį, mūsų giminė yra didžiulė.

Ar jaučiate, jog tokios daugialypės tapatybės turėjimas užgrūdino?

Manau, kad tikrai prie to prisidėjo. Paauglystėje dėl to išgyvenau, bet kažkuriuo metu įvyko lūžis, ir šiuo metu tą matau kaip didžiulį privalumą. Esu dėkinga savo tėvams, kad jie man atvėrė akis į visą pasaulį, visąlaik norėjo mane supažindinti su kuo daugiau skirtingų šalių, kultūrų, skatino domėtis šaknimis, šeimos istorija. Tai formavo mano pasaulėžiūrą ir požiūrį į gyvenimą.

O kaip prasidėjo „influencerės“ karjera? Palaikote artimą ryšį ir su savo sekėjais, – taigi jie taip pat yra savotiška Jūsų šeima?

Prasidėjo, kai trejus metus gyvenau Italijoje ir studijavau madingo įvaizdžio kūrimą. Pirmą kartą buvau taip toli nuo šeimos, jaučiausi vieniša. Bet atsirado socialiniai tinklai, ir aš pamačiau, kad esu ne viena – ten yra daug žmonių, kurių veidų aš nematau, bet jie su manim kontaktuoja. Ypač įdomi visiems pasirodė mano kasdienybė: kai atsirado „Instagram story“ funkcija, pradėjau filmuoti, ką aš veikiu, kaip rengiuosi egzaminams, kaip liūdžiu, kaip džiaugiuosi, ką valgau.

Vis daugiau žmonių pradėjo mane sekti, todėl studijoms einant į pabaigą, gavau daug darbo pasiūlymų iš Lietuvos. Pasiūlymų turėjau ir Italijoje, bet mane traukė atgal, nes esu įpratusi daug laiko leisti su savo šeima. Nusprendžiau grįžti ir pabandyti. Taip įsisukau į darbus, kad nesupratau, kas vyksta, neturėjau laiko atsikvėpti. Ir taip vis tebėra iki šiol.

Kalbame apie daug skirtingų tradicijų: kaip pavyksta jas suderinti? O gal nesistengiate to daryti?

Tradicijos pas mus labiausiai jaučiasi per maistą ir laiką kartu. Dar paauglystėje ir vaikystėje esu atkreipusi dėmesį, kad mano draugų šeimose to nebuvo. Pas mus vakarienė visada yra kartu su šeima. Tu tiesiog negali nebūti, negali vėluoti, nesvarbu kas būtų.

Sekmadieniai taip pat yra šeimos diena, ją leidžiame kartu. Mama yra gimusi sentikių šeimoje, šių tradicijų mažiausiai turime. O visa kita yra mišrainė – mes tiesiog imam viską, ką tik duoda mūsų šaknys. Tai miksas, bet jaučiuosi ypatinga. Džiaugiuosi, kad likimas taip suvedė mano tėvus, jog gimiau būtent Lietuvoje.