Kario kelias: karjeros laiptais kilti padėjo savianalizė

Dažnam septyniolikmečiui, rodytųsi, nėra nieko svarbiau už asmeninę laisvę, nenumaldomą nuotykių troškulį, linksmybes iki paryčių ir nuolat supančią draugų kompaniją. Ateities planai ir profesinis kelias juk neretai ima rūpėti tik tuomet, kai ant kulnų dėl lemiamo pasirinkimo lipa pedagogai ir tėvai. Tačiau eilę metų Lietuvos kariuomenėje skaičiuojantis Robertas Sadauskas atviras – toks gyvenimo būdas jam svetimas. Apie savo ateitį ir profesinį kelią jis svarstė dar būdamas paauglys, tad tik ką įvykęs karjeros šuolis yra jo sunkaus, tačiau nuolat tobulėti priverčiančio darbo vaisius.

Iš pažiūros santūrus ir be reikalo šypsenos nedalinantis jaunas kariškis iš tiesų yra be galo pareigingas, disciplinuotas ir kruopštus. Bent jau tiek apie save pokalbio metu jis noriai leidžia suprasti. Karjeros posūkis tai tik patvirtina. Lietuvos kariuomenė vasarą Robertui suteikė karininko laipsnį, tad šiandien jaunas kariškis jau yra būrio vadas.

Savo darbą Robertas mėgsta, o jo atsidavimą Lietuvos kariuomenei pastebėti nesunku. Pats šiaulietis neslepia nuo paauglystės svajojęs save atiduoti tėvynei, tačiau yra atviras – per pastaruosius metus būta visokių minčių, mat beatodairiškas karjeros siekimas kartais priverčia sustoti. „Man labai padeda savianalizė. Aš mąstau apie veiksmus, kuriuos padariau, ir stengiuosi suprasti, kur klydau ir ką galėčiau padaryti kitaip“, – sako pašnekovas.

Interviu metu Robertas atskleidžia lemiamus savo gyvenimo posūkius, kaip jam pavyko suderinti mokslus su tarnyba kariuomenėje ir kaip jis tapo tokiu, koks yra šiuo metu.

Kaip tapai Lietuvos kariuomenės dalimi?

Atsidūriau, kai man dar nebuvo aštuoniolikos. Tas noras eiti į kariuomenę ir ieškoti būdų, kaip ten atsidurti, buvo tik iš savęs. Kadangi buvau ganėtinai jaunas, Krašto apsaugos savanorių pajėgos buvo tinkamiausias kelias siekti tikslo. Atsimenu, kaip pirmą kartą nuėjau pas savo vadą ir išreiškiau norą tapti kariu savanoriu. Kadangi degiau noru, jau artimiausią vasarą išvykau atlikti privalomą bazinį kursą.

Vienu metu buvai ir moksleivis, ir karys savanoris. Ar kiek ne per daug pareigų ant jauno žmogaus pečių? Kaip viską spėjai?

Krašto apsaugos savanorių pajėgų tarnyba dažniausiai vykdavo savaitgaliais, tai sunkumų kaip ir nebuvo. Nors ir buvo ilgesnių kursų, tarkime, savaitės trukmės, tačiau man problemų nekilo. Tarnybą tikrai galima suderinti su mokslais. O tam, kad praeičiau bazinį kursą, paaukojau savo vasaros atostogas.

Buvai netipinis jaunuolis su labai gražia ateities vizija. Ar susimąstei, kodėl tave taip traukė kariuomenės veikla?

Pagrindinės minties, kodėl aš noriu tarnauti kariuomenėje, lyg ir nebuvo. Tiesiog man ši sfera buvo labai įdomi jau seniai, nuo vaikystės. Kai tėvai vaikų klausdavo, kuo jie nori būti užaugę, daugelis sakydavo – policininku, gydytoju. O aš visada norėjau būti kariu. Noras buvo kilęs natūraliai iš savęs ir jis materializavosi.

Baigęs mokyklą pasirinkai studijuoti istorijos mokslus. Kariuomenė ir istorija – šie tavo pasirinkimai tarpusavyje susiję. Sąmoningai gilinaisi į sritį, kurioje jau turėjai bagažą žinių?

Istorija yra gyvenimo mokytoja. Kariškiai, generolai patirties semiasi iš istorinių įvykių. Todėl taip, šis mano pasirinkimas buvo apgalvotas. Žinoma, galvojau ir apie Karo akademiją, tačiau ten neradau patinkančios krypties. Karybos žinių aš nuolat gaudavau iš savanoriškos tarnybos, todėl pasirinkau Šiaulių universitete studijuoti istorijos mokslus. Šios dvi veiklos viena kitą papildė.

Savanoriška veikla kariuomenėje tęsėsi ir studijų metais?

Taip, tęsėsi. Krašto apsaugos savanorių pajėgose veiklos niekada nenutraukiau. Taip pat aktyviai dalyvavau, kaip ir būdamas moksleiviu. Veržiausi visur, kur tik galėjau ir kiek tik mano vadas leisdavo – į renginius, pratybas. Nors nebuvau tada joks vadas, tačiau sėmiausi žinių ir kroviausi bagažą iš esamų savo vadų.

Po studijų pradėjai oficialų darbą kariuomenėje. Koks jis?

Po studijų pakeičiau kryptį ir perėjau į Profesinę karo tarnybą. Pasirinkau tokį gana statišką darbą Karo prievolės komplektavimo tarnyboje. Tačiau čia įgavau dar daugiau vadovavimo įgūdžių, besimokydamas iš kitų. Šioje darbo vietoje susiformavau toks, koks esu dabar. Tai užtruko trejus metus.

Lietuvos kariuomenė neslepia, kad trūksta jaunų motyvuotų karių. Kaip manai, kodėl jaunuoliai vis dar baiminasi savo profesinį kelią susieti su kariuomene?

Kad ir kiek informacijos apie teigiamus pokyčius kariuomenėje atkeliauja per socialinius tinklus ir visą mediją, velkasi tas praeities šleifas. Lietuvos kariuomenė yra moderni ir nebesivadovauja senosiomis taisyklėmis. To tiesiog negali būti. Lietuvos kariuomenė nėra paremta baimės ir spaudimo kurstymu. Geras vadas savo karį turi skatinti atrasti save, ir jeigu jaunuolį per tuos devynis mėnesiu privalomos tarnybos pakankamai motyvuoja, jis kariuomenėje ir lieka.

Papasakok apie savo karjeros šuolį. Pakeitei darbą, šiuo metu esi būrio vadas.

Vedamas vidinio noro ir entuziazmo kilti, įsirašiau save į būrio vado kursą. Įgavęs tikrai daug žinių iš Karo akademijos instruktorių, pajutau, jog tai – mano vieta. Per pusę metų baigiau šį kursą ir gavau naujas vadovaujančias pareigas. Kol kas šioje srityje esu naujas, bet manau, kad man sekasi gerai. Karo prievolės komplektavimo tarnyboje sutikdavau jaunuolius, kurie dar tik eis į tarnybą, o dabartinėje savo darbo vietoje regiu tuos pačius jaunuolius, tačiau kur kas labiau užaugusius. Motyvuoti jaunuoliai tampa profesionaliais kariais ir puikiai atlieka savo darbą, nemotyvuoti, deja, ilgai neužsibūna.

Ar Lietuvos kariuomenė sužadina jaunuoliams patriotiškumą?

Patriotiškumas, mano nuomone, čia ateina natūraliai ir su kariuomene žengia koja kojon. Jeigu tu tarnauji savo šaliai ir jos žmonėms, tu jau esi patriotas. Pas mus sakoma „atiduok tėvynei, ką privalai“. Tarnaudamas lieji prakaitą, stengiesi, pervargsti ir tai darai, kad tavo šalies žmonės ne tik jaustųsi, bet ir būtų saugesni.

Šiuo metu esi užlipęs ant to karjeros laiptelio, ant kurio ketini užsibūti, ar turi naujų užmojų?

Netolimoje perspektyvoje yra galimybių toliau kilti. O kadangi aš nesu tas, kuris tame pačiame taške mėgsta užsibūti, turbūt per artimiausią penkmetį pokyčių gali įvykti.