Kardinolas A. J. Bačkis svajoja, kad prieglobsčio prašytojai dirbtų, o jų vaikai lankytų mokyklas

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis kiekvieną savaitgalį aukoja šv. mišias prieglobsčio prašytojų stovykloje ir sako labiausiai trokštąs, kad 4 tūkstančiai prieglobsčio prašytojų Lietuvoje pajustų, jog yra lietuvių, kurie nori jiems padėti. Kardinolas ragina remtis popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Fratelli tutti“ pasakytais keturiais raktiniais žodžiais apie pabėgėlius: priimti, apsaugoti, lavinti ir skatinti (padėti išmokti amato, kalbos), o ketvirtas žingsnis – integracija.

– Kiekvieną šeštadienį važiuojate aukoti šv. mišių į Pabradės prieglobsčio prašytojų stovyklą. Kas Jus ten veda?

– Kai atvyko pirmieji prieglobsčio prašytojai, kai kurie pasienio miestelių kunigai išreiškė neigiamą nusistatymą dėl musulmonų, todėl aš iškart nuvažiavau, kur buvo užkardos – į Adutiškį, Švenčionis. Ačiū Dievui, Švenčionių klebonas yra pavyzdys visai Lietuvai. Jis kalbėjo savo parapijiečiams, kad prieglobsčio prašytojams reikia padėti, rinko pinigus drabužiams, maistui. Mokyklos virėjos vasarą virė karštą maistą ir vežė į užkardas. Čia puikiai susikalbėjo ir drauge veikė valdžia, savivaldybė, žmonės ir Bažnyčia. Ne visur tai pavyko.

Visa tai pamatęs, norėjau susipažinti su prieglobsčio prašytojais. Kai pirmąkart nuvažiavau į Pabradę, stovyklos gyventojai dar buvo didžiulėse palapinėse, kartu gyveno sirai, irakiečiai, afrikiečiai. Pastarieji priėjo prie manęs ir patys paprašė mišių.

Pabradės Užsieniečių registracijos centro vadovo Aleksandro Kislovo reakcija iš pradžių buvo atsargi, nes yra ir kitų religijų žmonių. Vis tik valdžia puikiai suprato, kad žmonės turi ir dvasinių poreikių.

Pirmas mišias aukojau palapinėje, vėliau jau pašildytame konteineryje. Padėtis dabar jau keičiasi – žmonių stovyklose daugėja, juos vis labiau atskiria vienus nuo kitų, kad būtų lengviau suvaldyti, nekiltų problemų. Moterys jau išvežtos kitur. Nors mano „parapija“ mažėja, bet giedoti moka, matosi, kad gimtinėje lankydavo mišias. Sako: „Už tvoros mes matome bažnyčią – kodėl negalime ten nueiti?“ Jaučiasi visai atskirti.

– Ar Pabradėje ir kitų konfesijų dvasininkai laiko pamaldas?

– Pabradėje buvo atskira palapinė musulmonams, padėtas koranas, kur jie gali pasimelsti. Musulmonams ypač svarbu pasimelsti penktadieniais. Aš irgi ten apsilankiau, pagal musulmonų paprotį nusiaviau batus, bet vėliau pritrūko vietos ir tą palapinę pavertė valgykla. Jie neturi savo dvasininko, bet jiems nelabai ir reikia – musulmonų malda yra bendra.

– Kokia kalba bendraujate su prieglobsčio prašytojais?

– Prancūziškai ir angliškai. Dauguma afrikiečių Pabradės stovykloje atvykę iš Kamerūno, abiejų Kongų, Dramblio Kaulo Kranto, Togo – kraštų, kur yra ir musulmonų, ir krikščionių. Trejus metus dirbau Nigerijoje, tad, jų akimis, aš jau turiu ryšį su jų žeme.

– Kaip gyvena prieglobsčio prašytojai stovykloje? Kas pirmiausia krinta į akis ir širdį?

– Laisvės, kurios jie labiausiai trokšta, aš jiems negaliu duoti, tik pasitarnauti dvasiškai. Nuo pat pradžių jie man kalbėjo apie reikalingą medicininę pagalbą ir prašė, kad jiems grąžintų telefonus ryšiui su giminėmis palaikyti.

Lietuvos pasieniečiai įdėjo daug pastangų, kad pagerintų sąlygas ir kuo žmogiškiau juos priimtų. Tačiau žmogiškumas baigiasi, kai aplink tave yra tvora, negali išeiti, pasižiūrėti, apsipirkti, vaikai žaidžia tik ribotoje teritorijoje.

Nori nenori – tai yra koncentracijos stovykla. Su prieglobsčio prašytojais elgiasi žmogiškai, bet reikia suprasti, kad kai kuriems žmonėms, gyvenant nelaisvėje gali ir nervai neatlaikyti, ir sukilimus gali pradėti.

Vietinių žmonių reakcija iš pradžių buvo priešiška – kas jie tokie, iš Sirijos, Irako? O paskui, ypač kai pamatė moteris ir vaikus, vietinių širdys suminkštėjo. Jie pradėjo matyti žmogų, o ne ateivį iš svetimo pasaulio.

Manau, pradinė Lietuvos žmonių reakcija nebuvo piktybiška, bet jiems buvo įkrėsta baimės nuolat kalbant apie hibridinį karą. Baimė, įtarumas ir nepasitikėjimas – tokia dažno žmogaus reakcija. Tačiau juk prieglobsčio prašytojai patys yra įkaitai, karo aukos, jais buvo pasinaudota. Dabar man atrodo, kad ta pradinė baimė tarp vietinių žmonių atslūgo, jie susitaikė su kitos religijos, kultūros, rasės žmonių buvimu. Reikia džiaugtis, kad žmonės jau šilčiau priima migrantus. Tačiau bendrai dar reikia pralaužti tą baimės jausmą.

– Ką sako Jūsų patirtis, kaip galima tą padaryti, kaip eiti į žmones?

– Susitikti akis į akį, savanoriauti. Tiesiogiai susitikę su prieglobsčio prašytojais pamatome, kas iš tikrųjų jie yra, pamatome kenčiantį žmogų, kuriam reikia pagalbos. Nors valstybė beveik niekam nesuteiks pabėgėlio statuso, bet ar jie – ne žmonės? Kokių teisių jie turi? Iš jų viskas atimta. Jie paliko savo gimtinę ne iš gero gyvenimo. Baltarusija juos priviliojo, apgavo ir naudoja kaip įkaitus. Turime reikalų su nežmoniška mūsų gretimų diktatorių laikysena.

Susipažinkime su jų istorijomis. Yra tokia Šiaurės Irako gentis jazidai, ne musulmonai, jų gimtinėje užėję Islamo valstybės kovotojai išžudė beveik visus vyrus, moteris pasiėmė sekso vergėmis – Pabradėje yra pabėgėlių iš to krašto. Jie išgyveno baisių dalykų. Namai – sudeginti, jų miestelis nebeegzistuoja. Kur jiems dingti su visa šeima?

Kita istorija – studentai iš Afrikos, kuriuos Minskas priviliojo stipendijomis. Kaip mūsiškiai važiuoja į universitetus Vakarų Europoje, taip Baltarusija pakvietė žmones iš Afrikos valstybių, o šie atvažiavo tikėdamiesi gero išsilavinimo Europoje.

Dar kiti pabėgo ieškodami geresnio gyvenimo. Sirijoje pusė miestų išdaužyta, sugriautos ligoninės, mokyklos, nėra perspektyvų. Jie girdėjo, kad Vokietijoje duoda pašalpas ir bėga ten susikurti naujo gyvenimo.

Tai nėra vien 4000 žmonių Lietuvoje problema, visa Europa ir pasaulis patiria migrantų problemą. Yra šimtai milijonų migrantų iš Sirijos, Pakistano, Afganistano, Somalio ir kitų šalių, jų bus vis daugiau.

– Kaip galėtų padėti vietos bendruomenė?

– Svarbiausias dalykas – sudaryti sąlygas prieglobsčio prašytojams dirbti, būti užimtiems. Vidaus reikalų ir Socialinių reikalų ir darbo ministerijos Rukloje, kurioje yra daug šeimų, padedamos nevyriausybinių organizacijų ir savanorių, pradeda kurti mokyklėles vaikams.  

Kai dar buvau Vilniaus arkivyskupu, Pabradėje glaudėsi daug pabėgėlių iš Čečėnijos. Arkivyskupija buvo įkūrusi amatų centrą, kas rytą iš Pabradės stovyklos į amatų centrą atveždavome čečėnių, jos siuvo drabužius, buvo užsiėmusios, o vakare grįždavo į stovyklą.  

Kad ir kaip būtų, jie turės išeiti iš dabartinių laisvės atėmimo centrų. Daugelis nenori būti sugrąžinti į tėvynę ir vienintelis kelias bus suteikti jiems laikinojo gyvenimo leidimus, padėti susirasti gyvenamąją vietą ir darbą. Tai bus nelengva. Reikia surasti globėjų. Girdėjau vieną verslininką, sakantį, kad mielai priimtų grupę jaunuolių, pamokytų juos darbo įgūdžių, įdarbintų, rastų jiems gyvenamąją vietą. Tai – mano svajonė.

Reikia pažiūrėti žmonėms į akis ir padėti jiems pradėti normalų gyvenimą. Neatimkime iš jų orumo. Ten, iš kur jie atvykę, sąlygos yra nežmoniškos, o čia jiems reikia pagalbos. Kiek aš bendrauju su prieglobsčio prašytojais, jie yra paprasti, padorūs žmonės, kurie siekia geresnio gyvenimo, o juos apgavo.

– Kaip Jums, apkeliavusiam didelę dalį pasaulio, atrodo, kokią išeitį reiktų rasti padėčiai pagerinti?

– Mums reiktų tokio tarpinio statuso, koks buvo Prancūzijoje, kur aš užaugau. Ten aš gavau pabėgėlio sertifikatą, nes Lietuvos valstybės jau nebuvo. Pabėgėlio statusas neprilygino manęs prancūzams, bet ir nediskriminavo: užtikrino minimalias socialines ir medicinos paslaugas, pašalpas, leido pabėgėliams rasti darbą ir pragyventi.

Ir mes, jeigu nepripažįstame pabėgėlių, tai duokime leidimą laikinai gyventi. Jei prasikalstų, migrantai  vėl būtų sulaikyti. Negalima laukti amžinai. Padėtis darosi vis blogesnė. Reikia ruoštis priimti ir daugiau žmonių. Lukašenka jų nepasiims. Reikia būti atviriems: jeigu randi ant kelio nuvargusį, nukritusį žmogų – padėk jam.

– Kodėl, Jūsų manymu, mums taip sunku atvirai priimti migrantus?

– Iš sovietinių laikų likęs mentalitetas – baimė, įtarumas, nepasitikėjimas, užsidarymas savo kultūroje.

Stebiu lietuvius ir mane liūdina, kad pasidarėme per daug nepakantūs, pikti, net ir tarpusavio santykiuose, visuomenės gyvenime ir politikoje trūksta gebėjimo išklausyti, susidaro stovyklos. Socialiniai tinklai įpratino žmones staigiai reaguoti, užpulti ar sukritikuoti žmogų. Kai aš mažas buvau, mane mokė „apsuk liežuvį 7 kartus prieš kalbėdamas“. Dabar dažnas vadovaujasi jausmais, o ne racionaliu protu. Trūksta krikščioniškos dvasios: artimo meilės ir pagarbos kitaip galvojančiam žmogui.

Tiek daug lietuvių yra kentėję Sibire, tačiau iš sugrįžusių tremtinių giminių negirdėjau blogo žodžio apie rusus. Apie režimą – taip, bet apie rusus girdėjau, kad jie – geri žmonės, padėję lietuvių tremtiniams. Iš pradžių lietuvius rusams pristatė kaip nusikaltėlius, bet pamatę, kad lietuviai – darbštūs,  tvarkingai gyvena – juos priėmė ir padėjo.

Iki šiol atsimenu vieną vyresnio amžiaus vokietį, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo belaisviu Vilniuje. Jis prisiminė, kaip viena lietuvė per Velykas jam padavė pyrago gabalą. Jis niekada to neužmiršo, o kai Lietuva tapo laisva, atvažiavo čia atsidėkoti ir padėjo pastatyti pirmą integruoto mokymo mokyklą.

Aš labai norėčiau, kad tie 4 tūkstančiai prieglobsčio prašytojų Lietuvoje pajustų, jog yra lietuvių, kurie nori jiems padėti. Kad kai jie bus laisvi – ko aš visiems linkiu – išsivežtų gerą įspūdį iš Lietuvos.

– O juk lietuviai įvairiais istorijos tarpsniais yra ir patys išgyvenę panašias situacijas, kurias dabar patiria prieglobsčio prašytojai?

– Mes, lietuviai, sakome, kad esame labai prisirišę prie savo šaknų, bet ar tikrai prisirišę, kai turime tiek daug ekonominių migrantų? Jeigu milijonai airių nebūtų suvažiavę į Ameriką, kai Airijoje buvo badas, JAV būtų visiškai kitokia – be katalikų. Tūkstančiai skurstančių italų išvyko į JAV siekdami geresnio gyvenimo, o kiek lietuvių išvyko! Taip susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos.

Vytauto laikais buvome prisikvietę totorių, leidome jiems praktikuoti savo religiją, dar iki šiol išlikęs Keturiasdešimties totorių kaimas ir jie mūsų įstatymuose yra pripažinta tradicinė religinė bendruomenė. Tada nebuvome tokia nacionalistinė valstybė.

Aš gimiau Lietuvoje, bet užaugau Prancūzijoje, buvau skautas – manęs nuolat klausinėdavo apie Lietuvą, prašydavo pakalbėti ir padainuoti lietuviškai. Žinojo, kad aš kitoks ir manimi domėjosi. Reikia priimti skirtingus žmones ir iš jų pasimokyti.

– Klausantis Jūsų minčių, atrodo, kad ši situacija yra proga Lietuvai pažiūrėti į migrantus kaip į galimybę, o ne problemą. Ar ir reikėtų žvelgti šiuo kampu?

– Taip būtų racionaliau ir geriau ne tik žmonėms, kurie atvyko pas mus ieškodami prieglobsčio, bet ir mums patiems. Visada galima surasti galimybę, kuri mus praturtins ir padės statyti tarpusavio tiltus, o ne sienas.

ELTA