Karas Šventupiuose

Šiauliai

Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt

90857

Šią vasasą sukanka 75 metai, kai sovietinė kariuomenė, įveikdama vokiečių kariaunos pasipriešinimą, sugrįžo į Lietuvą. Prasidėjo nauja Lietuvos okupacija. Karas pasiekė ne tik didžiausius Lietuvos kelius bei miestus, bet ir nuošaliausius kaimus, pamiškes, vienkiemius. Dabartinio mūsų rajono teritorijoje frontas sustojo ilgiems 2 mėnesiams, palikdamas be galo daug žalos ir netekčių.

Neaplenkė karo viesulas ir dabartinio mūsų rajono pietryčiuose tarp miškų prigludusio Šventupių kaimo. Jame gimusi ir augusi Aldona Valantienė daug laiko ir pastangų paskyrė gimtinės paveldui puoselėti, su vyru, Garbės kraštotyrininku Ignu, sutvarkė ilgus dešimtmečius užmirštas kapinaites, sukaupė ir išsaugojo vertingų dokumentų. Aldona Valantienė neseniai pašaukta į amžinąją ramybę. Iki pasiligodama ji spėjo parašyti pluoštą prisiminimų apie karo sužalotą vaikystę ir gimtąjį kaimą, kurio jau nė pėdsakų nelikę. Prisiminimai gal pasirodys įdomūs ir „Vienybės“ skaitytojams, tad ir siūlome porą jų fragmentų.

Leopoldas ROZGA

Išvarymas

Kaime tylu, ramu. Sugrįžusių rusų nė nejaučiame. Tik vieną dieną staiga atsirado daug ginkluotų žmonių, mama sako, jog tai kareiviai, ir per mūsų lauką ėmė kasti kažin kokį griovį. Jie vaikšto po mūsų lauką ir kiemą, geria vandenį prie šulinio, slampinėja po trobą, paspardo maišus, kuriuose sukimšta mūsų manta, jei reiktų namus palikti. Nesupratome, ką tie kareiviai šneka, nes kaime niekas nemokėjo rusiškai. Kareiviai iškasė baisiausią kanalą tarp mūsų dabartinės ir senosios sodybos. Nebegalime nueiti į senąjį ūkį, ir apskritai vaikščioti neleidžia. Kokias tris dienas vėl ramu. Matau, kad mūsų senojoje sodyboje irgi vaikšto kareiviai, tik aprangos spalva kitokia. Supratome, jog pas mus rusai, o ten – vokiečiai. Vokiečiai nieko nekasa, vaikšto, mato rusus, rusai mato juos, nes vieni nuo kitų labai arti, tarpas tarp sodybų tik kokie 150 metrų. Tame tarpe ir tasai kanalas, kuriame kareivių knibždėte knibžda, jau iškasė iki pelkės. Vėliau, kai grįžome, tėvukas keikė, kol tą kanalą užkasė.

Vėl atsirado rusų kareiviai, jie sėdi kieme ant suoliuko šnekasi, juokauja, mergaitėms patampo už kasų. Vienas toks visai vaikas, o šautuvas didžiausias – vos pavelka. Pavargęs. Atsisėdo ant suoliuko, atsirėmė į sieną, šautuvą pasistatė tarp kojų – pusantro karto aukštesnis už patį kareivį. Sėdi vaikinukas ir rodo į burną. Mama suprato, kad nori valgyti, tai išnešė pieno ir duonos. Valgė labai daug. Duonelės dar liko, tai parodė į duoną ir į kišenę, mama palinkčiojo galvą, tai kareivėlis sukišo ją į kišenę ir prieš saulę besėdėdamas užsnūdo. Be abejo, senesni kareiviai tuoj nuvarė į apkasą. Paskui dėdė Ignas man paaiškino, kad Rusijoje visai dar vaikus šaukė į kariuomenę. Jie ir patys prašėsi, nes likus namie grėsė badas.

Daugiau Aldonos Valantienės atsiminimų liepos 10 d., trečiadienio, „Vienybėje“.

Akmenės vienybė logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt