Karantino laikotarpiu tėvai turi tapti it lakmuso popierėlis

„Šeima – pagrindinis vaiko fizinės ir psichinės sveikatos šaltinis“, - neabejoja vaikų ir paauglių psichologai bei psichoterapeutai, ragindamas karantino laikotarpį išnaudoti prasmingai būnant šeimoje ir turiningai leidžiant laiką su savo vaikais. Juolab kad tyrimų duomenys negailestingi: lietuvių vaikai gauna ypač mažai tėvų dėmesio – vidutiniškai septynias minutes per dieną, kas nebejotinai ateityje atsilieps atžalų psichinei sveikatai.

Per karantiną nebeturi atramos

„Su vaikais gali praleisti labai daug laiko namuose, bet esmė – kokia yra bendravimo su juo kokybė. Jei iš tėvų sklinda nuolatiniai priekaištai, pasakymai „netrukdyk man“, tai yra neigiamo bendravimo aspektai. Jei tu ilgai būsi namie ir su vaikais bedrausi nekokybiškai, be jokios empatijos, be jokio atidumo, netgi sumenkindamas vaiko savivertę, kokia iš to nauda“, - sako vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Pasak jo, karantino laikotarpis, kuomet nerimo lygis visiems yra šoktelėjęs aukštyn, yra didžiulis išbandymas. „Galbūt vieniems yra džiaugsmas drauge praleisti pirmas dienas, o paskui jau gali pastebėti, ką girdžiu ir iš savo vaikų, kad dėl sėdėjimo namuose jau ima „laužyti“ kaulus.
Dabar yra tas atvejis, kad tėvai privalo prisiimti labai dideles atsakomybes už vaikus, prisiimti už tai, kad reikia daug atidumo, daugiau empatijos, patys pabūti mokytojais ir mentoriais. Tėvai nebeturi atramos. Kai kuriems jų - yra kosminis iššūkis, nes jie buvo įpratę didelę dalį funkcijų deleguoti ugdymo įstaigoms, galbūt psichologams. Dabar tėvai lieka vienui vieni su savo vaiku. Galbūt kai kurie pasinaudoja psichologų konsultacijomis per skaipą, bet tai nėra tas pats. Jei kalbėsime apie psichinę sveikatą, tėvai karantino laikotarpiu turi tapti it lakmuso popierėliu - kaip jie sugebės šeimoje tai įgyvendinti“, - sako L.Slušnys.

Rimčiau vertinti žaidimus

Nors vyskupas Kęstutis Kėvalas vaikų psichinę sveikatą per pastaruosius metus vertina kaip pagerėjusią, kadangi kyla sąmoningumas, jog vaikas yra lygiateisis šeimos ir bendruomenės narys, pastebi ir negatyvių aspektų. Pasak dvasininko, mūsų gyvenimas yra įtemptas įvairių darbų ir išorinių reikalavimų, pagaliau bendravimo socialiniuose tinkluose, kad net būdami šeimoje galime vienas nuo kito užsidaryti.
„Užuot su vaikais kartu žaidę stalo žaidimus, mes verčiau leidžiamės į virtualius žaidimus ir šeimoje nebelieka bendrystės. Dar daugiau. Kartais tėvai auklėjimo pareigą tarsi jaučiasi išsprendę vaiką išleisdami tik į mokyklą arba sudarydami jam galimybę žaisti kompiuteriu, visiškai neskirdami laiko bendravimui. Šią situaciją galbūt keičia visuomenės treniruotė – vadinamasis karantinas, kuris, tikiuosi, šiuo atveju tikrai išeis į gera“, – sako vyskupas.
Pasak jo, pirmiausiai suaugusiems reikia pabandyti įsijausti į vaikus, nes žaidimai jiems yra tiek pat svarbūs, kaip suaugusiajam darbas.
„Kartais suaugę vertina žaidimą, kaip tuščią laiko švaistymą – esą čia tik vaikų reikalas. Bet kai vaikas žaidžia, jis iš tikrųjų dirba, vystosi įvairiais atžvilgiais kaip asmenybė.
Tad įsijautimas į vaiko darbą (žaidimą), tėvams taip pat yra galimybė su juo pabūti. Kartu ir patiems suaugusiems pailsėti nuo įtampos ir darbo bei prisiminti, kad žaidimas yra svarbi psichiškai sveiko žmogaus gyvenimo dalis. Vaikams irgi reikėtų pakvietimo įsijausti į suaugusiųjų gyvenimą, pavyzdžiui, pabandyti kartu gaminti valgį, išmokti gaminti kai kuriuos patiekalus. Maisto ruošos procese pasipasakoti apie savo gyvenimą, ką darome savo darbuose, kaip mums sekasi. Kitais žodžiais tariant, vaikus vertinti rimtai ir, jeigu leidžia jų amžius, pasikalbėti šeimos rate.
Aišku, pats aukščiausias, sakyčiau, buvimo drauge būdas, artimiausias ir intymiausias, kai šeimai pavyksta melstis kartu. Pavyzdžiui, atsiversti Šventą Raštą, paskaityti trumpą skyrelį ir paklausti, ką vaikai suprato šio pamokymo kontekste bei pasidalinti suaugusiems, kaip jie supranta.
Tai yra nepaprastai graži galimybė įvesti vaikus į tikėjimą. Tad šis laikas mums primena apie svarbius gyvenimo elementus: sveikatą, gyvybę, taip pat mirtį ir amžinąjį gyvenimą. Tai galimybė vieniems su kitais suartėti“, - sako vyskupas.

Meilė daro stebuklus

Telšių vyskupas K.Kėvalas yra gimęs Kaune, buhalterės ir elektros darbų montavimo specialisto šeimoje.
„Esu labai dėkingas šeimai pirmiausiai, kad mes išlikome kartu. Nors tėčiui ir mamai nebuvo lengva. Jie turėjo nemažai iššūkių, kaip sutarti, prieiti bendros nuomonės. Bet vis tiek mūsų šventės, mūsų sekmadieniai, asmeninės progos būdavo švenčiamos kartu ir man paliko gražų jausmą širdyje, kad nepaisant, kas vyksta šeimoje, mes net ir susipykstame, vis dėlto tai netrukdo susėsti prie bendro stalo. Tuomet vėl išsišnekame, tarsi iš naujo širdis atsigauna ir einame toliau.
Pamoka, kurią atsinešiau iš šeimos - nėra situacijų be išeities. Net ir gyvenimas su iššūkiais gali būti gražus. Užsimiršta, kas buvo ne taip, atsimenu, kai kartu sėdėdavome prie stalo, kai sekmadienio popietę išeidavome pasivaikščioti, pagaliau važiuodavome kartu į sodą ar kokiems nors darbams, ar tiesiog pabūti drauge“, - pasakojo vyskupas.
Pasak jo, kai šeimoje vaikas jaučiasi saugus, vadinasi, priimtas, mylimas, jam teikiamas ir rodomas dėmesys, išsiskleidžia gražiausios jo savybės, kurias turi išugdyti tėvai.
„Tai būtent socialumas, gebėjimas atkreipti dėmesį į kitą ir, aišku, meilę. Jei vaikas šeimoje yra mylimas, jis net fiziškai sveikesnis“, - sako vyskupas K.Kėvalas, daug kartų įsitikinęs, jog meilė daro stebuklus.
Pasak dvasininko, ypač tą galima pajausti, kuomet sutuoktiniai įsivaikina vaiką iš institucinių namų.
„Iš pradžių vaikas būna susigūžęs, nepasitikintis, net negali valgyti, sutrinka kiti jo fiziologiniai dalykai. O atsidūręs meilės kupinoje aplinkoje, vaikas iš karto atsigauna, jo net negali atpažinti. Tad yra didžiulė šeimos įtaka vaiko kūdikystės, vaikystės ir jaunystės fazėse“, - pridūrė vyskupas.
 
Telefonas slepia ant fortepijono

„Visų pirma manyčiau, kad reikia ir patiems stengtis rodyti teigiamą pavyzdį. Nors mūsų darbas įtemptas, po jo nereikia vengti fizinio kontakto – pasiklausti, prieiti, apsikabinti, patarti. Kadangi mano vyresnėlė yra mėgėja įvairių kino peržiūrų, jai labai patinka kinematografija, - tuo ją kadaise esu užkrėtęs. Kartais atrodo, visai nėra nei noro, nei jėgų, bet dukra prieina ir sako, tėte, aš radau tokį filmą. Mes atsisėdame ir kartu jį peržiūrime. Arba kartu žaidžiame stalo žaidimus“, - patirtimi dalijasi operos solistas Edmundas Seilius.

Pasak jo, žmogiškas kontaktas - neatstumti, nepalikti vaiko vieno - vienas veiksnių, kas atžaloms šeimoje suteikia saugumo jausmą.
„Kartais pakanka apsikabinti ir paklausti, o kaip tu jautiesi, kaip tau sekėsi. Labai dažnai esu matęs šeimose, kad tėvai atskira respublika, prie tjų turi atsargiai prieiti ir į juos kreiptis tik jūs, tarsi išlaikomas barjeras ir atstumas. Nemanau, kad tai yra reikalinga.
Priešingai, reikia nebijoti prieiti, nebijoti apsikabinti, prisiglausti. Manau, kad ateityje tai duoda vaisių“, - neabejoja E.Seilius.
Jų vyresnėlei Barborai jau penkiolika metų. Operos solistas atvirauja, kad augindami atžalas jiedu su žmona irgi operos soliste Kristina Zmailaite nesibaimino klausi ir psichologų patarimų.
„Mums teko kreiptis į psichologus. Bet nemanau, kad tai yra blogai, juk tai – ne psichiatrija. Tiesiog padeda iš šono žmogus, kuris yra kompetentingas tos srities žinovas. Ir dabar mūsų dukra įsigijo draugą, su kuriuo kartais susiskambina ir pasikalba, nueina pasitarti. Juk tėvai galbūt ne viską pastebi būdami paskendę kasdieniuose darbuose. Gal ne visi mes esame geri psichologijos specialistai“, - sako E.Seilius.
Dainininkas pasakoja, kad karantino metu, kuomet yra atšaukti visi spektakliai, laiko šeimai skiriama nepalyginamai daugiau. Pirmiausiai šeima pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja prie bendro stalo.
Pasak jo, karantinas – toks laikotarpis, kuris privertė visus sustoti ir apsidairyti, kas darosi aplinkui, kas yra jų šeimoje, pamatyti pliusus ir minusus bei susiburti kartu.
„Technologijos, aišku, vaikus labai gundo. Mūsų mažoji, kuriai yra dveji metai ir trys mėnesiai, taip gerai valdo telefoną, kad net močiutė stebisi, kaip ji tai sugeba. Stengiamės eliminuoti tą pagundą maksimaliai. Nebūna taip, kad paliktume vaiką pasodinę dviem trim valandom prie kompiuterio ar su telefonu rankose.
Jei palikai per ilgai, su juo nesusišneki, matai, kad ji nervuojasi, reikalauja telefono.
Pastarąjį laikome virš fortepijono, pasidedame kur nors toliau, kad mes girdėtume skambutį, bet jis dingtų iš vaiko akių zonos“, - pasakoja E.Seilius.