Kandidatas į TS-LKD pirmininkus L. Kasčiūnas žada kitokią lyderystę: nebeturime atrodyti skaldantys ar aukščiau kitų

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pareigų siekiantis Laurynas Kasčiūnas sako – jei sulauks pasitikėjimo ir turės galimybę vietoje Gabrieliaus Landsbergio stoti už partijos vairo, konservatoriai turės aktyvų, klaidas pripažįstantį lyderį.

„Aš būsiu komandos žmogus, būsiu telkiantis. Bet lygiai taip pat įsiklausantis, girdintis. Tikrai būsiu tas, kuris, jei mato klaidas, girdi ir jas taiso. Tikrai nebus neklystamumo“, – interviu Eltai sakė L. Kasčiūnas, paprašytas pakomentuoti, kaip skirtųsi jo ir buvusio partijos pirmininko lyderystė.

„Aš esu žmogus, kuris gali bendrauti su prezidentais ir ministrais, aš galiu nesidrovėdamas, jei yra problema kažkur šalia manęs, ištiesti pagalbos ranką žmogui ir su jais susėsti bei pabendrauti“, – pridūrė konservatyvųjį sparną partijoje atstovaujantis politikas.

Visgi  dėl visuomenėje susiformavusių neigiamų konservatorių partijos įvaizdžių ar pralaimėtų Seimo rinkimų, L. Kasčiūnas nėra linkęs kaltinti buvusios politinės jėgos valdžios. Interviu metu politikas buvusius konservatorių lyderius aiškiau sukritikavo tik dėl to, kad šie pernelyg pasidavė, anot jo, kultūrinius karus aštrinusios Laisvės partijos spaudimui.

Savo ruožtu nuostata, kad konservatorių partija ir jos vadovybė arogantiška, politiko manymu, atsirado ne be oponentų pagalbos.

„Niekada nepasakysiu, kad Ingrida Šimonytė yra arogantiškas žmogus. Niekados to nepasakyčiau. Mes su ja puikiai dirbome, ji yra intelektuali, ji kartu yra ir paprasta. Man gera buvo su ja dirbti komandoje. Tai puikus komandos žmogus. Bet galbūt per nuovargį ir per kitus dalykus atsirasdavo niuansų, kurie išryškėdavo, ir tada varžovai užkraudavo epitetus“, – teigė L. Kasčiūnas, žadėdamas, kad pergalės atveju konservatoriai sieks stiprinti ryšius ir dialogą tiek su politiniais oponentais, tiek su paprastu Lietuvos žmogumi.

„Nebeturime atrodyti skaldantys ar aukščiau kitų. To šiandien iš mūsų tikisi visuomenė“, – akcentavo L. Kasčiūnas.

– Niekas nesistebės, jei pasakysiu, kad esate „be 5 minučių“ konservatorių partijos pirmininkas. Ar pasiruošėte vadovauti vienai didžiausių Lietuvos politinių jėgų?

– Neskubėčiau dėl „be 5 minučių“. Aš gerbiu konkurencinėje demokratinėje šventėje dalyvaujančius kolegas. Tikrai gerbiu visus, kiekvienas turi savo privalumų. Jokiu būdu nekalbėkime dabar apie pergales. Visi esame rinkimų cikle. Yra senas romėnų pasakymas, kad kardinolas, kuris į konklavą įeina jau galvodamas, kad jis popiežius, iš jos išeina kardinolu. Todėl dabar svarbu pakviesti visus aktyviai dalyvauti partijos rinkimuose. Tai svarbu ir dėl pačios partijos, kad būtume kuo politiškai gyvesnė bendruomenė. 

– Bet matomumas, skyrių palaikymas, jums skirtas tų pačių kandidatų į pirmininkų palaikymas – sunku būtų kitaip interpretuoti kontekstinę medžiagą nei taip, kad Kasčiūnas yra rinkimų favoritas.

– Yra galimybių... Aš jaučiu palaikymą, jaučiu skyrių palaikymą ir visuomenės, kuri galės registruoti ir balsuoti, jei nepriklauso kitoms partijoms, palaikymą. Bet  vėlgi  neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Dar kartą pakartosiu, gerbiu savo kolegas ir tikrai matau visus mus vieningoje komandoje, kad ir kaip pasibaigtų šie rinkimai.

– Tada pakalbėkime apie vieną iš šių rinkimų scenarijų – jau pirmajame rinkimų ture laimi Laurynas Kasčiūnas, jis tampa Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos naujuoju pirmininku. Ar tai būtų naujas etapas politinei jėgai?

– Aš manau, kad kiekvienas pirmininkas yra naujas etapas. Gabrielius buvo naujas etapas, Andrius Kubilius buvo naujas etapas. Bet kiekvienas naujas pirmininkas turi kelti sau uždavinį – išlaikyti tai, kas yra gerai, ir tai, kas teisinga. Taip pat jis turi ir iš savęs pridėti tai, kas gali duoti naudą ir politinei bendruomenei, ir visai Lietuvai. 

– Tai su jūsų atėjimu rūmų perversmo nebūtų? Ateina Kasčiūnas ir modernųjį flangą pakeičia krikdemiškojo sparno lyderis. Tada kokybiškai bei kiekybiškai pasikeičia valdymo struktūra? Kokio masto tai būtų pasikeitimai?

– Apie tuos flangus... Tai pasenę dalykai. Matant transformacijas visoje Europoje ir Vakaruose, tai buvo populiaru prieš 4-5 metus. Dabar jau tampa nebepopuliaru ir kai kas sako, kad buvo užsižaista tam tikrais dalykais. Yra atoveiksmis iš visuomenės, rinkėjai sako, kad reikia ne kažkokių identiteto karų, ne kultūrinių karų, bet reikia spręsti realias problemas – ar tai būtų saugumo problemos, ar tai būtų ekonominė gerovė, socialiniai klausimai. Natūralu, kad flangai nebetenka prasmės, reikia matyti tai, ko reikia mūsų valstybei ir visuomenei. Ar tai bus konservatyvus sprendinys? Gali būti konservatyvus. Ar gali prireikti kitokio ideologinio akcento? Gali būti, kad prireiks tokio akcento. Reikia matyti bendrą paveikslą. Svarbiausia, kad tai nuspręstume visi kartu partijoje kaip bendruomenė, o ne būtų nuleista iš viršaus „geriau žinančių“. Mano tikslas yra padaryti viską, kad mūsų partija taptų visos Lietuvos politine jėga. 

– Bet šiame kontekste tai, ką vadinate praeities reliktu – skirtingų ideologinių spalvų partijos sparnai – jie dažnai buvo ir tebėra visuomenės diskusijų objektu. Būtent dėl ideologijos, esą neatitinkančios konservatizmo idealų, nueinanti partijos vadovybė susilaukė daug kritikos. Per daug liberalūs jie – toks diskursas. Ir dabar ateina Kasčiūnas iš vadinamojo krikdeminio sparno – sunku nemanyti, nesitikėti, kad ideologiniame lauke nebus pokyčių. 

– Tam tikros kryptys, akcentai, be jokios abejonės, atsiras. Bet kas svarbiausia šiandien, tai privalome keisti savo retoriką. Turinį visada reikia atnaujinti, bet ne jame buvo mūsų problema. Nebeturime atrodyti skaldantys ar aukščiau kitų. To šiandien iš mūsų tikisi visuomenė. Jeigu eitume į konkrečias temas, tai dabar egzistencinis iššūkis trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu – tai saugumas, gynyba, geopolitika ir Rusijos grėsmės. Visas gynybinis failas. Čia slypi ne tik atsakymas, ką reikia daryti – NATO apginamumas, Vokietijos brigada, divizijos formavimas. Čia slypi ir paprastas dalykas. To aš pasigendu naujosios Vyriausybės retorikoje – tai visuotinumo klausimas, visuotinė gynyba. Su šia idėja aš ir komendantūras pradėjau. Klausimas yra apie valią gintis. Tai susiję ir su fundamentaliais dalykais – tapatybiniai klausimai. Kaip padaryti, kad, nepaisant mūsų skirtingų vertybinių požiūrių, mūsų požiūrių šeimos klausimais, kaip rasti vertybinį pamatą, kad mes nesuskiltume, nesusiardytume ir neleistume priešui mūsų suardyti. Kaip padaryti, kad galėtume susitarti – net jei tu esi labai liberalus ar esi labai konservatyvus. 

– Pakalbėkime labiau apie partiją. Modernusis ir nemodernusis sparnai – tai iš esmės partijos vidaus reikalas.

– Mano tezė paprasta – mano pasaulėžiūroje yra pagarba tradicijai. Bet mano vizija susideda iš trijų dalių: kaip partija turime turėti planą spręsti šiandienos žmonių problemas, girdėti jas. Tarkime, turime kokybišką, bet visuomenei sunkiai prieinamą mediciną. Taip negali būti. Antra, turime matyti strategines problemas. Demografijos krizė, aukštojo mokslo pertvarkos būtinybė, jei norime pagal šalies konkurencingumą, inovatyvumą Europoje neatsilikti. Matau Lietuvos programą kaip itin veržlios valstybės, bet tam neprieštarauja pagarba mūsų kalbai, istorijai, kuria galime didžiuotis, tradicijai. Čia ir galima sudėti visą konservatyvumą, patriotizmą, tautiškumą bei veržlumą, inovatyvumą, modernumą. 

– Paklausiu taip: ar nuėjusi vadovybė su Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje, buvusi premjerė, dar Andrių Kubilių galime įtraukti į sąrašą – ar jie, jūsų požiūriu, teisingai suprato tai, kas yra konservatyvi partija?

– Mes visada turėjome diskusijas. Be jokios abejonės, mes skiriamės, mes turėdavome tas diskusijas. Reikia jas vertinti kiekvienu atveju atskirai. Valstybės gynybos prasme, visiškai vieningai supratome, ką reikia padaryti valstybei – ta pati visuotinė gynyba. Kai kuriais kitais klausimais turėjome skirtingesnes pozicijas. Aš manau, kad tame apibendrinime – pagarba tradicijai ir veržlumas bei inovatyvumas, viso šito dermė yra tai, kur mes galime sutilpti. Jei paklaustumėte, kur būčiau buvęs konservatyvesnis pastaraisiais metais – nors žinau, kad suvokiame panašiai tą problemą, bet tai būtų migracijos problematika. Su Lukašenkos sukelta krize mes puikiai susitvarkėme vienas kitą papildydami. Bet tada, man atrodo, per daug atlapojome duris legaliai migracijai. O tada mes ir pajutome, jog gal jau prasideda ir nemažai klausimų keliantys procesai. Ar mes nepakartosime Vakarų Europos klaidų? 

– Daugiau saugumo, mažiau žmogaus teisių diskurso?

– Aš visada sakiau, kad, gindami mūsų sienas, mes giname ir tų žmonių teises ta prasme, kad jei mes giname sienas ir neleidžiame čia įvažiuoti, kontrabandisitai ir žmonių prekybininkai negali pasiūlyti patrauklaus kelio... Taip mes sumažiname traukos faktorių ir tam tikra prasme pasakome, kad čia nevažiuokite, nes čia jumis naudojasi. Taip gindamas mūsų sienas, aš savotiškai jaučiausi žmogaus teisių pusėje. Mes turime saugią valstybę, neturime terorizmo, ekstremizmo, kriminalo siautėjimo. Ne visi europiečiai tuo gali pasigirti. Nepraraskime to, vertinkime tai. 

– Pažiūrėkime į klausimą, kuris neturi tokios sąveikos su saugumo dedamąja. Yra civilinės sąjungos klausimas, kuris galbūt Lietuvoje ir yra ryškiausias pavyzdys, kada itin skirtingas nuomones turėjo vadinamieji tradicionalistai ir progresyvistai. Kaip jums su civiline sąjunga?

– Mano nuomone, tai žmonių įsitikinimų klausimas. Jūs mano įsitikinimus žinote, jie yra seniai deklaruoti, aš civilinės sąjungos, kurioje ji formuojama lyčiai neutraliu principu, idėjai ir institutui nepritariu. Pagal savo įsitikinimus nuolat ir balsavau. 

– Buvusi premjerė ir Landsbergis šiuo klausimu savo nuostatų taip pat neslėpė – palaikė, bet balansavo, atsižvelgiant į konservatyvų partijos sparną. Nefobizavo tų konservatorių narių, kurie turėjo kitokią nuomonę, be to, ir į programą to siekio neįsirašė. Jei partijos pirmininku taptų Laurynas Kasčiūnas, ar jis užsiimtų, tam tikra prasme, atvirkštine Landsbergio ir Šimonytės balansavimo praktika? Taikytumėtės prie modernistų nuomonės, kaip Šimonytė taikėsi prie krikdemų?

– Pasakysiu, kaip būtų, jei ateitų toks klausimas. Pasakysiu labai paprastai. Partijos pirmininkas renkamas ketveriems metams. Iš esmės tai sutampa su šia Seimo kadencija, o šioje kadencijoje partnerystės idėjai šansų laimėti balsavimą parlamente – nėra. Tą indikuoja socialdemokratai, tą indikuoja ir visi kiti valdantieji. Balsų nėra. Tad yra du keliai. Pirma, pabandyti paieškoti vidurio kelio. Ką galime dėl mūsų Lietuvos piliečių padaryti, kad jie išsispręstų kai kuriuos praktinius klausimus. Ar yra paveldėjimo klausimai? Sutinku, yra problema. Ar yra artimo žmogaus sveikatos duomenų gavimo problema? Sutinku, problema yra. Tai eikime artimojo ryšio įstatymo keliu, kurį pasiūlė mano bendražygis Paulius Saudargas. Gali būti paradoksas – po to, kai mes tą padarysime, dėl tam tikros mūsų piliečių bendruomenės mes būsime padarę daugiau nei Laisvės partija. O kaip būtų frakcijos viduje? Turiu savo įsitikinimus ir jų laikysiuosi. Mano kolegos skirtingai mato tuos reikalus. Bet dėl to niekas niekam rankų nelaužo, mes sutariame nesutarti. Niekas nekalba iš galios pozicijų, visi balsuoja pagal savo įsitikinimus ir tokiu būdu mes išliekame vieningi. 

– Taigi, šiuo požiūriu niekas nesikeistų – nemaža dalis parlamentinių konservatorių ir toliau palaikys partnerystę, o kita dalis nepalaikys?

– Tam tikra prasme, aš, kaip pirmininkas, mažiau į tą klausimą angažuočiausi, nes tai neatitinka mano pasaulėžiūros. Bet lygiai taip pat aš netrukdysiu savo frakcijos kolegoms, jei jie matys savo norą išreikšti savo poziciją. Tai labai normalus dialogu ir atviru pokalbiu grįstas požiūris. Bet dabar reikėtų susitelkti ties tuo, kad balsų nėra. Noriu pasakyti labai paprastai, kai kuriuos dalykus galima išspręsti labai greitai – pasakome, kad einame vidurio keliu, kad kalbame ne apie civilinę partnerystę, bet apie artimojo ryšio įstatymą. 

– O šiuo klausimu nueinanti vadovybė elgėsi kažkaip ne taip?

– Suprantu labai paprastą dalyką, mes tiesiog buvome koalicijoje su Laisvės partija. 

– Ką jūs norite pasakyti? Laisvės partija paveikė konservatorių partiją, užsiimdama lobizmu politinės jėgos viduje?

– Ieškojo balsų, be jokios abejonės. Matyt, buvo daugiau koncentruojamasi ne į rezultatą, bet į triukšmą. Bet visuomenė pavargo nuo tų kultūrinių karų. O kai tu esi pavargęs, tai pasislepia ir realūs sprendimai... Laisvės partijos rezultatai rinkimuose yra labai aiškus atsakymas. Beje, toks lūžis vyksta ir JAV, Vakarų Europoje. Niekas nebenori varginančių, radikalių ideologinių karų. Visuomenės pavargo ir nori realių sprendimų.

– O jūs, kaip pirmininkas, būtumėte labiau moderatorius partijos viduje panašaus pobūdžio klausimais, ar visgi  labiau stengtumėtės pradėti nuo savo pozicijos: žiūrėkite, partiečiai, aš manau taip, o ką jūs pasakysite?

– Aišku, aš išsakysiu savo poziciją, bet šalia to tikrai bus ir moderavimo funkcija, suvokiant, kad tai kiekvieno apsisprendimas, suvokiant, kad galima sutarti, dėl ko nesutariame. 

– Jūs taip ir neatsakėte aiškiai, ar ankstesni pirmininkai tinkamai suprato, kaip turi atrodyti ir kaip turi vystytis save konservatoriams priskirianti partija. Kitaip paklausiu – ar paskutiniai Seimo rinkimai, kada Tėvynės sąjungai nepavyko pratęsti dominavimo Seime, yra susiję su tuo, kad galbūt išsikvėpė modernusis sparnas?

– Ne sparnas ar kažkas išsikvėpė. Turime kalbėti, kad didelė dalis visuomenės pavargo nuo kultūrinių karų. 

– Ką jūs norite pasakyti, kad pavargo. Ar indikuojate, kad štai – buvo konservatorių partijoje vadovybė, kuri vėlėsi į tuos kultūrinius karus?

– Aš indikuoju, kad mes šalia turėjome Laisvės partiją, kuri mus šiek tiek įvėlė į tuos karus. Dabar laikas žiūrėti į priekį. Į tai aš noriu ir koncentruotis.

– Tai valdžioje dominavę konservatoriai pasidavė mažajai Laisvės partijai?

– Jei norite konkretaus atsakymo – aš būčiau mažiau pasidavęs. Faktas, akivaizdu, nes aš esu toks, koks esu. Kai kada būdavo situacijų, kada medžiodami balsus Laisvės partija tai darė pakankamai agresyviu stiliumi. Man tai šiek tiek svetima. 

– Bet ką šiame kontekste galėtų pirmininkas? Uždrausti kalbėtis su „laisviečiais“? Ką ne taip šioje vietoje padarė Gabrielius Landsbergis?

– Jūs, Benai, norite takoskyrą įvesti...

– Nenoriu takoskyros, labai įdomu, kas, jūsų manymu, buvo ne taip. Juk kalbame apie konservatorių partijos modus operandi. 

– Aš suprantu jų situaciją. Kai tu turi labai kompleksišką, įvairialypę ir daugiabriaunę koaliciją: yra liberalai, yra kairieji liberalai. Tai natūralu, kad šioje vietoje rasti balansą yra labai sudėtinga. Natūralu, kad mažesni partneriai ieško to modus operandi, visą savo politinį gyvenimą pastačius tik ant dviejų klausimų. Žinoma, natūralu, kad jie stipriai ieško balsų. Bet tada klausimas, kiek tu leidi tai balsų medžioklei vykti ir kiek galbūt sakai, kad mes čia turime visi pozicijas, o balsų yra tiek, kiek yra. Nenoriu jokių priekaištų sakyti, bet, apskritai kalbant, tai Laisvės partijos visa linija išvargino visuomenę. 

– Nors ir nemėgstate dviejų sparnų teorijos, bet vis tiek pasižiūrėkime į viską iš paukščio skrydžio. Prisiminkime, kokius 2018 metus, regis, tada buvo kilusi diskusija dėl užmojo pakeisti partijos pavadinimą, paliekant tik Tėvynės sąjungą, atsisakant referencijos į Lietuvos krikščionis demokratus. Diskusija kilo būtent dėl to, kad į paraštes siekiama išstumti konservatyvųjį dėmenį – krikdemus. Tada buvo akivaizdi moderniųjų konservatorių lyderystė. Dabar, atrodo, viskas priešingai. Modernųjį sparną rinkimuose atstovauja toli gražu ne favoritė – Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Apsivertė šiek tiek situacija per nepilną dešimtmetį. 

– Gerbiu Radvilę ir ji tikrai yra didžiulį indėlį mūsų bendruomenei padariusi politikė, aš ją labai vertinu. Mes gerai sutariame, esame bendraamžiai. Bet yra tam tikri niuansai, kuriuos reikėtų paminėti, žvelgiant į partijos tam tikras veikimo dilemas. Mes turime iššūkių miestuose. Iš aštuonių apygardų Kaune turime tik vieną. 

– O dėl ko? Ir nesėkmė Seimo rinkimuose, ir vienmandatėse pasikeitusi situacija?

– Mes turėjome tokią nuostatą, kad jei tu būsi labai liberalus, tai tu Vilniuje turėsi labai daug palaikymo. Aišku, kad reikia gerbti visus žmones ir liberalius taip pat, kurie turi idėjų, inovacijų. Bet ką mes matome šiuose rinkimuose? Paradoksalu, bet Kasčiūnas laimi Lazdynuose prieš labai stiprų varžovą – Saulių Skvernelį. Liberalesni mūsų partijos politikai nelaimi apygardų Vilniuje. Tai reiškia, kad nėra viskas taip vienareikšmiška. Aš savo kandidatūra siūliau naują derinį, partine prasme. Vertinant ir saugant tai, kas yra gera bei pasiekta, kas yra modernu, kas yra veržlu ir inovatyvu su savo energija, kuri leis mums tiek atkurti pozicijas miestuose, tiek ir išvažiuoti į regionus bei prisibelsti į jų protus bei širdis. Tai aš tikrai planuoju daryti – kiekvienas penktadienis bus darbas regionuose. Turime 60 savivaldybių, turiu dirbti visose savivaldybėse per visus darbo metus, jei mane išrinks. Frakcijos išvažiuojamieji posėdžiai su įvairialype darbotvarke -  nuo pramonės iki kultūrinių dalykų, sportas ir visi kiti dalykai. Tą privalėsime daryti.

– Vėlgi ne apie takoskyras, bet ar to pasigedote iš ankstesnio vadovo – tokio veržlumo?

– Šioje vietoje tą mums reikės aktyviau daryti. Faktas. 

– O koks būtų Laurynas Kasčiūnas kaip pirmininkas? 

– Aš esu žmogus, kuris gali bendrauti su prezidentais ir ministrais, aš galiu nesidrovėdamas, jei yra problema kažkur šalia manęs, ištiesti pagalbos ranką žmogui ir su jais susėsti bei pabendrauti. Bet aš galiu duoti atkirtį, jeigu kažkas kėsinasi į mūsų valstybės ar žmogaus garbę ir orumą – kaip tai daro ponas Žemaitaitis. 

– Tam tikra prasme, ar sutiksite su manimi – būsite visai kito tipažo lyderis nei buvo Gabrielius Landsbergis, kurį veikiausiai galima vadinti chrestomatiniu elito atstovu. Jo kalba prisodrinta turtingų, kartais sudėtingesnių palyginimų, vaizdinių, kuriuos tinkamai perskaityti gali tik specifiniame diskurse esantis žmogus. O štai Kasčiūnas – jei jau prakalbome apie Žemaitaitį – ne taip jau daug metų praėjo, kai jūs jį Seimo salėje asilu išvadinote ir burną paraginote užčiaupti. Visiems suprantama kalba ir palyginimai.

–Asilu aš jį pavadinau vien tik dėl to, kad jis rusiškai keikėsi, kai aš stovėjau prie mikrofono... Atleiskite, bet turėjau duoti atkirtį. Ir tai reikėjo padaryti ta kalba, kurią šis veikėjas supranta.

– Bet sutiksite, kad būsite visai kito tipo, kitos pasaulėvokos žmogus?

– Aš stengsiuosi būti pirmininku, kuris gali dalyvauti intelektualinėse diskusijose, kurti strategijas, jas įgyvendinti. Manau, kad aš, kaip ministras, parodžiau, jog galiu pokytį daryti. Aš būsiu komandos žmogus, būsiu telkiantis. Bet lygiai taip pat įsiklausantis, girdintis. Tikrai būsiu tas, kuris, jei mato klaidas, girdi ir jas taiso. Tikrai nebus neklystamumo. 

– O iki šiol buvo?

– Ne, ne... Aš kalbu apie save. 

– Bet, gerbiamas Laurynai, visiškai normalu yra reflektuoti į tai, kas buvo, ir pasiūlyti, kaip bus geriau. Ar įsiklausymo, padarytų klaidų pripažinimo, ar to, jūsų manymu, trūko partijoje? Nereferuokite nei į Landsbergį, nei į Šimonytę, pasakykite bendrai, atrodys anonimiška. Ar buvę partijos lyderiai galėjo dažniau pripažinti klydę ar kažkaip kitaip pareferuoti į žmones?

– Aš vėlgi nenoriu eiti į praeitį. Aš siūlau savo viziją, nenoriu nieko iš kolegų mokyti, ką ir kas turėjo ar turi daryti. Tai ne mano stilius.

– Konservatoriams juk labai svarbi praeitis ir jos vertinimas dabarties darbams...

– Taip, taip, bet mes iš to semsimės stiprybės. Yra ko pasisemti. Tai aš tikiu, kad turiu tam tikrų savybių ir dėl to galiu tam tikrus dalykus išjudinti, gal kažką pakoreguoti, šiek tiek pakeisti. Kaip minėjau, galiu ir su valstybių vadovais kalbėti ir intelektualinėse diskusijose dalyvauti. Bet lygiai taip pat galiu ir pagalbos ranką ištiesti, galiu sudalyvauti futbolo varžybose ir apginti spalvų, valstybės garbę...

– Jūs pats tempiate mane už liežuvio – tai ankstesnės konservatorių valdžios to stokojo?

– Tai mes skirtingos valdžios, skirtingi politikai. Natūralu. Matyt, skirtumų tam tikrose potėpiuose yra. 

– Ir jūs akcentuojate būtinybę stiprinti sąveiką su žmonėmis.

– Taip.

– Sakote, kad reikia horizontalizuoti santykius. Buvo kažkada užmojis konservatorių partiją pavadinti „Žmonių partija“...

– Palikime pavadinimus ramybėje. Turime labai gerą.

– Šį kartą kalbu apie veiklos modelį. Sakote, kad partija turi atsigręžti į žmogų, įsiklausyti į jį. Ar tai tinkamas lozungas jūsų rinkiminei krypčiai?

– Taip, vienas iš. Ir tai nebūtų lozungas, tai būtų veiklos kryptis. 

– Viešojoje erdvėje esama tam tikrų diskursų – kad arogancija, šioks toks ciniškumas, visažiniškumas lydėjo konservatorių partijos vadovybę. Ar sutiksite? Juk matote tai socialiniuose tinkluose, kalbantis su žmonėmis? Jei išeitume dabar į gatvę, gal ne Vilniuje, o kokiame Kupiškyje ar Kartenoje... Nereikėtų, matyt, ilgai vaikščioti, kol sutiktume žmogų, kuris pasakytų: be abejonės, konservatoriai tai jie yra va tokie ir tokie. 

– Visi rinkimai vyko referuojant už ar prieš konservatorius. Tokiu metu net nedideli trūkumai ar aspektai gali sukelti tam tikrą audrą visuomenėje – jie visada oponentų būdavo aplipdomi didžiuliais epitetais. Galime kalbėti, kokią įtaką padarė COVID-19, kaip socialiniai tinklai, burbulai veikė, kokia įtaka, kad mažėja tradicinės žiniasklaidos vaidmuo.

– Bet žiūrint į problemos prigimtį – tai sukonstruota problema ar visgi ji atsirado dėl esamo pagrindo?

– Pučiami burbulai prisidėjo, kad tai taptų visuotinai žinomomis stigmomis. Kai kurie dalykai, gal ir sudarydavo pagrindą pradėti stigmatizuoti. Bet aš niekada nepasakysiu, kad Ingrida Šimonytė yra arogantiškas žmogus. Niekados to nepasakyčiau. Nes tai nėra tiesa. Mes su ja puikiai dirbome, ji yra intelektuali, ji kartu yra ir paprasta. Man gera buvo su ja dirbti komandoje. Tai puikus komandos žmogus. Bet galbūt per nuovargį ir per kitus dalykus atsirasdavo niuansų, kurie išryškėdavo, ir tada varžovai užkraudavo epitetus. Mūsų problema yra balsavimas prieš. Naujo pirmininko užduotis bus spręsti šią problemą per kontaktą, dialogą ir pokalbius. 

– Dabar jūs iš esmės kalbate apie tai, kad reikės keisti suformuotą ar susiformavusį partijos įvaizdį. Taigi, tai yra problema dabar?

– Ne pats įvaizdis, bet elementai, kuriuos oponentai išnaudoja. Galbūt ne dėl partijos kaltės. Tad tai reikės keisti. 

– Ir tai bus vienas iš jūsų uždavinių? 

– Tikrai taip. 

– Ar galėtų po planuojamų sprendimų realizavimo situacija pasikeisti taip, kad politiniai varžovai per kitus Seimo rinkimus nebekalbėtų, kad geriau su velniu koaliciją lipdyti, bet ne su konservatoriais? Ar užmojis yra keisti bendravimą ne tik su žmonėmis, bet ir politinės bendruomenės jėgomis: socdemai ir panašiai.

– Pradėsiu nuo to, kad su antivalstybinėmis jėgomis, prieš Lietuvą nusiteikusiomis jėgomis, pokalbių tikrai nebus. Čia viskas aišku. Tačiau man, kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui, teko koordinuoti partijų susitarimų dėl gynybos. Reikėjo suderinti įvairių politinių jėgų skirtingus interesus. Man atrodo, kad man pavyko tai gerai padaryti. Aš galiu kalbėtis ir su dideliais oponentais. Pirmiausiai, jis man yra oponentas, bet ne priešas. Aš jo neišstumiu iš lauko, aš po diskusijos visada ištiesiu ranką. 

– Jūs sakote, kad konservatoriai galėtų turėti daugiau politinės diplomatijos šalies viduje?

– Reikia būti principingiems ten, kur reikia būti, kai kalbame apie valstybės laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Tačiau, kur galima susitarti, kur galima paieškoti bendrų koalicinių galimybių, bendro veikimo – aš tikrai galiu būti tas, kuris tai užtikrins. Aš galiu kalbėti su Sauliumi Skverneliu ir jo politine jėga, aš galiu puikiai kalbėtis su mūsų Liberalų sąjūdžio žmonėmis... Jei naudinga valstybei, aš tikrai ieškosiu kompromisų su provalstybinėmis jėgomis.

– Bičiuliai, sužinoję, kad su Kasčiūnu turėsiu interviu, paprašė paklausti, pasak jų, itin svarbaus klausimo. Ar tapęs partijos pirmininku pakviesite prie konservatorių frakcijos ar partijos prisijungti Vytautą Sinicą?

– Paradoksalu, bet mano išrinkimas TS-LKD pirmininku reikštų, kad visuomenėje mažėtų poreikis kažkokioms radikalesnėms politinėms jėgoms. Tai, ką daro Vokietijos CDU lyderis Merzas Vokietijoje – savo stipriais, konservatyviais sprendimais siaurina lauką visuomenės radikalizacijai. 

– Tam tikra prasme sumažintumėte ir taip nedidelį Nacionalinio susivienijimo potencialą pakliūti į valdžios struktūras. 

– Neatmeskime tokio scenarijaus.