Kalėdų Se­ne­lis – my­lin­čių tėvų ste­buk­las

Turbūt nėra nė vie­no vai­ko, ku­ris ne­lauktų Kalėdų Se­ne­lio. Todėl prie­š Kalė­das sten­gia­si būti ge­res­ni, klau­sy­ti tėve­lių, kad su­lauktų Se­ne­lio do­vanų. Ta­čiau me­tai bėga ir vai­kai su­ži­no, kad Kalėdų Se­ne­lis ne­tik­ras. „Etap­lius“ ap­klausė Šiau­lių jau­nuo­lius, kaip jie jautė­si ir ka­da su­ži­no­jo, kad do­va­nas po eg­lu­te pa­lie­ka tėvai.

„Vis dar tikiu“

Kamilė ir Simas, Vytautė ir Urtė atvirauja Kalėdų Seneliu tikėję iki 10 metų, o Justė sako stebuklo netekusi jau vos 5-erių. Tačiau Gustė prisipažino vis dar tikinti Senelio buvimu – jai žiupsnelis tikėjimo stebuklais prašviesina dieną.

Kaip vaikai sužinojo tiesą? Pasirodo, tai neįvyko staiga, nes buvo dalykų, kurie vis sukeldavo augančių vaikų abejonių. Gabrielė vartė šeimos albumą ir vienoje nuotraukoje atpažino, kad Kalėdų Senelio rūbais apsirengęs jos krikšto tėtis. „Iškėliau sceną ir nors visi lyg susitarę aiškino, kad ten ne jis, man jau viskas buvo aišku“, – kalba mergina.

Simui akis atvėrė platesnis pasaulio pažinimas: „Sužinojau, kad Kalėdų Senelis netikras, išsiaiškindamas, kad tiesiog neįmanoma būtų jam aplankyti visų vaikų per naktį.“

Gustę paprotino kiti vaikai, kurie jau darželyje jai sakydavo, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. „Tad apie tai, kas tas paslaptingas geradarys, dedantis dovanas po eglute, manau, sužinojau dar iki mokyklos. Bet niekad nenustojau tikėti Kalėdų Seneliu“, – šypsosi mergina.

Justas, kaip ir Simas, pasitelkė vyrišką logiką: „Daugelis aplinkui manė, kad jis netikras, ir man palengva pačiam atėjo protas, kad gal išties truputį absurdiškai skamba – į namus jis įlenda pro kaminą. Taip niekad ir nesupratau, kaip pas mane į butą jis galėjo atsibelsti.“

Vytautės pasaka išsisklaidė, kai ji pamatė tėvų stalčiuje savo rašytus laiškus Kalėdų Seneliui, Justės – kai namuose rado supakuotas ir paslėptas dovanas. „Kadangi sesės gimtadienis buvo prieš Kalėdas, močiutė per Kalėdas jai padavė dovaną ir pasakė, kad čia ir gimtadienio, ir kalėdinė dovana. Tada supratau, kad ne Kalėdų Senis atneša dovanas“, – dalijasi Urtė.

Sotera taip pat atrado tėvų slepiamas dovanas: „Tėvai nebuvo išradingi, tad visad prieš Kalėdas rasdavau sandėliuke dideliuose šiukšlių maišuose sudėtas dovanas.“

O Joana visą dovanų dėjimo po eglute procesą išvydo savo akimis. „Kartą nusprendėme eglutę statyti mano kambaryje, naktį prabudusi viena akimi pastebėjau, kad į mano kambarį dovanas, kurių prašiau laiške Kalėdų Seneliui, nešė mano tėvai. Buvau labai nustebusi ir sutrikusi. Kitą rytą supratau, kad per visas Kalėdas Kalėdų Senelis buvo mano mama ir tėtis“, – sako ji.

Kuriama pasaka – tėvų meilės išraiška

Kaip jautėsi vaikai, sužinoję tiesą? Kamilė prisipažįsta nuliūdusi, bet jau būdama vyresnė suvokė – būtent tai parodo, kaip labai tėvai myli savo vaikus.

Simas sakė prisimenantis, kad gal kažkiek ir nuliūdo, bet kadangi dovaną vis tiek gavo, buvo laimingas. Ir Gustė paatviravo, kad jai nebesvarbu, kas padeda dovanas po eglute: „Nežinau, kodėl turėčiau nuliūsti, juk kartą per metus randu dovanų po eglute ir, manau, nesvarbu, kas jas deda. Vis tiek be galo branginu savo šeimą, o tikėjimo Kalėdų Seneliu neprarandu.“

Kitiems jaunuoliams supratimas, kad Kalėdų Senelio nėra, atėjo be dramų, natūraliai. Pavyzdžiui, Sotera nei nuliūdo, nei apsidžiaugė: „Tada buvau vaikas, kuriam svarbiau ne kas viduje, o kaip gražiai atrodo supakuotos dovanos. Tad labai greitai paprašiau mamos, kad išmokytų ir mane pakuoti dovanas.“

„Kartu pasijuokiame iš nutikimo“

Be abejonės, linksmų nutikimų per Kalėdas patyrė visi. O jei Kalėdų Senelis atnešdavo ne tas dovanas, kurių jo prašyta laiške, liedavosi ašaros.

„Esu ir prie eglutės laukusi, ir sausainių palikusi su pienu, kai reklamų prisižiūrėjau. Ryte, radusi sausainius atkąstus, jutau baisiai jau didelį džiaugsmą. Ir pagauti Senelį esu bandžiusi... Bet prisimenu vieną laišką, kuriame rašiau, kad noriu stirnos. Ne pliušinio žaisliuko, o gyvos stirnos. Nurodžiau stirną pristatyti Kalėdų dieną, parašiau durų kodą. Laišką supyliau ganėtinai piktokai ir griežtai. Tiesa, toks būdas ne visai suveikė. Teko papykti, kai neradau po eglute gyvūnėlio“, – šypsosi Gabrielė.

Kamilė pasakoja Kalėdų naktį su broliu pasislėpdavusi po stalu ir laukdavusi Kalėdų Senelio. Norėjo pamatyti burtus ar kokį nors stebuklą, bet abu užmigdavo nesulaukę.

Gustė prisipažįsta visada bijojusi žmonių, persirengusių kokiais nors dideliais kostiumais. Baisiausias jų buvo Kalėdų Senelis. „Man jis tiesiog kelia šiurpą ir mieste vieną jų pamačiusi stengdavausi vengti visais įmanomais būdais“, – juokiasi ji.

Justas su šeima visada vykdavo į Tauragę pas gimines. Susibūrimuose mama vis prasitardavo, kad kažką paliko namuose. „Grįžus į namus, rasdavau dovanų po eglute. Tuo metu nesupratau, kaip tos dovanos atsirado, ir tikėjau Kalėdų Seneliu“, – sako jis.

Justė taip pat juokiasi, prisiminusi vaikystės nuotykį. „Radau paslėptas dovanas. Išpakavau ir su jomis žaidžiau, po to bandžiau suklijuoti įpakavimą, kad nebūtų galima to pastebėti. Būdama 4–5 metų negalėjau gerai suklijuoti, tad mama pastebėjo. Dabar dažnai kartu pasijuokiame iš šio nutikimo“, – sako ji.

O Vytautė kartą parašė laišką Kalėdų Seneliui ir sulaukė atsakymo. „Tada tikrai buvo laimės pilnos kelnės“, – šypsosi ji.

Tikėjimas pasaka – džiaugsmo šaltinis

Patyrę įvairiausių emocijų dėl išaiškėjusios tiesos ar negautų norimų dovanų, jaunuoliai vis tiek mano, kad vaikams Kalėdų Senelio pasaka turi būti sekama.

Pasak Kamilės, tikėti stebuklais niekas nedraudžia ir dabar. Ir ji netgi tikisi, kad sūnėnas ir dukterėčia tikės bei lauks nuostabios šventės stebuklų.

Simas ir Gabrielė atvirauja besidžiaugiantys, kad tikėjo Kalėdų Seneliu. Juk jis suteikė daug džiaugsmo bei padarė Kalėdas dar įsimintinesnes.

O Gustei Kalėdų Senelis labiau patiko ne kaip personažas, kuris asocijuojasi su dovanomis, bet kaip gerumo dvasia, kuri skatina visus dalytis ir rūpintis vieniems kitais. „Tikrai džiaugiuosi, kad mano šeima suteikė man galimybę tikėti Kalėdų Seneliu“, – sako ji.