Kalėdos batų dėžėje – iš lietuvių į ukrainiečių rankas

Kalėdos batų dėžėje – iš lietuvių į ukrainiečių rankas
Šiauliai
Lie­tu­viai sa­va­no­riai su­gal­vo­jo pa­tys nu­vež­ti Ka­lė­das į Uk­rai­ną – pa­do­va­no­ti vai­kams bei ka­riams po do­va­nė­lę ba­tų dė­žė­je.
Elena Monkutė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Šių emocijų ir džiaugsmo negalima filmuoti ir fotografuoti. Šias emocijas savo širdyse iki šiol nešiojasi lietuviai savanoriai, kurie sugalvojo patys nuvežti Kalėdas į Ukrainą – padovanoti vaikams bei kariams po dovanėlę batų dėžėje. Savanorės Giedrė Gudonytė ir Alma Petrauskienė sako, kad svarbiausia – parodytas dėmesys, palaikymas, o ne tai, kas dėžėje.

Kalėdos batų dėžutėje

Idėją sumanė Olivija Anaškinaitė, organizacijos „Saugus prieglobstis“ vadovė, ir išplatino žinutę feisbuke: tarpušvenčiu buvo planuojama vykti į Ukrainą ir žmonės buvo kviečiami padovanoti asmeninę dovaną: kariui – saldumynų, kavos, arbatos, energinių gėrimų, termorūbų, degtukų, konservų, baterijų ar „powerbankų“, vaikui – saldumynų, žaislų, spalvinimo knygelių su flomasteriais.

Pranešimas netruko išplisti feisbuke ir žmonės noriai jungėsi prie akcijos – iki išvažiavimo buvo surinkta per 600 dovanėlių vaikams ir panašus kiekis kariams, Šiauliuose – vaikams apie 90, kariams apie 80.

„Vaikai jau buvo nusivylę, galvojo, kad nebesulauks dovanėlių. Kai pamatė, klausė: „Čia tikrai man? Galiu išsinešti?“ Smagu kažkam padaryti gera – ypač per Kalėdas“, – dalijasi Alma ir priduria, kad net mažiausi vaikai, paklausti, ko norėtų, atsako – taikos ir susitikti su artimaisiais.

Ji pasakoja, kad pati pirmenybę skyrė kariams: apie vaikus galvojame visi, kariams paramos reikia labiau – jie ir apkasuose sėdi, ir šąla, todėl net maistas tampa itin svarbus. „Su tomis kareiviškomis košelėmis numirčiau pačią pirmą dieną. Reikia ir jėgą palaikyti: jei silpnai pasimaitinsi, šautuvo nepaneši“, – kalba savanorė.

Ne velnio irštva

Giedrė pasakoja, kad kiekviena atnešta batų dėžutė buvo patikrinta. Daugiausia rado saldainių ir kojinių. Kariams žmonės dovanojo ir termorūbų, cigarečių, konservų. „Buvo ir „powerbankų“. Kai rasdavau tokį gerą daiktą, labai džiaugdavausi“, – sako mergina.

Alma prisimena karių džiaugsmą, gavus dovanėlę: „Kariams akys labai spindi. Jie net nežino, kas dėžutėje, bet kai gauna, tiesiog „kaifuoja“: mus ne tik aplankė, bet dar ir kažką atvežė.“ Moteris priduria, kad ne dovanos turinys yra svarbiausia, tai tik antrame plane – „kaip vyšnaitė, ant torto uždėta“.

„Vaikai ir paverkia, ir džiaugiasi. Vieną minutę ašaros, kitą – šypsenos iki ausų, o kai dovanas gavo, vos ne iki muštynių priėjo: tavo geresnė, mano blogesnė“, – prisimena. Savanorei ukrainiečiai paliko labai šiltų žmonių įspūdį – lyg būtų savi.

„Jiems užtenka to, kad atvažiuoji, pasakai, kad jie ne vieni, kad rūpi kitiems. Kai pasakai, kad „mes su jumis iki galo, laikykitės, rašykite, skambinkite, kuo galėsime, tuo padėsime“, žmonės į tai reaguoja – gal net labiau nei į tas dovanėles. Svarbiausia važiuoti, žiūrėti, klausti, palaikyti. Vien tai labai padeda“, – kalba savanorė.

Giedrė priduria, kad svarbu ir tai, kas aplanko: „Aš galvoju, kad yra skirtumas, ar atveža lietuvis, ar ukrainietis. Jūs ne vieni, mes su jumis, mes nebijome pas jus atvažiuoti ir atvažiuosime, ir būsime kartu. Ten nėra velnio irštva.“

Prie Kalėdų batų dėžutėje norintys prisidėti lietuviai buvo kviečiami užrašyti savo elektroninio pašto adresus – kad ukrainiečiai galėtų susisiekti ir padėkoti. „Mes ir karių prašėme, kad, turėdami laisvą minutę, parašytų porą žodžių – tiesiog „Ačiū, gavau“. Dauguma žmonių Lietuvoje yra labai skeptiški: va, aš daviau, kur čia nuvažiavo, ar kažkas gavo? 100 proc. neparašys, bet žmonės džiaugiasi, gavę atsiliepimą. Lietuviams svarbu žinoti, kad tikrai nuvažiavo“, – sako Alma. Giedrė priduria, kad yra ir susisiekusių, bet, deja, nedaug.

 

Be baimės

Visgi pasiekti svarbiausius taškus Ukrainoje nėra taip paprasta, be to, reikia pažinoti žmonių Ukrainoje, kurie galėtų suorganizuoti susitikimus su kariais ar civiliais. „Jeigu nuvažiuosi šiaip sau, ten nieko nerasi. Būna sutartas laikas. Buvo atvejų, kai reikėjo laukti: jiems reikėjo operacijas vykdyti ir negalėjo privažiuoti. Mes laukėme. Didelis darbas buvo atliktas prieš tai“, – pasakoja Alma.

Savanorių komanda šį kartą važiavo į tas vietas, kurias pasiekia mažiausiai paramos, tai yra tos zonos, kur ir vyksta daugiausia neramumų, visai netoli fronto linijos. „Mūsų buvo 12. Iš pradžių važiavome su septyniomis mašinomis: viena pasiliko Lvive, dvi prisidėjo Vinicoje – ten prisijungė savanoriai iš Ukrainos, tie, kurie mums iš tikrųjų viską ir organizavo – surado vietas, kur išvežioti paramą ir pan.“ – kalba Giedrė.

Paklaustos, ar nedvejojo vykti į tokias pavojingas vietas, abi savanorės šypsosi – reikia važiuoti ir važiuoji. „Jei visą laiką galvosi, kad kažkas nutiks, iš namų neišeisi“, – sako Alma. Ji pasakoja, kad apie išvykimą sakė tik savo šeimai, o sesuo, kai sužinojo, net žagtelėjo. Pati Alma teigia nejautusi baimės – žinojo, kur važiuoja ir kas gali nutikti. Sūnaus reakcija buvo kiek kitokia. „Sūnus prieš išvažiuojant užsegė savo grandinėlę su kryžiuku, kad saugotų“, – prisimena moteris ir priduria, kad, ir atvykę į Ukrainą, patį pirmą vakarą gavo pašventintus rožinius. Kad kelionė būtų laiminga.

Žino Lietuvą

Savanorės pasakoja arčiau fronto linijos, karštuose taškuose, girdėjusios apšaudymų ir bombardavimų. „Stovi lauke ir girdi tiek įeinančius, tiek išeinančius šūvius – pataikys ar nepataikys? Nežinai, kur nukris. Ir adrenalinas veikia – numalšina baimę“, – dalijasi Giedrė.

Patys ukrainiečiai jau priprato prie neramumų, stebi dangų ir slepiasi tik tada, kai pavojus jau visai prie pat. Alma stebisi, kad gyventojai grįžta net į visiškai sugriautas gyvenvietes, nepabėga visam laikui: „Ir ką ten daryti? Taip, tėviškė, saviškiai, visa kita, bet ko ten grįžti? Dar toli gražu iki kažkokių atstatymų, dabar negali nieko statyti, pasitvarkai tik tam kartui, užlopai kažką, kad galėtum gyventi.“ Moters teigimu, tai ukrainiečių nuotaikos nesugadina: stogo nėra, bet jie vis tiek šypsosi.

Ji pastebi, kad žmonės, kitaip nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, žino, kur yra Lietuva ir labai šiltai apie ją atsiliepia. „Gal dėl to, kad mes vieni iš pirmųjų ėmėme taip smarkiai padėti? – svarsto savanorė. – Aišku, tos mūsų paramos juokingos – ten reikia labai daug visko.“

 

Sniego gniūžtė

Tai buvo šeštoji Giedrės kelionė į Ukrainą, vykstant karui, o Alma į Ukrainą nusprendė išvykti dieną prieš kelionę: buvo ieškomi vairuotojai ir ji pranešė, kad turi mikroautobusą. Kitą dieną jau važiavo. Savanorės susipažino, kai, karui prasidėjus, įstojo į Šaulių sąjungą. Ėmė galvoti, ką galėtų padaryti, kad padėtų ukrainiečiams, ir nusprendė pinti maskuojamuosius tinklus. Visgi norėjosi daryti daugiau.

„Tada galvojome, ką dar. Kažkas sako: „Turiu kelnių“, kažkas – „Turiu kojinių“, gerai, atneškite. Atėjo žiema, pradėjome rinkti kojines. Gavome tinklams medžiagų, kurios netiko – buvo per storos. Ką darome? Neštuvus“, – prisimena Giedrė. Ji susisiekė su savanore iš Kauno, kuri juos jau siuvo, ir nuvažiavusi gavo dar keturis rulonus medžiagos.

„Taip viskas vyksta: savanoriai viskuo dalijasi. Ir man paskambina, sako: „Duokite žvakių.“ Imkite žvakių. Imkite ir vežkite. Jos neturi čia pas mane stovėti – jos tarnauja ten, – sako Giedrė. – Kai pradedi savanoriauti, tai kaip sniego gniūžtė nuo kalno pasileidžia. Kokios neribotos galimybės, ką mes galime padaryti ir ką duoti!“

Tinka viskas

Šiuo metu Giedrė šeštadieniais organizuoja apkasų žvakių dirbtuves, į kurias gali ateiti visi norintieji. „Atrodo, pats paprasčiausias dalykas – žvakė. Toks lyg ir niekinis: „skarbonkė“, vaškas, kartonas. Ji ten turi pačią didžiausią vertę. Pas mus, atrodo, šiukšlės, o ten superinis dalykas – ir pasišildyti, ir maisto pasiruošti. Visi labai vertina tas žvakes“, – sako Alma.

Pasak Giedrės, labiausiai reikia geros įrangos: naktinio matymo prietaisų, termovizorių, kolimatorių, racijų, tačiau jie nemažai kainuoja. Mergina pastebi, kad lietuviai dosnūs švenčių periodu: „Žmonės prieš ir per Kalėdas aukojo tikrai – buvo pakilimas. Įtariu, kad sausį bus mažiau, bet ateis Velykos (juokiasi).“ Savanorė priduria, kad, be brangios ir tikrai ne kiekvienam įperkamos įrangos, labai reikalingi rūbai: uniformos, šiltos striukės, kojinės, kareiviški batai.

Tiesa, patys kariai džiaugiasi bet kokia parama. „Klausėme, ką dar atvežti, kas jiems svarbu, ko trūksta. Sakė: „Vežkite bet ką, mums viskas tinka.“ Nesako vežti racijų ar dronų – mes patys suprantame, ko jiems labiausiai reikia. Jie džiaugiasi viskuo: nuvežėme konservų, džiaugėsi, kad turės skanią vakarienę“, – prisimena Alma.

Savanorės žada toliau rinkti paramą. Kariuomenė prašo batų, termorūbų, balaklavų, turniketų. „Kariui susižeidus – turniketas pirmiausia priemonė. Gali gyvybę išgelbėti“, – pabrėžia Alma. Giedrė priduria: „Visko visada reikia. Labai skatinu kažką nupirkti, o ne pinigais aukoti. Aukoti, aukoti, aukoti. Nebūtinai mums – visiems.“