Kalbos, atminties ir Dievo „tyrimai“

Kalbos, atminties ir Dievo „tyrimai“
Šiauliai
Knygos recenzija
Eglė Kazimieraitienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Šį kartą rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė apžvelgia Dominyko Norkūno eilėraščių knygą „Tamsa yra aštuonkojis“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021).

Jaunojo jotvingio premija (festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“) šiais metais paskirta Ramūnui Liutkevičiui ir debiutinei jo knygai Šokis įsuka šviesą. Kita recenzija ir bus skirta šiai apgaulingos šviesos, kūno įtampų, normalaus gyvenimoarchetipinių gyvių poezijai. Na, o kol kas – apie dar vieną debiutinę poezijos knygą. Sugrįžtant į pavasarį, šių metų Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija („Poezijos pavasario“ festivalis) Dominykui Norkūnui paskirta už jo eilių rinkinį Tamsa yra aštuonkojis.

Savo knygą Norkūnas pradeda savotišku poetiniu credo. Pirmas eilėraštis „Apie tai, kaip kartais giedama“ nuskamba kaip manifestacija, skaitytoją nuteikianti keistoms giesmėms, (ne)religiniam žvilgsniui į pasaulį ir kūniškai šio giedojimo, apskritai kalbos refleksijai. Be kūno neįsivaizduojama kalba nuteikia subjekto kaip savotiško tyrėjo, o gal ir kalbos procesais besirūpinančio vertėjo pozicijai. „Mano“ rūpesčio akiratyje – kalbos kaip liežuvio ir liežuvio kaip kalbos judėjimas iš vienos erdvės į kitą, iš vieno laiko į kitą ir taip toliau. Su šiuo judėjimu susijusi ir emocinė patirčių dinamika:

Mano liežuvis kartais angelo

jis sliuogia dangaus kūnų apvalumais

<…>

Tada mano liežuvis sužmogėja

jis trinasi į dantis

kurie kadaise buvo iltys

sudraskę pirmuosius dievus (p. 7).

Taigi, impulsu permąstyti žodžio prigimtį tampa dar iš Mikalojaus Daukšos ateinanti žodžio „liežuvis“ vartosena. Kalbos kūnas siekiamas aprašyti tradiciniu, kone archetipiniu ir kartu arčiausiai „mano“ patirties esančio kūno pavidalu. Na, o modernus yra tiek visas kalbos erosas, tiek ir konkretūs šio liežuvio pavidalai. Pradedant angelo tapatybe, kalba įvardijama kaip demencija serganti senė: viena ir kita subjektui atrodo esą vienodai patikima, reikšminga, kaip tinkamas yra ir kiekvienas žodis.

Pradedant šia užmaršties užuomina, viena iš poetinio „tyrimo“ problemų knygoje tampa kalbos ir būtent atminties (ar užmaršties) sąveika, apskritai praėjusio laiko pėdsakai „manyje“:

Šie atminties sąrėmiai

lyg krioklio srautai

jais

visa išsileis

į skaidriausią paviršių

netrikdomą atspindžio

nei kibirkšties (p. 11).

Kaip ir visa, atmintis yra kūniška, erotiška, gyvybinga, bet rūpestingai išsauganti ir mirties vaizdiniją – vieną svarbiausių laiko ženklų Norkūno poezijoje. „Mano praeitis yra agresyvus šuo kuris vejasi“ – viename savo eilėraštyje sako Liutkevičius, ir panašios tamsos, bet labiau su „mūsų“ praeities pėdsakais, yra ir Norkūno poezijoje. Yra ir istorinio laiko (tremties) pėdsakų ar to, ką galima priskirti ekologinėms pasaulio diagnozėms: „Tą vasarą sausra / Buvo mūsų žiauri / Psichopatė motina“ (p. 57).

Grįžtant prie svarbiausios temos, devynių dalių eilėraštis „Žodžiai“, regis, gimsta iš kalbos neapibrėžtumo ir kartu jaunatviško „mano“ poreikio ją apibrėžti. O kaip ir pirmame eilėraštyje, viena svarbiausių emocinių patirčių yra nerimas, kartais kone programiškai modeliuojama grėsmės situacija. Tiek šiame, tiek ir daugelyje kitų tekstų Norkūno „aš“ išbando vis kitą grėsmės situaciją, susijusią ne tik su kalba, bet pirmiausia su ja.

III

Žodžiai yra raiši šuneliai

užklydę į šventyklą –

girti ir pagiežingi

viduramžių vienuoliai

užmėto juos

akmenimis (p. 25).

VIII

Žodis sėdi

automobilio priekaboje

ir gliaudo saulėgrąžas.

Jis nereikalingas

Nei sau

Nei kitiems (p. 27).

Taigi, į pagalbą kalbos neapibrėžtumui ateina visais pojūčiais patiriami daiktai, kasdienybė ir nuo jos staiga pakelianti, tuo pat metu ir labai daiktiška vaizduotė. Beskaitant šį eilėraštį ir galvojant apie jį, atmintyje iškyla Eugenijaus Ališankos „16 būdų kaip nužudyti poeziją“ (pasitikslinau, buvau tikra, kad 13). Su šiuo poetu Norkūną suartina ir tam tikras vaizduotės intelektualumas, atminties ir užmaršties sąveika. Prisiminus Ališanką, iš šios poetų kartos norisi paminėti ir Valdo Gedgaudo grėsmės, nerimo, tamsos poetiką. Su šiuolaikinės poezijos klasika Norkūnas laikosi ir kartu, ir atskirai, surasdamas ir individualų žodžio-šunelio ar tamsos-aštuonkojo pavidalą įtampai perteikti. Eilėraštis kaip vis naujas ir prasmingas bandymas iš naujo pažvelgti į akis savo įtampai, bandymas prisijaukinti ją – taip galima nusakyti ir Liutkevičiaus poeziją.

Nerimas, tuštuma, bereikšmiškumas ar baimė – šios susijusios ir atskiros tamsos būsenos Norkūno poezijoje ištinka ir santykį su Dievu. IX „Žodžių“ dalyje dieviška tikrovė yra tarsi nelabai rimtas žaidimas su mirtimi:

Kiaurą naktį

Jahvė glaudėsi

pirštinėje, kurią

pamečiau prie sinagogos

todėl žodis mirtis

turi penkis akligatvius

mano pirštų

galiukuose (p. 27).

Pabandžius įsivaizduoti visais pirštų galiukais pajaustą mirtį kaip akligatvį ar jos pačios prieitą akligatvį, galima konstatuoti tiek poetinę, tiek kūnišką šio teksto, kaip ir viso eilėraščio sugestiją. Taigi, vienas svarbesnių Norkūno poezijos reiškinių šalia kalbos ar laiko yra būtent Dievas. Šiam ne per daug svetingai priimamam, bet visada sukrečiančiam svečiui į pagalbą ateina pamišę šventieji, keisti pranašai bei apaštalai, keistos šventės ar giesmės. „Hakeldama“ – dar vienas bandymas įminti Judo paslaptį, tarsi mirtį pirštų galiukais pajaučiant Kraujo dirvą ir iš jos tikintis bent kiek patikimos tiesos apie „savižudį apaštalą“ (p. 31). Eilėraštis „Sekmadieniais pabundu aklas“ – tai vėlgi Gedgaudą kiek primenantis ir kartu savaip išvirkščias Šv. Mišių variantas. Tarsi per išpažintį išpažintas veiksmas („Peiliu badau ostijas / nes trokštu kraujo iš anapus“, p. 34) ir kone miesčioniškas santykis su dieviškumu („nes mane domina“) tuo pat metu išsaugo ir autentiškos patirties pėdsakus, tik per mirties erosą pasiekiamą praregėjimą. Parafrazuojant Norkūno eilėraščius „Lilit“ (p. 35) ir „Diriant odą“ (p. 48–49) – dieviškoji poeto tikrovė yra spiegianti tikrovė, fosforinį Jėzų norint pakeisti kažkuo kitu, tiesa, iki galo nepasirinktu. Kaip ir kitu atveju, „aš“ lieka ties savotiška savo išgyvenimų riba, neleisdamas visko patirti iki galo. Todėl nudirtai tikėjimo odai tokie svarbūs dešimtys Jėzaus veidų. Dar vienas eilėraštis „Nesusipratimas“ kviečia įsivaizduoti ir anapusybės kalbą – negrabią, nelabai patikimą, bet vis dėlto kalbą:

Iš velionio gerklės

it praviros katakombos

prapliupo giesmės

negrabia anapilio

kalba (p. 33).

Taigi ir anapusybės klausimas pirmiausia yra kalbos klausimas. Norkūną galima pavadinti šiandien jau tradiciniu kūno ir kalbos tyrėju poezijoje, kuris tuo pat metu  pasiūlo savitą avangardinę šio tyrimo „strategiją“.

Šios debiutinės knygos autorius yra ir vertėjas, kultūrinės asociacijos-leidyklos „Bazilisko ambasada“ pirmininkas. 2021 m. Norkūnas įvertintas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos premija už geriausią metų vertimo debiutą – gerą kalbinę nuojautą ir lankstumą verčiant Jerome’o Rothenbergo eilėraščių rinktinę Khurbn. Jaunieji poezijos ambasadoriai gali pasigirti ne tik Rothenbergo, Liutkevičiaus, bet ir Viktoro Neborako, šiuolaikinės baltarusių poezijos ir kitų knygų leidyba ir tuo, kad šie autoriai duodasi jų išleidžiami.

 

Literatūrologė Dalia Jakaitė